Artūras, kaip tikras riteris, davė klaidatikiams garbės žodį sugrįžti po metų, per kuriuos blaškėsi po visą viduramžių Europą, ieškodamas atsakymo, tačiau, žinia, tikrojo niekaip nerado. Galiausiai, jau artėjant laisvės termino pabaigai, vienas iš Artūro riterių vardu Lanselotas prisiminė, kad kažkurioje gūdžioje Lietuvos girioje gyvena dar nesudeginta ragana, kuri būk tai žino visus atsakymus į negailestingojo gyvenimo kartais iškeliamus klausimus.
Nuvyko Lanselotas pas tą raganą, paklausė jos, maždaug, „ar žinai, babusia, ko nori moterys?“, į tai ragana atsakė, „aišku, žinau“, tačiau pabrėžė, kad pasakys teisingą atsakymą tik tuo atveju, jei Lanselotas pasižadės ją vesti. Nors vien pasižiūrėjus į ją norėjosi normaliam vyriškiui iškart apsivemti, tačiau ko nepadarysi dėl mylimojo karaliaus gerovės?
Pasiaukojo Lanselotas, vyras iš stuomens ir iš liemens, visų tuometinių merginų svajonė, pasižadėjo vesti tą raganą, kuri netrukus įkandin atvykusiam karaliui Artūrui pašnibždėjo į ausį teisingą atsakymą, nuo kurio nušvito patamsėjęs karaliaus veidas. To raganos atsakymo pakako patenkinti ir saracėnus, todėl karalius Artūras atgavo laisvę.
Žodžiu, atėjo Lanseloto eilė tęsėti savo pažadą. Atvyko jis pas tą raganą, apiformino santuoką, pirmoji vedybinė naktis. Ragana, visa dvokianti ir karpom bei votimis nusėta, tatuiruotė ant vidinės šlaunies pusės, auskaras bamboje, drybso geidulingai ant minkštasuolio savo miegamajame, šypsosi gašliai, laukia, kol Lanselotas išeis iš dušo ir ateis pasimylėti. Tas vargšas nusišluosto savo atletišką kūną rankšluosčiu, įžengia į jos miegamąjį ir staiga mato lovoje vietoje raganos gulinčią labai seksualią jauną gražuolę, baltais dantimis, raudonai lakuotais nagais... Smilkalai ore tyliai draikosi, fone pritildyta romantiška muzikėlė skamba... „Vau!”, – sako Lanselotas, – „Gal kabinas sumaišiau?” „Ne”, atsako jam gražuolė, "aš esu ta pati ragana. Vaikystėje mane užkeikė, tad pusę paros būnu rupūžė ragana, kitą pusę – gražuolė”.
Puolė į jos glėbį nudžiugęs Lanselotas, pasimylėjo abu užtinę, o ryte ir sako jam ta ragana-gražuolė: „Lanselotai, turi pasirinkimą – kaip nori, kada aš būčiau ragana – dieną ar naktį?” Pagalvojo Lanselotas – jei dieną jo žmona bus ragana, draugai šaipysis, bet naktį bus geras seksas. Jei žmona bus dieną gražuolė, draugai pavydės, bet naktį bus nesmagu... Ir galiausiai tarė jai Lanselotas: „Man nesvarbu. Aš tave myliu bet kokią. Rinkis pati”. Ir atsakė jam ragana iškilmingai: „Štai tu pats ir radai tą atsakymą, kurį aš pasakiau karaliui Artūrui, išmokai tą pagrindinę gyvenimišką pamoką apie moteris – jos viską nori, gali ir turi nuspręsti pačios! Už tai tau ir bonusas – nuo šiol aš visą laiką, visą parą būsiu tik gražuolė!” Ir jie vėl ta proga pasimylėjo atsakančiai, energingai, piktai ir stilingai ir po to gyveno ilgai ir laimingai.
Koks moralas šito ilgo pasakojimo? Jų net trys. Pirmas, nebijok iššūkių, o juos pasitik su atvira širdimi, ir laimė tave aplankys, nes ji slypi čia pat. Antras, būk vyras, mokantis prisiimti atsakomybę už savo pažadus. Trečias – ne visada būna taip gerai. Beje, būna ir dar blogiau – ypač, kai gyvenimas suveda fiziškai gražų vyrą su, tarkime, fiziškai gal ne visai patrauklia moterimi.
Prieš 10 metų JAV atliktoje jaunų vyrų iki 30-ies metų amžiaus apklausoje apie „didžiausią jų gyvenime svajonę“ tik vos dešimtas minėjo šlovę ir turtus. Trečdalis vyrų svajojo nugyventi su viena mylima moterimi iki senatvės, penktadalis – tapti tėvu. Tačiau net 89 procentai apklaustųjų norėjo visada atrodyti fiziškai patrauklūs ir gražiai apsirengę (gal todėl šiandien daugiau nei pusė karjeros siekiančių JAV trisdešimtmečių vyrų mano, kad manikiūras ir apsilankymas pas kosmetologą yra pirmojo būtinumo dalykas, norint sukurti solidesnį šiuolaikinio žmogaus įspūdį).
Tačiau, kaip bebūtų keista, bet gyvenime egzistuoja netikėtas paradoksas: grožis dažnai yra blogiau už bjaurumą. Ypač, jei tai yra vyriškas grožis. Ne tik dėl tos senovinės liaudies išminties, teigiančios „gražus vyras – svetimas vyras“. O dėl to, kad kiekvienoje moteryje slypi šiek tiek „motinos“ ir šiek tiek „kosmetologės“. Todėl moterims patinka rinkti savo vyrams aprangą ir „tvarkyti“ jų išvaizdą. Ypač, jei merginai jau netoli trisdešimties, o vaikų ji vis dar neturi.
Todėl „Lanselotas“ pašonėje – ne tik pasididžiavimas, bet ir nuolatinis galvos skausmas. O ir ką daryti tokiai moteriai, kai tvarkyti reikia greičiau jau ją, o ne jį? Ir ką daryti su tokiu vyru, kuris žino daug daugiau už ją aprangos firmų pavadinimų, vaikšto į grožio saloną dažniau nei ji ir atrodo puikiai? Žodžiu, kai šalia moters – metroseksualas.
Terminą „metroseksualas“ dar 1994 metais pirmas pavartojo anglų žurnalistas Markas Simpsonas, apibūdindamas „šiuolaikinį, bet kokios seksualinės orientacijos vyriškį, turintį aiškiai išreikštą estetinį skonį ir leidžiantį daug laiko bei pinigų savo išvaizdos ir gyvenimo būdo kokybei pagerinti. Tai dažniausiai jaunas vyras su padoriomis pajamomis, gyvenantis sostinėje (metropolyje), nes būtent ten yra visi geriausi civilizacijos elementai: parduotuvės, klubai, sporto salės, kirpyklos ir grožio salonai“. Tačiau svarbiausia, į ką atkreipė dėmesį M. Simpsonas – „tipiškiausi bet kurio metroseksualo bruožai yra du: tai ryšys su miestietiška vartojimo kultūra ir narcisizmas“.
Taip, metroseksualų polinkis į tobulybę nulėmė daug teigiamų pokyčių ir mūsų šalyje – mes jau turime daug vyriško grožio salonų (tarkime, ir barzdaskučių), vietas, kur daromi vyriškas manikiūras ir pedikiūras, valoma vyriško veido oda ir atliekama vyriškų kūno plaukų epiliacija. Netgi kartais rodos, kad vyriškos aprangos ir avalynės pasirinkimas Lietuvoje neretai būna didesnis nei moteriškos. O svarbiausia, kad už vienos moteriškų batelių poros kainą Lietuvoje gali lengvai įsigyti dvi kokybiškas vyriškų batų poras.
Tačiau, kai po visų tų grožio procedūrų arenoje pasirodo jis – idealiai apsirengęs, skaniai kvepiantis ir lygiomis kaitintuvu nulygintomis žandenomis, ir, svarbiausia, be galo mylintis save... Paradoksalu, bet merginas tai veikiau jau atstumia, o ne traukia. Nors dar prieš keliolika metų merginos apie tokius gražuolius Lanselotus išpešiotais antakiais svajodavo vartydamos madų žurnalus. O dabar prašau – imk, bet ne, nereikia!
Pasirodo, „nenoriu“! Pasirodo, „man tokio nereikia“! Bet kodėl? Juk moterys taip ilgai reikalavo iš vyrų pasitempti, vertė juos skustis pažastų plaukus, stengėsi juos aprengti madingesniais drabuželiais ir visaip pagražinti. O dabar pačios nenori imti savo vaizduotės kūrinių? Duok joms pilvotus ir nesiskutusius!
Atsakymas paprastas – moterys bijo. Jei jis jau toks gražuolis, tai greičiausiai gėjus, o jei ir ne gėjus, tai kiekvieną mielą dieną jis keičia vis kitą gražuolę pagal sąrašą. Bet net jei ir tai netiesa, ir merginai pavyksta įveikti tas pirmines baimes, tai likusi gražaus vyro baimė vis tiek nepaleidžia jos iš savo gniaužtų. Baimė sėdi šalia merginos kiekviename romantiškame pasimatyme. Manote, lengva matyti „princo“ žvilgsnius į kitas moteris, ir tų moterų geidulingus žvilgsnius į „princą“? Manote, malonu glėbesčiuotis ir glamonėtis su „princu“ kavinėje ir gaudyti ne tik pavydžius moterų, bet ir vyrų žvilgsnius?
O jei santykiai vystosi, moterų laukia nauji išbandymai. Jo oda lygesnė ir švelnesnė, o dantys baltesni nei jos. Rytais jis atrodo šviežesnis, nors yra vyresnis už ją trimis metais. Jo kosmetika užima daugiau vietos ant vonios lentynėlių. Jis su lengva pašaipa nužvelgia jos pižamą su išsiuvinėtais sniego seniais, ir ji mintyse prakeikia tą dieną, kai pagailėjo pinigų tiems nėriniuotiems apatiniams. Bet baisiausia merginai yra suvokti tai, kad jis žino, jog ji yra „patraukli“, bet jis taip pat žino, kad jis pats yra „velniškai patrauklus“.
Ir net seksu jis užsiima taip, tarsi jį filmuotų kino filme, kur jis, savaime suprantama, atlieka pagrindinio herojaus vaidmenį. Besimylėdamas jis kinematografiškai išpučia tuo metu nejudančius raumenis, kontroliuoja savo veido mimiką. Nes jis greičiausiai galvoja ne apie savo patiriamą malonumą, ir ne jos patiriamą malonumą, o tai, kaip jis atrodo iš šono. Jo pasąmonės demonai veržiasi į išorę įvairiausiomis formomis. O juk atmušti jautrios moteriškos natūros potraukį seksui gali bet kokia smulkmena, ypač kai šalia ore plevena lengvas kompleksas dėl kažkienio grožio pranašumo.
Tarkime, guli jie abu lovoje. „Princas“ lyg tarp kitko sako: „Ar pameni tokią vaikišką pasaką, apie gražuolę ir pabaisą? Spėk, kas aš esu toje pasakoje? Gražuolė!“ – ir juokiasi savo sidabriniu juoku.
Tokioje situacijoje bet kurios moters, jei ji ne žiežula, potraukis intymiam bendravimui pradeda nykti beregint. Ji tai pademonstruoja vienu iš trijų būdų – keičia veido išraišką, slenka į kitą lovos kraštą arba atsimena, kad pamiršo pasitepti kremu savo paakį.
„Nu baik, juk pajuokavau“, – pradeda jaudintis ir „princas“.
„Nejuokinga. O aš, pagal Tave – pabaisa?“ – kūkčioja mergina.
„Aš taip nesakiau“, – pradeda teisintis mūsų herojus.
„Bet ir tai, kad aš – gražuolė, taip pat nesakei, vadinasi, aš – pabaisa“, – pradeda konflikto eskalaciją įžeistoji.
„Tu neturi humoro jausmo, bajerių nesupranti...“, – jis jau nebežino, kaip pasiteisinti ir dar giliau klimpsta į konflikto liūną.
„Ak, vadinasi, aš neturiu humoro jausmo, tai kam aš išvis tau reikalinga, jei aš pabaisa, ir dar neturinti humoro jausmo?“ – užsiplieskia ji.
„Aš nesakiau, kad tu pabaisa...“
„Dar to betrūko, kad pasakytum!“ – piktinasi ji.
Ir štai rezultatas: tenka įžeistą „pabaisą“ ilgai įtikinėti, kad ji yra gražuolė, ir jis viską sumaišė, arba sekso nebus išvis.
O juk kaip paprasta gražiam vyrui būtų spjauti į savo nežemišką grožį, ir iš senovinio įpročio sakyti jai prieš naktį komplimentus! Paprasčiau juk būtų, kad ji, o ne jo kosmetologė, išrautų kiekvieną bereikalingą plaukelį iš jo antakių, suvokiant, kad nuo to pragariško skausmo jį išgelbės tik jos bučinys. Juk būtų paprasčiau ir saugiau tik šiek tiek meilės sau skirti ir šalia esančiai moteriai (tai, beje, taikoma, ne tik gražuoliams).
Juk kaip būna apmaudu bet kuriam vyrui, kai nuo jo pilvo preso „segmentų“ ir lygutėlės odos ji pabėga pas plaukuotą, apsileidusį ir praplikusį vyrą, ir pradeda „daryti iš jo žmogų“. Tokį, kuriam ji, o ne jis pats taptų jo svajonė, jo princesė ir geradarė.
Nes, galų gale, moteris juk to nori, ar ne?
