Nuo senovės rengiami kariniai paradai pirmiausiai skirti siekiant pademonstruoti valstybės karinę galią savo gyventojams, siekiant juos sutelkti, padrąsinti, įkvėpti, o kartu ir įspėti galimus priešininkus, rodant savo pajėgumus.
Bet žinutės gali skirtis. Nepaisant kartais pasirodančių teiginių, kad toks būdas yra atgyvena ir demonstruojamas nebent autoritarinėse valstybėse, jie vienokia ar kitokia forma rengiami daugelyje valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, kur pernai lapkritį po ilgos pertraukos surengtas karinis paradas.
„Nuo seniausių laikų drausminga karių rikiuotė yra ir tinkamo karinio pasirengimo simbolis. Tai galioja ir XXI amžiuje – mūšio lauke kariniai daliniai taip pat privalo veikti darniai, kovos veiksmų sinchronizacijai yra skiriamas didžiulis dėmesys. Vieninga ir tvarkinga rikiuotė atspindi kariuomenės gebėjimą tinkamai veikti ir mūšio lauke“, – pernai sakė tuometinis Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų, o dabar ir šalies kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys.
Vis dėlto ne paslaptis, kad darnios rikiuotės pompastika, sustyguotų veiksmų spektaklis labiausiai mėgiamas Rytuose, kur žodis „disciplina“ nepalieka erdvės dviprasmybėms ir kitoms interpretacijoms.
Tiesa, prieš 1949 metų spalio 1-ąją Pekine paskelbus Kinijos Liaudies respublikos įkūrimą, iškart surengtas pirmasis karinis paradas nebuvo ypatingai darnus ar įspūdingas – trofėjinė technika, gedimai, nevienodos uniformos šalyje, kurioje dar vyko pilietinis karas.
Praėjus 70 metų Kinija šią ir kitas pamokas, regis, išmoko ir šią spalio 1-ąją pademonstravo ne tik įspūdingą spektaklį, vaizdžiai rodantį augančią šalies ekonominę bei karinę galias, bet ir pasiuntė aiškias žinutes galimiems varžovams.
Parodė tai, kas pagaminta Kinijoje
Kinijos oficiozas, leidžiantis straipsnius anglų kalba „Global times“, suprantama, daug dėmesio skyrė svarbiausiam metų renginiui.
Kitaip, nei, pavyzdžiui, Rusijoje, kur kasmetiniai gegužės 9-osios, vadinamosios Pergalės dienos paradai lydimi ilgesingų padūsavimų apie praeities galybę, savigyra apie „analogų pasaulyje neturinčią techniką“ bei grūmojimais įsivaizduojamiems priešams, Kinijos valdžia ir jos kontroliuojama žiniasklaida demonstravo susilaikymą.
Tekstuose ir antraštėse apie karinį paradą dominavo „taikios intencijos“, „pasaulinė taika“, „stabilumas“, „nėra būtinybės pernelyg jautriai reaguoti“ ir panašūs išsireiškimai.
Kita vertus, Kinija, regis, perėmė Rusijoje, o anksčiau Sovietų sąjungoje ir kitose autoritarinėse šalyse dar Šaltojo karo laikais galiojusią tradiciją parade pademonstruoti iki tol kruopščiai slėptus ginkluotės ir karinės technikos pasiekimus.
Tad nenuostabu, jog Vakarų žiniasklaidos ir apžvalgininkų dėmesys pirmiausiai krypo ne tiek į paties parado blizgesį bei dydį – 15 tūkst. karių, 580 karinės technikos ir įrangos vienetų, kiek į išsiskyrusias naujoves bei didžiausius, išskirtinius, ilgai lauktus egzempliorius.
Kinijos strateginę ginkluotę tyrinėjantis Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas M. Kristensenas atkreipė dėmesį į tai, kad kinai Vakarams šiame parade buvo paslaugi. Nepaisant Pekiną apgaubusio smogo buvo nesunku įžiūrėti, kad strateginės ginkluotės pavyzdžiai pažymėti didelėmis raidėmis lotyniškais rašmenimis.
Be to, kaip pažymi ekspertas, parade išskirta pirmiausiai ta ginkluotė ir technika, kuri pagaminta būtent Kinijoje. Istoriškai sovietinę, o vėliau rusišką ir europietišką techniką, ginkluotę bei technologijas importavusi Kinija pastarąjį dešimtmetį vis daugiau gamina pati.
Nepaisant to, pasak H. Kristenseno, tai netrukdo Rusijai ir Kinijai toliau bendradarbiauti karinėje srityje. Pavyzdžiui, praėjus vos kelioms dienoms po parado Pekine, Valdajaus forume Rusijos lyderis Vladimiras Putinas patvirtino, kad Rusija padeda Kinijai kurti ankstyvojo perspėjimo nuo balistinių raketų sistemą.
Šis sudėtingas, brangus ir milžiniškas projektas numato antžeminių stebėjimo radarų ir virš žemės skriejančių palydovų tinklą, kuris galėtų realiuoju laiku reaguoti į paleistas tarpžemynines raketas. Iki šiol tai buvo viena nedaugelio sričių, kur Rusija atsisakė teikti tokias technologijas Kinijai, kuri jau yra nukopijavusi nemažai rusiškos ginkluotės.
Strateginių pajėgų spektaklis
Kitas technologijų dalijimosi pavyzdys – raketos. Ryškiausiu parado akcentu tapo naujos kartos Kinijos tarpžemyninės balistinės raketos DF-41 pademonstravimas.
Ne vienerius metus spėliota, jog ši, dar prieš kelis dešimtmečius pradėta kurti balistinė raketa bus pademonstruota Kinijos paraduose, bet mobili ir milžiniška raketinė sistema galinti gabenti, kaip spėjama iki dešimties galvučių, iš kurių – bent 3 branduolinės, o likę – priešraketinę gynybą klaidinantys taikiniai, oficialiai pristatyta tik šį kartą. Ir ne viena – o 16 vienetų.
Kitaip, nei senesnės kartos Kinijos balistinės raketos, DF-41 varoma kietuoju kuru, o tai leidžia išlaikyti aukštą parengties lygį – mobilios raketos gali būti paleistos praėjus mažiau laiko nuo įsakymo, nei senesnės kartos raketose, kuriose skystas kuras negali būti laikomas visą laiką.
O į tai turi atsižvelgti ir tokių šalių, kaip JAV kariniai planuotojai, kurie neišvengiamai strateginio Kinijos strateginio arsenalo smaigalį stebi ir yra pasiruošę sunaikinti, jei kiltų branduolinis konfliktas. Tokios raketos gali nuskrieti 13 tūkst. ar net 15 tūkst. km ir jau už pusvalandžio nuo paleidimo pasiekti bet kurią žemyninę JAV dalį.
Kitu netikėtumu tapo balistinių ir hipergarsinių ginkluotės sistemų DF-17 pristatymas. Taip pat mobili sistema iš pradžių paleidžia įprastą vidutinio nuotolio raketą balistine trajektorija, o nuo jos atsiskiria hipergarsinis sklandytuvas, galintis skrieti 5 kartus greičiau už garsą. Tokiu greičiu skriejančių hipergarsinių galvučių perėmimas būtų ypač sudėtingas bet kuriai valstybei, ypač JAV, kuri savą veikiančią hipergarsinę raketą į ginkluotę turėtų priimti tik 2022 metais.
Vos 2017 metais tokias sistemas sukūrusi Kinija pernai jas jau išbandė, o apie 1,5 tūkst. km nuskrieti galintis hipergarsinis ginklas kelia grėsmę pirmiausiai Kinijos varžovėms regione – Japonijai, Pietų korėjai, Taivanui, Indijai ir JAV karinėms bazėms.
Dar vienu netikėtumu tapo kita strateginės ginkluotės sistema: iš povandeninių laivų paleidžiama balistinė raketa JL-2. Kinijos „Jin“ klasės (arba Type 094 ) strateginiuose branduoliniuose povandeniniuose laivuose jau sumontuotos tokios raketos, kurios gali pasiekti taikinius, esančius už 7,2 tūkst. km. Kinija šiuo metu didina „Jin“ klasės povandeninių laivų laivyną – vienas toks strateginis nešėjas gali gabenti 12 naujų balistinių raketų. Kitaip, nei sausumoje dislokuotos strateginės pajėgos, povandeniniai laivai yra sunkiau susekami ir gali atsidurti arčiau JAV krantų.
Visos šios raketos, pasak H. Kristenseno pirmiausiai yra Kinijos strateginio arsenalo dalis, kuris, anot kai kurių apžvalgininkų, gali būti gerokai didesnis, nei skelbiama (300 panaudojimui parengtų branduolinių galvučių) iš tikrųjų. O toks strateginės galios rodymas parade, anot H. Kristenseno, pirmiausiai yra ne tik viešas atgrasymo demonstravimas, bet ir žinutė JAV. Vašingtone jau kurį laiką verda diskusijos dėl būtinybės atsakyti į augančią Kinijos karinę galią.
Tai, kad Kinija turi ekonominių priemonių ir technologijų gamintis pažangią strateginę ginkluotę dideliais kiekiais, anot vis stipresnio saugumo bendruomenės balso Pentagone, Kongrese ir Baltuosiuose rūmuose, esą yra įrodymas, kad Amerika privalo atsakyti tuo pačiu: veltis į ginklavimosi varžybas ne tik su Rusija, bet ir su Kinija.
Akys danguje – įspėjimas JAV
Juo labiau, kad kitos parade išskirtos ginkluotės priemonės taip pat neva rodo Kinijos ambicijas regione, kur susikerta kinų ir amerikiečių interesai – Pietryčių Azijoje. Būtent todėl JAV žiniasklaida didelį dėmesį skyrė ne tik strateginei kinų ginkluotei, bet ir technologiškai pažangioms žvalgybos priemonėms.
Viena svarbiausių priemonių bet kokiame konflikte yra ne tik pačios smogiamosios pajėgos, bet ir patikima, savalaikė žvalgyba. Pastaraisiais metais Kinija skyrė ypatingą dėmesį žvalgybinių platformų, pirmiausiai bepiločių priemonių vystymui.
Todėl nenuostabu, kad parade didelio dėmesio susilaukė milžiniškas bepilotis orlaivis „GJ-11 Sharp Sword“, kuris gali gabenti raketas ir bombas. JAV jau kurį laiką atsilieka kurdamos savo kovinius bepiločius orlaivius, nors prieš kelis dešimtmečius ėmusios plačiai naudoti propeleriu varomus bei ginkluotus „Predator“ ir „Reaper“ buvo ryškiai išsiveržusios į priekį.
Reaktyviniais varikliais varomi, todėl greičiau skraidantys ir ilgiau danguje išbūti galintys bei radarų sunkiai susekami bepiločiai orlaiviai, tokie, kaip GJ-11 gali smogti taikiniams sausumoje ir jūroje. Tokius bepiločius orlaivius turi ir JAV, bet mažesnius, o savą kovinį bepilotį orlaivį jau bando ir Rusija.
Vis dėlto tikra sensacija tapo neįprastos formos bepiločio orlaivio, o tiksliau sklandytuvo WZ-8 pademonstravimas. Tokį milžinišką bepilotį orlaivį į orą gali pakelti specialiai modifikuotas bombonešis H-6N. Paleistas nuo bombonešio „pilvo“ WZ-8 įjungia raketinius variklius ir įsibėgėja iki 4 tūkst. km/h bei kyla aukštyn – iki 42 km aukščio. Viena vertus, tai nėra ypač nauja technologija. Panašius aparatus, bet nesėkmingai JAV kūrė dar praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje.
Kita vertus, vertingiausia WZ-8 dalis slypi viduje – komunikacijos ir jutiklių priemonės, kurios gali iš didelio atstumo nepastebimai aptikti priešininko pajėgas: pirmiausiai JAV galios simbolius pasaulyje – lėktuvnešių grupes.
Perdavus tikslią ir realią lėktuvnešių buvo vietą raketinėms pajėgoms arba bombonešiams su sparnuotomis ir priešlaivinės raketomis, Kinija būtų nepriklausoma nuo savo palydovų veiklos ir pajėgi suduoti žaibišką ir triuškinantį smūgį ne vienam, o iškart mažiausiai keliems laivams, kurių gali neišgelbėti ir itin pažangios JAV elektroninės kovos bei priešraketinės gynybos priemonės.
WZ-8 veikimo nuotolis – apie 2,4 tūkst. km apima didelę dalį svarbios Pietų Kinijos jūros, o tiek pats orlaivis, tiek tikslią informaciją iš jo gavę bombonešiai būtų saugūs nuo JAV raketų.
Tokios ginkluotės pademonstravimas – taip pat subtili užuomina į kinų ambicijas kaimynystėje bei įspėjimas, kad turimais pajėgumais Kinija būtų pajėgi ne tik atgrasyti priešininkus, bet ir iš anksto surinkti savalaikę informaciją bei smogti taikiniams greičiau bei tiksliau, nei bet kada anksčiau.
Įgiję galią svarsto kaip ją panaudoti
Ambicijų regione ir pasaulyje neslepianti Kinija nuolat viešai pabrėžia, kad nesiekia konflikto ir ragina nesutarimus spręsti taikiai. Tačiau agresyvėjantis Pekino tonas ir griežta reakcija į protestus Honkonge rodo, kad Kinija turi nusibrėžusi savas raudonąsias linijas. Be to, kitaip nei anksčiau, išskyrus kruvinus protestų išvaikymus Tiananmenio aikštėje 1989-ųjų vasarą, Kinija vis aiškiau demonstruoja, jog yra pasiruošusi panaudoti karinę galią – modernią, galingą, nors ir neišbandytą.
„Kinams sunku atsisakyti to, ką jie suvokia, kaip savo esmines vertybes. Kinai gerbia atvirumą ir galią – gali jiems sakyti, ką iš tikrųjų manai ir laikaisi savo pozicijos, net jei esi mažesnis arba ne toks galingas“, – DELFI teigė Kinijoje dėstęs ir šios šalies specifiką išmanantis profesorius Niklas Swanströmas, Saugumo ir vystymosi instituto Švedijoje direktorius.
Tiesa, jis pažymėjo, kad visa augančios Kinijos ekonominės ir karinės galios teorija turi vieną silpnybę: tą pačią Kinijos ekonomiką, kurią sunku transformuoti, augant ir išsilavinusiai viduriniajai Kinijos klasei, kuri neišvengiamai norės dalytis politine galia.
„manau, kad dabar kinai bando patys susivokti, ką jie gali daryti, o ko ne. Kinijos veiksmai visose šalyse vienodi – jie išbando atsparumą ir vertina atsako priemones. Pavyzdžiui, Baltijos šalys – ne išimtis, tad reikia suvokti, kad Kinija nėra Rusija“, – pažymėjo ekspertas.
