„Mes dažnai gyvename neigime, kad ir savo stambumo. Sakau, nes pati ten buvau ir žinau, šiame neigime gyvenau ne vienerius ir ne dvejus metus. Bet atėjo laikas, kai užsinorėjau tapti geresne savo versija – sveikesne, energingesne, laimingesne“, – apie savo sveikesnio gyvenimo kelionę Agnė pasakojo laidoje „Netobulos“.
– Prieš kurį laiką pasidarei tatuiruotę su užrašu „I am enough“ (aš esu pakankama). Ar gali papasakoti istoriją, ką ji tau reiškia, kodėl reikėjo užsirašyti, kad tau užtenka pačios savęs?
– Manau, daug žmonių supras apie ką aš čia kalbu. Mes visada esame genami socialinio ritmo, kada turi pabaigti mokyklą, universitetą, kada įgyti normalią ir solidžią profesiją, kada pasigimdyti vaikus, visada turi būti lieknas, gražus ir taip toliau. Mes nuolatos esame genami šito spaudimo būti geriausiu į priekį. Aš nesu išimtis. Kartais reikia šiek tiek pristabdyti, ir pasakyti, kad pakaks, gana. Kartais reikia atsipūsti, laisvo laiko, ilgų vakarienių, pasidžiaugti tuo, ką jau padarei. Ilgai galvojau apie tatuiruotę, bet ją pasidariau spontaniškai, per moterų lyderystės konferencijos pertrauką – mane įkvėpė daug drąsių moterų, kurios sakė, kad nori daugiau – tobulai gyventi, keliauti, gerai atrodyti – tačiau lygiai taip pat ir mylėti save. Tai tą „I am enough“ kasdienybėje naudoju dvejopai: sau primenu, kad reikia stengtis, kad manęs pakaks viskam, ką užsibrėšiu pasiekti. Kita reikšmė – kartais reikia paprasčiausiai pagirti save ir kitus, priminti sau, kad esi šauni ir to nebereikia įrodinėti.
– Prisipažinsiu, pastaruoju metu net erzina tavo nuotraukos socialiniuose tinkluose – tokios nuostabios patiekalų fotografijos! Ir tuo pačiu ima baltas pavydas, kad užsibrėžei tikslą laikytis ketogeninės mitybos ir rezultatas – akivaizdus.
– Kai ėmiau dalintis savo pasiekimais, sulaukiau labai daug klausimų, kaip ir ką darau. Visada pabrėžiu, kad nesu mitybos profesionalė, todėl patariu labai atsargiai ir pati pradėjau konsultuotis su specialistais. Kaip viskas prasidėjo? Kelias po antrojo vaiko gimimo buvo ilgas, drabužių dydžių turėjau visokių. Mes įpratę sakyti, kad visi žmonės, o ypač moterys, turėtų save mylėti tokius, kokie yra, tai yra, ir apkūnesnius. Ilgai apie tai galvojau, ėmiau save stebėti. Kai fotografuodavausi, ieškodavau tinkamo kampo, stovint šonu, kad atrodyčiau lieknesnė, kad sau labiau patikčiau. Kiekviena turime sau nuoširdžiai atsakyti, ar myli save, kai būni ne gražiai apsirengusi, bet tiesiog ryte nuoga prieš veidrodį. Sveika paklausti savęs, ar patinka tai, ką matai, kaip atrodai. Reiktų kritiškiau kiekvienam į save pažiūrėti ne tik dėl dailesnių linijų, reiktų prisižiūrėti dėl sveikatos. Pasaulyje apie tai daug kalbama, kad save reikia mylėti, bet tai neturi būti susiję su tavo lėkštės turiniu. Mylėkite save kitais būdais, kreipkitės į medikus, tarkitės, kokia mityba jums geriausia, kreipkitės į psichologus su klausimu, kodėl visą laiką persivalgome. Čia tikroji meilė, tikrasis dėmesys ir laikas sau. Man nusibodo būti, pavadinkime, ženkliai putlesnei, o artėjant keturiasdešimtmečiui sau pasakiau, kad noriu būti ir sveikesnė. Pradėjau ieškoti būdų, kas tinka man. O kas atsitinka paskui? Kai pamatai pirmuosius rezultatus, ateina ir pirmoji paskata, bet, tuo pačiu, ant jos labai lengva užmigti, nes tave pradeda girti, kad geriau atrodai. Reikia toliau ieškoti asmeniškai tau geriausios mitybos, sistemos, programos. Man dabar daug klausimų užduoda, ką turėtų moterys ir vyrai užduoti dietologams, psichologams, mitybos specialistams, visada atsakau, kad aš galiu pasidalinti tik tuo, kas tinka man, bet nereiškia, kad tai tiks jums.
– Kaip tu pradėjai, kas dabar yra ir ko nebėra tavo lėkštėje?
– Pradėjau vieną vasaros šeštadienį sodyboje – tiesiog nutariau, kad nebevalgau jokių miltų, grūdų, vaisių (išskyrus avokadą ir kelias uogas – braškes, gervuoges), pridėtinio cukraus. „Nuėmus“ šiuos ingredientus kelias dienas patyriau keto „gripo“ simptomus – buvo silpna, skaudėjo galvą, skrandį. Po šio „gripo“ teko save valdyti, kad negrįžčiau prie buvusio maisto, bet kuo toliau – tuo mažiau reikia save valdyti. Pavyzdžiui, vienos dienos mano meniu atrodo taip: pusryčiams – omletas su kumpiu ir sūriu, pomidorai, agurkai ir šaukštas žirnelių (su žirneliais reikia atsargiai, nes juose gausu angliavandenių) su majonezu; perpiet užsinorėjau saldaus, grįžau namo ir pasidariau grietinėlę su mascarpone sūriu, saldikliu, uogom ir pekano riešutais; vakare – grybai su salotomis ir grietine. Ir jokiu būdu negalima peralkti.
– Tai nėra pirmoji tavo išbandyta dieta? Kuo ankščiau baigdavosi bandymai?
– Ketogeninė mityba yra ne pirmoji, bet, turbūt, labiausiai man tinkanti, dėl to, kad gerai jaučiuosi ir jos laikydamasi nesikankinu. Anksčiau išsialindavau save iki negalėjimo, o paskui duodavau sau kokį nors prizą, o tas prizas dažniausiai būdavo maistas. Ir vėl viskas iš naujo.
– Ar dabar jauti, kad save labai riboji, kad kažko trūksta taip, kad net sapnuoji?
– Kuo ilgiau aš laikausi šios mitybos, tuo mažiau yra noro grįžti atgal. Bet dabar konsultuojuosi su profesionalais, kurie gali patarti, kaip pasiekti galutinių rezultatų.
– Jei ne paslaptis, kiek svorio nukrito besilaikant šios mitybos?
– Per keturis mėnesius drabužiai sumažėjo dviem dydžiais. Užsibrėžiau tikslus, kad nebegrįžčiau ir nebeatsipalaiduočiau, nes dabar ženkliai geriau jaučiuosi fiziškai, geriau miegu. Man tai patinka, tikiu, kad jau subrendau sveikesniam gyvenimo būdui ir nebegrįšiu atgal į buvusias formas, o viskas eis tik geryn.
– Bet šią mitybą pasirinkusi konsultavaisi su medikais, ar tiesiog prisitaikei, ką radai internete ar knygose?
– Mačiau, kad žmonės jos laikydamiesi pasiekia labai gerų rezultatų, pasiteiravau, ką jie daro. Pradėjau ieškoti informacijos internete, žmonės, kurie šią mitybą propaguoja ilgesnį laiką, patarė, kokia literatūrą domėtis, nusipirkau knygų. Pradėjau domėtis pati, bet kadangi žinių dabar man trūksta, suprantu, kad reikia atsakingai elgtis su savo sveikata, pasitelkiau į pagalbą ir profesionalus. Rašysiu kelias savaites, ką valgau kasdien ir po to mitybos specialistai ir dietologai koreguos mitybą.
– Ar dabar labiau save myli negu prieš metus?
– Tikrai taip.
– Ko gero, svarbiausia turėti tvirtą valią, kad negrįžtum prie buvusių įpročių?
– Kai pagiria ir klientai, ir kolegės, ir kolegos, ir draugai, ir net ne draugai, tai labiausiai džiaugiuosi ne tomis gražėjančiomis linijomis ar formomis, o tuo, kad įvertina mano valią. Daug valios reikia pakeisti gyvenimo būdą, kad palaikytum mitybos principą arba sistemą. Kai esi valingas kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro žiūrėdamas, ką dedi į savo lėkštę, tampi valingesnis ir savo projektuose, darbuose ir pradedi įtikėti, kad tikrai you are enough.
