Prieš tai V. Zelenskiui nepaprastai šypsojosi sėkmė – šiais metais jis su savo partija triuškinamu rezultatu laimėjo du rinkimus. Partijos populiarumas didėjo dėl gero derliaus, netikėto ekonomikos augimo ir sėkmingo apsikeitimo kaliniais su Rusija, ko ankstesnei valdžiai niekaip nesisekė padaryti metų metus.
Tačiau dabar V. Zelenskio medaus mėnuo, regis, eina į pabaigą. Svarbus reformatorius ir senas sąjungininkas Oleksandras Daniliukas atsistatydino iš Ukrainos nacionalinės gynybos ir saugumo tarybos vadovo pareigų. Kaip pranešama, šiam veiksmui jį neva pastūmėjo nepasitenkinimas prezidento santykiais su milijardieriumi Igoriu Kolomoiskiu.
O. Daniliukas, buvęs finansų ministras bei „McKinsey & Co.“ investicijų valdytojas ir konsultantas, suteikė patikimumą V. Zelenskiui ir padarė jį priimtiną Vakarų partneriams, kurie iš pradžių buvusį televizijos komiką laikė populistiniu klounu.
O. Daniliukas pasitraukė iš V. Zelenskio pirmtako Petro Porošenkos vyriausybės supykęs, kad šalyje nevyksta jokių pokyčių korumpuotose politikos formavimo, reguliavimo ir teismų srityse. Jo parama paskatino žmones patikėti, kad V. Zelenskis pamirš praeitį ir viską pradės iš naujo.
Tiesa, O. Daniliukui ramybės nedavė vienas rimtas klausimas: potenciali jo pagrindinio priešininko I. Kolomoiskio įtaka. Juk oligarcho televizijos kanalas padėjo V. Zelenskiui padaryti komiko karjerą.
„Jei yra rizika, kad I. Kolomoiskis palaikys artimus ryšius su V. Zelenskiu, aš negaliu jo remti, nes tai labai neigiamai atsilieptų mano reputacijai“, – taip jis man sakė kovo mėnesį.
Nuo to laiko apie I. Kolomoiskį girdima nemažai, jis stengiasi atgauti nacionalizuoto banko „Privatbank“ kontrolę.
Taigi, O. Daniliuko atsistatydinimas (taip pat pranešama apie jo nesutarimus su įtakinguoju V. Zelenskio štabo viršininku, kuris kadaise teikė teisines paslaugas I. Kolomoiskiui), yra blogas ženklas prezidento administracijai.
Be to, neseniai iš postų pasitraukė du truputį mažiau įtakingi asmenys: visų gerbiamas Nacionalinės policijos pajėgų vadas ir valdininkas lenkas, kuris buvo atsakingas už Ukrainos greitkelius.
Šių žmonių pasitraukimas savotiškai atkartoja P. Porošenkai galvos skausmą kėlusius įvykius: privataus sektoriaus specialistai ir sėkmingi reformatoriai iš užsienio, gavę įtakingus postus, greitai nusivylė lėtu pokyčių tempu ir, jų nuomone, netinkamu prezidento draugų bei verslo partnerių spaudimu.
Negalėdami daryti pažangos ir galiausiai atsistatydinę, jie susilpnino P. Porošenkos įvaizdį ir prisidėjo prie jo pralaimėjimo V. Zelenskiui.
Ukrainos prezidentui reikalinga visa įmanoma parama. Kartu su didžiulėmis reformomis, įskaitant ilgai lauktą Ukrainos žemės rinkos liberalizaciją, jo vyriausybė ketina imtis griežtų priemonių kovoti su plačiai paplitusiu mokesčių vengimu. Tai sunkiai įvykdomas sumanymas, ypač šiuo laikotarpiu, kai Ukrainos gyventojai tebelaukia žymesnio ekonominio pagerėjimo.
Ištesėti antrąjį rimtą pažadą – užbaigti karą rytinėje Ukrainos dalyje – taip pat nebus lengva. Ukrainos skandalas Jungtinėse Amerikos Valstijose gerokai pakenkė V. Zelenskio strategijai išplėsti Vakarų koaliciją, kuri padėtų jam susitarti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
JAV specialusis pasiuntinys Ukrainai Kurtas Volkeris, kuris tikrai būtų rėmęs šalį net svyruojant Europos tarpininkams, atsistatydino, kai buvo įtrauktas į politinį skandalą. JAV neturi ambasadoriaus Kijeve.
Kol JAV dėmesys išblaškytas, Kremlius stengiasi „prastumti“ pasiūlymą, kuris daugeliui Ukrainoje pasirodys stačiai išdavikiškas. Jis paremtas vadinamąja Steinmeierio formuluote, pavadinta pagal dabartinio Vokietijos prezidento pavardę. Eidamas užsienio reikalų ministro pareigas, Frankas-Walteris Steinmeieris pasiūlė suteikti autonomiją Rusiją remiančių separatistų užimtoms Ukrainos teritorijoms iš karto po vietos rinkimų, kurie turėtų būti surengti laikantis Ukrainos įstatymų ir visuotinai pripažinti teisėtais.
Ukraina buvo atsisakiusi rengti rinkimus, kol atgaus rytinio pasienio kontrolę. Ši sąlyga niekada nepatiko Prancūzijos ir Vokietijos derybininkams. Be JAV paramos V. Zelenskiui teks priimti Steinmeierio formuluotę, t. y. surengti rinkimus separatistų kontroliuojamose teritorijose, dalyvaujant tarptautiniams stebėtojams, kurie vieninteliai pajėgūs užtikrinti jų teisėtumą.
V. Zelenskiui tai – klastinga teritorija. Vos keli neatsargūs žingsniai, ir jis ims sekti P. Porošenkos pėdomis, o Ukraina pagarsės kaip šalis, kuriai nuolat vadovauja žmonės, išduodantys gyventojų viltis. Jam verkiant reikia pergalių, tačiau neaišku, kuriose srityse galėtų jų pasiekti.
