Tippi Hedren kaltinimai šiurkščiu elgesiu
„Paukščiai“ yra vienas garsiausių A. Hitchcocko kūrinių. Tik 2016 m. pagrindinį vaidmenį atlikusios aktorės Tippi Hedren memuarai leido visuomenei iš arčiau pamatyti, kas vyko už kulisių. Moteriai tai prilygo tikrų tikriausiam košmarui. „Paukščiai“ buvo pirmasis jos filmas. Pasiūlymą vaidinti T. Hedren gavo po to, kai A. Hitchcockas pamatė ją reklaminiame klipe, kuriame aktorė neištaria nė žodžio. Vis dėlto ji padarė įspūdį garsiajam režisieriui, ir jis liepė kino studijai „Universal“ ją rasti, kad galėtų pasiūlyti sutartį... ir sagę, pagamintą iš aukso ir perlų, vaizduojančią du skrendančius paukščius.
Truputį šiurpoka dovana, bet, kita vertus, kalbame apie XX a. septintąjį dešimtmetį – tuomet žmonės elgdavosi kitaip. Žinoma, yra plonytė riba tarp „kitaip“ ir „liguistai“. T. Hedren rašė, kad, prasidėjus filmavimo darbams, neilgai trukus režisierius padarė išvadą, jog aktorė netenka svorio. Taigi, jis pasielgė taip, kaip būtų pasielgęs bet kuris liguistas gerbėjas: atsiuntė krepšį duonos ir raštelį, kuriame buvo parašyta: „Suvalgyk mane“. Negana to, A. Hitchcockas ją apkabindavo ir liesdavo taip intymiai, kad galiausiai T. Hedren kreipėsi pagalbos į režisieriaus žmoną Almą. Anot T. Hedren, Alma tiesiog nuėjo šalin.
Po filmo „Paukščiai“ ji gavo pagrindinį vaidmenį kitoje A. Hitchcocko juostoje – „Marnie“. Aktorė rašo, kad reikalai tik pablogėjo: režisierius reguliariai ją grabinėdavo, pasakodavo savo sapnus, kuriuose ji prisipažįsta jam amžinoje meilėje, ir žadėdavo sužlugdyti, jei atstums.
„Jo elgesys buvo vulgarus, iškrypėliškas ir šlykštus. Buvau nepaprastai šokiruota ir pasibjaurėjusi“, – memuaruose minėjo ji. Po filmo „Marnie“ T. Hedren parašė: „Mano siela norėjo ištrūkti.“ Aktorė įkūrė savo kino kompaniją ir didelę kačių šeimos žinduolių prieglaudą. Pasakojama, kad savo dukrą Melanie Griffith ji užaugino tarp tigrų ir leopardų.
Tikri paukščiai filme „Paukščiai“
Šiandien pažiūrėję filmą galime bent pamėginti įtikinti save, kad su visais juostoje matytais gyvūnais užkulisiuose buvo elgiamasi žmoniškai. Tačiau tai ne visada būna tiesa, o XX a. septintajame dešimtmetyje – tuo labiau. Žmoniškai nebūdavo elgiamasi net su aktoriais, ką jau kalbėti apie vargšus paukščius?
Kai viskas buvo paruošta filmuoti legendinę sceną su paukščiais palėpėje, T. Hedren jau buvo seniai aiškiai pasakiusi, ką mano apie A. Hitchcocko maniją. Anot jos, tas savaitę trukęs filmavimas buvo vienas labiausiai traumuojančių potyrių jos gyvenime. Iš pradžių atrodė, kad nebus jokių netikėtumų, o filmavimo komanda naudos mechaninius paukščius.
Tačiau tai buvo melas. „Visi man melavo, – sakė ji. – Pirmadienį ryte, kai turėjome pradėti filmuoti sceną, atėjo režisieriaus padėjėjas, pasižiūrėjo į grindis ir sienas, paskui leptelėjo „Mechaniniai paukščiai neveikia, todėl teks naudoti tikrus“ ir išbėgo.“ Atsidūrusi filmavimo aikštelėje, aktorė suprato, kad niekas ir nesiruošė naudoti mechaninių paukščių ir kad palėpė buvo įrengta taip, jog paukščių dresuotojai galėtų saugiai stovėti nepakliūdami į kadrą. Savaitę trukusio filmavimo metu jie į aktorę mėtė gyvus kirus, balandžius ir varnas, o vieną varną galiausiai pririšo T. Hedren prie kojos. Akivaizdžiai išsigandęs paukštis apdraskė jai veidą, bandydamas išsivaduoti.
Ši kankynė baigėsi tik tuomet, kai apdraskyta ir kruvina T. Hedren apalpo, ir teko kviesti gydytoją. Dabar aktorė sako: „Seniai pamiršau A. Hitchcocką, nes neketinau jam leisti sugriauti mano gyvenimą. Jaučiausi tarytum beprotnamyje, tačiau dabar praeities įvykiai man nebeturi jokio poveikio. Padariau viską, ką galėjau, kad su jais susitaikyčiau.“ Šaunuolė.
Jis surakino atrankiais du aktorius ir „pametė“ raktą
1935 m. Madeleine Carroll ir Robertas Donatas vaidino A. Hitchcocko filme „39 žingsniai“ („The 39 steps“), kuris atnešė režisieriui pasaulinę šlovę. Tai buvo 19-asis A. Hitchcocko filmas, todėl nieko nuostabaus, kad jis elgėsi ne šiaip keistokai, o stačiai pritrenkiamai. Yra daugybę pasakojimų apie A. Hitchcocko keistenybes užkulisiuose, įskaitant istorijas apie tai, kad kiekvieną kartą išgėręs puodelį arbatos, tuščio puodelio nestatydavo ant stalo ir nepaduodavo asistentui kaip normalus žmogus. Ne, tai būtų per daug nuobodu. Režisierius jį šveisdavo sau per petį ir sudaužydavo į grindis. Tai buvo vienas iš neįprastų būdų parodyti, kad filmavimo aikštelėje jis viską kontroliuoja.
Pasakojama, kad filmo „39 žingsniai“ žvaigždes jis vadino ponu Doughnut (Spurga) ir Birmingamo kekše, užuot vartojęs jų tikruosius vardus, kaip darytų normalus žmogus. Kai R. Donatas ir M. Carroll pirmą kartą kartu atsidūrė filmavimo aikštelėje, režisierius atnešė antrankius, kuriais jie bus surakinti nemažą filmo dalį. Uždėjęs antrankius, A. Hitchcockas apsimetė pametęs raktą. Tai bent šmaikštuolis!
Yra keletas versijų, kaip baigėsi šis incidentas. Anot R. Donato, jis su M. Carroll pernelyg gerai sutarė, kad nudžiugintų A. Hitchcocką savo kančiomis, todėl jis „rado“ raktą maždaug po valandos. Remiantis kita versija, šis pokštas tęsėsi valandų valandas, ir visi su juo susiję žmonės vis labiau nervinosi. Visi, išskyrus A. Hitchcocką, kuris vėliau teigė: „Mums buvo labai smagu filmuojant „39 žingsnius“. Sakydamas „mums“, režisierius tikriausiai turėjo omenyje „man“.
Filmuojant „Psichopatą“, tinkamiausių dūrių garsų buvo ieškoma surengus... Melionų atranką
Paprašykite bet kurio žmogaus išvardyti keletą įsimintiniausių scenų kino istorijoje, ir epizodas duše iš filmo „Psichopatas“ garantuotai bus viena iš jų. Anot „Business Insider“, ši scena tokia legendinė, kad net buvo praminta 78 / 52, t. y. jai užbaigti prireikė 78 kartus iš naujo paruošti filmavimo vietą ir atlikti 52 apkarpymus. Žinoma, tikriausiai ir taip nemažai apie ją žinote, pavyzdžiui, kad vietoje kraujo naudojo šokoladinį padažą, bet ar teko ką nors girdėti apie keisčiausią visų laikų atranką?
Ši istorija aprašyta Stepheno Rebello knygoje „Alfred Hitchcock and the Making of Psycho“. A. Hitchcockas norėjo, kad dūrių garso efektai būtų kaip įmanoma autentiškesni, todėl nusiuntė už butaforijas atsakingą darbuotoją nupirkti melioną. Šis asmuo pakankamai ilgai dirbo garsiajam režisieriui, kad suprastų, kuo viskas baigsis, todėl atnešė ne vieną, bet daug skirtingų melionų. Buvo surengta „atranka“, norint išsiaiškinti, kuris melionas badomas skleidžia geriausią garsą. A. Hitchcockas užsimerkė, asistentai badė melionus, o jis išsirinko ne paprastą, bet vėlyvąjį melioną. Tikriausiai šio vaisiaus „mirties klyksmas“ jam patiko labiausiai.
Jungtinių Tautų Organizacijos taisyklių nepaisymas naudojant paslėptas filmavimo kameras
1959 m. pasirodęs A. Hitchcocko filmas „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ („North by Northwest“) laikomas viena geriausių juostų apie šnipus. Jis išsiskiria keliomis ypatybėmis, pavyzdžiui, buvo pirmasis filmas, filmuotas viešbutyje „Plaza Hotel“ ir Didžiajame centriniame terminale bei... JTO būstinėje.
Tikriausiai nė kiek nesustebsite sužinoję, kad nebuvo duotas leidimas filmuoti JTO būstinėje. Kita vertus, A. Hitchcockas buvo ne toks žmogus, kurį sulaikytų kažkokios taisyklės ar reglamentai (arba aktorių jausmai) ir neleistų jam perkelti savo vizijos į didįjį ekraną. Nors filmuoti JTO pastate buvo griežtai uždrausta, filmuodamas kadrą, kai aktorius Cary Grantas įeina į pastatą, A. Hitchcockas naudojo paslėptą kamerą ir apmulkino JTO apsaugos darbuotojus bei Niujorko policijos nuovados pareigūnus.
Tiesa, režisieriui nepavyko įrengti daugiau paslėptų kamerų (visgi tuo metu jos buvo didžiuliai lengvai pastebimi griozdai), todėl JTO būstinės vidaus kadrai buvo nufilmuoti filmavimo aikštelėje, kuri buvo labai tikroviškai įrengta dėl vienos nuostabios priežasties. A. Hitchcockas persirengė turistu, pasamdė fotografą ir vaikštinėjo po JTO būstinės vestibiulį darydamas nuotraukas ir neva nuobodžiai leisdamas atostogas. Jo planas išdegė, ir jo „atostogų“ akimirkas pamatė milijonai žmonių.
Lapų iš Vermonto klijavimas ant medžių Kalifornijoje
Apie A. Hitchcocką galima sakyti daug dalykų, tačiau jis buvo išties pamišęs dėl smulkmenų. Filmavimo aikštelėje atkurti Franko Lloydo Wrighto namą ir Rušmoro kalno nacionalinį paminklą juostai „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ kainavo pasakiškus pinigus – 50 000 JAV dolerių (atsižvelgiant į infliaciją, dabar ši suma siektų beveik pusę milijono JAV dolerių). Tačiau tai niekis, palyginti su darbu, kurį teko atlikti atkuriant rudenį Vermonte filmuojant „Trouble With Harry“.
Režisierius norėjo žmogžudystę nufilmuoti ne, kaip įprasta, tamsoje ir šešėliuose, bet saulėtą ir malonią rudens popietę. Filmavimo komanda taip ir padarė, pasirinkusi keletą miestelių Vermonte. Jei esate buvę Naujojoje Anglijoje, sutiksite, jog oras ten – visiškai nenuspėjamas, o ir ruduo trunka neilgai. Besibaigiant filmavimo darbams oro sąlygos tapo nepakenčiamos. Ką tokiu atveju daryti režisieriui?
Reikėjo užbaigti filmavimą, tačiau maždaug pusė juostos buvo nufilmuota Kalifornijoje esančiame garso įrašymo paviljone. Norėdami išsaugoti Naujajai Anglijai būdingą aplinką, filmavimo komandos nariai pririnko daugybę maišų nukritusių lapų, nusiuntė juos į Kaliforniją ir priklijavo prie medžių filmavimo aikštelėje. Kai kitą kartą susierzinsite, kad jūsų darbas yra beprotiškai kruopštus, pagalvokite apie tuos vargšelius, kurie tą rytą atėjo į filmavimo aikštelę ir sužinojo, ką turės daryti.
Septynis mėnesius trukęs FTB sekimas
Antologinis serialas „Alfred Hitchcock Presents“ buvo rodomas 1955–1962 m. 1961 m. pasirodžiusi serija „Coming, Mama“ nelabai kuo skyrėsi nuo kitų. Tai istorija apie pasyviai agresyvios pamišėlės dukrą, kuri galiausiai nusprendžia, kad jai gana, ir slapta nunuodija savo motiną.
Siužetas tamsokas, bet juk kalbame apie A. Hitchcocką. Režisieriaus kūrinys „Coming, Mama“ nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitas jo į ekraną perkeltas istorijas, tačiau jis privertė Federalinį tyrimų biurą pradėti septynis mėnesius trukusį sekimą. FTB turėjo statytinį įmonėje „Revue Studios“, prodiusavusioje „Alfred Hitchcock Presents“. Šio informatoriaus teigimu, A. Hitchcockas su savo komanda serijoje „Coming, Mama“ ketino „netinkamai pateikti FTB agentą“. Tuometiniam FTB direktoriui Johnui Edgarui Hooveriui tai visai nepatiko. Prasidėjo keletą mėnesių trukęs susirašinėjimas. J. E. Hooveris užsispyręs reikalavo pašalinti personažą iš scenarijaus. Galiausiai personažas iš FTB agento tapo privačiu sekliu, anksčiau dirbusiu FTB, tačiau net šio keitimo neužteko, kad FTB paliktų A. Hitchcocką ramybėje.
Prasidėjo septynis mėnesius trukęs sekimas. Tyrimo dokumento pabaigoje esančiose pastabose nurodyta, kad FTB toliau stebės serialą ir visus su juo susijusius asmenis. Po kelerių metų, kai A. Hitchcockas kitai serijai („Run for Doom“) vėl į scenarijų įtraukė FTB agentą, FTB jį įspėjo užtikrinti, kad personažas „nepakenktų Biuro reputacijai“. Vaje.
Kankino savo dukrą filmuojant „Nepažįstamieji traukinyje“
Garsių žmonių atžalų vaikystė, ko gero, yra keistoka. O jei tavo tėvas – A. Hitchcockas? Sunku ir įsivaizduoti. Patricia Hitchcock pasirodė filme „Nepažįstamieji traukinyje“ („Strangers on a Train“), ir garsusis tėtušis jai nė kiek nenuolaidžiavo.
Filmavimo aikštelėje buvo sumontuotas milžiniškas apžvalgos ratas. Kaip tyčia P. Hitchcock bijojo aukščio. Tėvas pasiūlė jai 100 JAV dolerių, jei pasisuks apžvalgos ratu. Dukra sutiko. Deja, A. Hitchcocką buvo visiškai užvaldžiusi mintis apie situaciją, kai žmogus įstringa apžvalgos rate. Taigi, jis palaukė, kol Patricia atsidurs pačiame viršuje, išjungė rato apšvietimą, elektros energiją ir paliko ją sėdėti ištisą valandą.
„The Guardian“ duotame interviu P. Hitchcock teigė, kad šie potyriai jos nė kiek neišgąsdino, nes buvo pripratusi prie tokio tėvo elgesio. Pavyzdžiui, jis naktį išpaišydavo jos veidą kaip klouno, kad atsibudusi Patricia veidrodyje išvystų siaubūnę. Tai bent tėviškos meilės išraiška. Kita vertus, nors mergina tvirtino nebijojusi, klausimas, ar tėvo „pokštai“ kada nors ją pravirkdė, jai pasirodė „keisčiausias, kokio esu sulaukusi. Per daug nesiknaisioju po savo išgyvenimus.“ Nesame tikri, ar Hitchcockų namuose vykdavo tik išdaigos ir linksmybės.
Keista istorija, susijusi su filmu „Svaigulys“
Pirmiausia greitai prisiminkime, apie ką yra šis filmas. Jame vaidina Jimmy Stewartas ir Kim Novak. J. Stewarto personažas, į pensiją išėjęs detektyvas, įsimyli K. Novak veikėją Madeleine, tačiau vėliau ji miršta nukritusi nuo bažnyčios bokšto. Po kurio laiko detektyvas sutinka į Madeleine labai panašią moterį ir su ja užmezga romantiškus santykius, tačiau su viena sąlyga: naujoji draugė turi rengtis ir elgtis kaip Madeleine. Keista, tiesa?
„Svaigulys“ kino teatruose pasirodė 1958 m., o 1962 m. A. Hitchcockas susitiko su prancūzų režisieriumi Francois Truffaut. Pokalbis su legendiniu A. Hitchcocku yra kiekvieno jauno režisieriaus svajonė, todėl F. Truffaut jį įrašė. Jiems šnekučiuojantis apie „Svaigulį“, nutiko keistas dalykas. Viskas prasidėjo nuo A. Hitchcocko žodžių: „Užsiėmiau savotiška nekrofilija.“ Ką jis turėjo omeny?
Režisierius kalbėjo apie sceną, kai J. Stewarto personažas Scottie’is ir K. Novak vaidinama Judy (Madeleine antrininkė) galiausiai tampa pora. Tiesa, Scottie’is truputį dvejoja ir liepia jai susirišti plaukus į kuodą, kaip darydavo Madeleine. A. Hitchcockas užsiminė, kad, kol Scottie’is laukė, jis stipriai susijaudino. Tuomet A. Hitchcockas liepė F. Truffaut sustabdyti įrašinėjimą ir pabaigė pasakojimą. Akivaizdu, kad tuo metu filmavimo aikštelėje nutiko kažkas nepaprastai keisto. Paliksime tai jūsų vaizduotei.
