Gerai, tuomet: „iš jos tyrimų jokios naudos”. „Ji daro daugybę loginių klaidų!” – dar pasigirsta. Žodžiu, diskutuojama apie tai, kaip sumenkinti ir diskredituoti mokslininkę, nes ji, kaltintojų požiūriu, menkina ir diskredituoja J. Marcinkevičių. Keršyti jai reikia. Visai kaip Gretai Thunberg, kurią geriau apšauksime psichiškai nesveika parsidavėle, kad tik nereikėtų liautis šiukšlinti prie ežero, švaistyti maisto ir būtinai važiuoti visur, kur būtų galima nueiti pėsčiomis.
Nes juk kalbame ne apie Gretą – Žemės planetą, Putinaitę ar Marcinkevičių, tiesa? Kalbame apie save. Giname savo pasaulį. Giname savo atmintį. Savo dalyvavimą dainų šventėje ir ten patirtą džiaugsmą. Marcinkevičiaus eilėraštį, parašytą mylimajam į knygelę. Ašaras po „Mažvydo” Klaipėdos dramos teatro pastatymo su V. Paukšte, „Mindaugo” su visomis tuometinėmis lietuviškojo teatro ir kino žvaigždėmis televizinės versijos per tuometinį vienintelį lietuvišką TV kanalą (mano vaikystės nespalvotą televizorių)... Štai apie ką mes kalbame ir ką giname.
Nuo ko giname visa tai? Negi nuo Nerijos Putinaitės? Būtų sunku patikėti, kad Vilniaus universiteto docentė yra toks baisus baubas. O jeigu yra, tai vargas mums.
Man atrodo, kad mes giname visą aukščiau išvardintą, nes nenorime atidžiau pažvelgti į tą „savo” pasaulį, atmintį, save pačius. Nes bijome, kad pažvelgę ten rasime homo sovieticus. O homo sovieticus išversti į lietuvių kalbą, manding, labai paprasta. Tai – vergas. Panašu, kad labai daug pavergto proto tebėra mumyse ir labai nelengva jį tyrinėti, apie ką kažkada įspėjo ir pats „pavergto proto” termino autorius Czesław Miłosz, sakęs, kad „penkios dešimtys arba šimtas metų tokio auklėjimo ir bus sukurta žmonių atmaina, kuri nė nebežinos kitokių principų, jai nebus kelio atgal”.
N. Putinaitė, man regis, kaip tik ir atstovauja kelio atgal ieškančią dabar jau nedidelę mokslininkų grupę, vadinamą sovietologais. Anksčiau Vakaruose sovietologija buvo svarbi srovė, nes reikėjo procesų, esančių už geležinės uždangos, analizės. Griuvus uždangai, buvo pamažu nutarta, kad nebėra objekto, tad nebėra ką ir tyrinėti. Sovietologai persikvalifikavo į kitas sociologijos ir istorijos sritis (įdomu, kad kai kurie iš jų susikūrė terminą „kremlinologija” ir paskyrė savo veiklą dabartinės Rusijos politikos tyrinėjimams, nors gal daugiau laimėtų tyrinėdami Kremlių be ko jis niekaip negali būti suprantamas, o būtent – iš senosios gerosios sovietologijos pozicijų. Dar daugiau – man atrodo, kad pačiam Kremliui gerokai naudingiau kai jis bandomas dekonstruoti kaip reiškinys čia ir dabar, o ne kaip plataus konteksto nusikaltimų žmonijai tiesioginis paveldėtojas ir produktas).
Sovietologijos deaktualizavimą laikyčiau didžiule klaida, nes paprasčiausiai – sovietija niekur nedingo. Ji neišnyko su su Kovo 11-ąja. Ji neišgaravo. Ne. Ji padarė tai, ką visada mokėjo geriausia ir kas iš esmės yra jos raison d'être: ji prisitaikė. Išoriniai demokratijos požymiai ir fasadų perdažymas mažai ką keičia. iPhone ir FB – irgi. Po išoriniais demokratijos požymiais mes tebeturime efektyvią (labai efektyvią!) „bebrų” tinklaveiką, už gražių fasadų – vis dar pokyčiams atsparų seksizmą ir ksenofobiją, apie ką nevengiame pareikšti savo FB paskyrose vos tik netyčia užsimirštame ir tampame nuoširdūs. Apie dialogo kultūrą ir kokybę taip pat neretai galima pasakyti – vis dar giname vergo mąstymą: norime, kad mumis būtų pasirūpinta, kratomės atsakomybės už savo pasirinkimus, įtariame sąmokslus, stigmatizuojame verslą, valdžią vertiname kaip kažką ne iš mūsų tarpo, niekiname viešąjį administravimą.
Sovietija vis dar mumyse, ji keliauja mūsų gyslomis kaip virusas. Ir neturėkime iliuzijų: mes ją perduodame savo palikuonims. Sovietija plinta lytiniu keliu.
Ir mažų mažiausiai kaip tyrimų objektas ji tikrai egzistuoja. Tik dabar jos teritorija ne už geležinės uždangos, o mūsų galvose ir... širdyse. Leisiu sau pasiūlyti labai svarbų paradoksą: dėl sovietijos viruso savyje mes nekalti, bet tai nereiškia, kad galime tuo pasiteisinti. Ašaros po teatro spektaklio, eilėraštis mylimojo knygelėje, žodis „Lietuva” nieko neįrodo ir nuo nieko neatleidžia. Šis paradoksas paralyžiuoja daugelio mąstymą ir bloškia į apkasus. Verčia priimti primityvesnę, gynybinę ir todėl iš esmės klaidingą laikyseną. Verčia diskvalifikuoti visus, bandančius toje sudėtingoje vergijos palikimo terpėje ieškoti nebe vergiškų atramos taškų.
Nerija Putinaitė savo knygoje „Skambantis molis” tokių taškų ieško. Taip, ji tai daro ne be priekaištų, tačiau priekaištus ir metodo analizę paliksiu jos kolegoms akademikams. O visiems neskaičiusiems, bet smerkiantiems, arba perskaičiusiems tik antraštę ir smerkiantiems, arba tiesiog smerkiantiems, nes „pakėlė ranką prieš šventus dalykus”, pasakysiu štai ką: nėra sunkesnio uždavinio mokslininkui kaip analizuoti objektą, susietą su tyrėju emociniu ryšiu, kai iš esmės subjektas yra kartu ir tyrimo objektas. Todėl neverta laukti iš mokslininkės atsakymų į savo pačių veidmainiškus klausimus.
Sovietologas pas mus yra chirurgas, operuojantis pats save. Tačiau šis chirurgo darbas yra bene vienintelė išeitis, siekiant sukurti atviresnę, labiau humanišką, labiau pilietišką ir tokiu būdu geriau gyvenančią visuomenę. Sukurti mums kelią atgal.
Šiame tekste dažnai sakau „mes”, užuot atsargiai kalbėjęs tik „už save”, nes esu absoliučiai tikras, kad visi šios pasaulio dalies žmonės yra vienaip ar kitaip sovietinės vergijos paliesti ir... pakeisti, patiems to nejaučiant. Tokiu būdu raginu kiekvieną skaitytoją pirmiausia ieškoti viruso savyje prieš kritikuojant tą darantį kitą. Sovietijos kiekis mumyse, žinoma, skiriasi dėl objektyvių priežasčių: auklėjimas šeimoje, asmeninė patirtis. Nuo „prie ruso buvo geriau” iki „visi kovotojai už laisvę buvo šventi žmonės”. Tai – du kraštutinumai ir M. Kundera yra sakęs, kad viena didžiausių totalitarizmo problemų kaip tik yra nerealistiškas gėrio ir blogio atskyrimas, neleidžiantis matyti tikrovės. Sovietinio mąstymo žmogus mato per mažai pustonių, jis nenori leisti asmenybei būti prieštaringa, bet kokį pasikėsinimą į autoritetą laiko šventvagyste, todėl J. Marcinkevičiaus kūrinių kaip sovietų ideologijos atspindžio analizė tokiam žmogui sukelia atmetimą, nors niekas niekur nesuabejojo poeto talentu ar jo meile Lietuvai. Priešingai – čia yra žvelgiama giliau už „Mažvydą” ar „Katedrą”, mat yra bandomas analizuoti protas, kuriantis tuos kūrinius vergijos aplinkybėse.
Pažvelgti giliau galime ir mes patys. Kaip? Vienas iš būdų yra pabandyti pasidaryti savo asmenišką sovietinių elgesio ir mąstymo klišių sąrašą. Pradėkime nuo „visi valdžioje vagys”, „verslas visada apgavystė”. Pradėkime nuo įtarumo. Pradėkime pastebėdami, ar nesame linkę spręsti apie ką nors iš nuogirdų? Ar tiesa, kad netikime kieno nors neangažuotumu? Kad mums kelią įtarimą gera valia, spontaniškas elgesys apskritai? Kai kam tai atrodys kvaila ir gal panašu į psichoterapijos seansą. Tačiau sovietija pirmiausia yra trauma, tad psichoterapija čia kaip tik.
Dar daugiau: sovietija nėra unikali pasauliui negirdėta pavergimo sistema. Sovietų gyvenimo paveiktas žmogus tikrai geriau supras Pietų Afrikos gyventoją po apartheido ar post-frankistinės visuomenės ispaną. Mat pavergimo formos ir fenomenai yra panašūs ir naikindami homo sovieticus savyje mes vaduojamės nuo bet kokios vergijos. Kuriame laisvą žmogų ir padedame kitiems tą daryti.
Tasai laisvas žmogus taip pat gali pasirinkti dainuoti dainų šventės chore. Bet man atrodo, kad jis dainuos kitaip, mažiau bus jo balse molio.
