40-metė Jena ir 42-ejų Tobenas atrodo taip jaunai, kad pamačius juos sunku patikėti, jog priešais – penkis vaikus auginanti pora, todėl pirmasis į galvą šovęs klausimas: kiek Jums metų?

Jiedu tvirtina, kad sutikę vienas kitą nė negalvojo, kad turės tokią gausią šeimą ir ryšis įsivaikinti. Ir ne tik tai. Dabar jau penkių vaikų mama tikina, kad dar laukdama pirmojo vaikelio galvojo, jog ilgai motinystės atostogose neužtruks – paliks kūdikį prižiūrėti vyrui, o pati keliaus siekti karjeros aukštumų. Tačiau jų gyvenimas jiems patiems netikėtai apsivertė aukštyn kojomis.

Jų namuose jau šėlsta penki vaikai: vyriausiam berniukui – dešimt, jaunesnei mergaitei septyneri, o trečiai dukrai – ketveri, kaip ir dar dviem vaikams, kurie buvo įvaikinti iš Lietuvos.

Trys pirmieji vaikai – jų abiejų biologinės atžalos, o dar du – iš Lietuvos įvaikinti su Dauno sindromu. Beje, pirmąjį vaiką iš Lietuvos jie įsivaikino pernai, šįmet šeimą papildė dar viena mergaitė.

Pora, išgirdusi klausimą, kodėl nusprendė įsivaikinti jau augindami tris vaikus, pradėjo juoktis. „Tai dažniausias klausimas, kurį girdime Lietuvoje“, – juokėsi pora, su DELFI susitikusi prieš išvykdama namo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Pora neslėpė: čia, Lietuvoje, jie susiduria su keistu požiūriu dėl jų sprendimų.

Vaikas konstruoja

„Čia, Lietuvoje, daugeliui tai keista. Priešingai yra mūsų namuose, – tikino Jena. – Mes esame krikščionys, tikime Bažnyčios mokymu, bendraujame su žmonėmis, kurie vadovaujasi Biblija, tiki Dievą. Jiems tai nėra keista. Ten, kur mes gyvename, įprasta auginti septynis ar net dešimt vaikų, įprasta įsivaikinti.“

Vis dėlto, kodėl jie nusprendė į savo šeimą priimti dar du vaikus? „Tikime, kad mūsų gyvenimas nėra vien tik mums. Sekėme Dievo mokymu“, – tvirtino pora ir pridūrė, kad prieš įsivaikindami pasvėrė ir finansinę pusę bei suprato, kad lėšas gali padalyti ir keturiems, ir penkiems vaikams.

Lietuvą ir vaikus atrado per „Google“

JAV gyvenanti pora tikina, kad nesirinko Lietuvos kaip šalies, iš kurios galėtų įsivaikinti vaikus. Tiesiog nusprendė, kad nori į šeimą priimti vaiką su Dauno sindromu. Porai priėmus sprendimą, Jena negaišo ir „Google“ paieškoje tiesiog įrašė frazę „Dauno sindromas, įsivaikinimas“. Taip vos keliais pirštų paspaudimais Jena atrado Lietuvą, o netrukus – ir pirmojo įvaikinto berniuko nuotrauką.

Dabar jau penkių vaikų mama pasakoja, kad anksčiau jai teko dirbti su žmonėmis, turinčiais Dauno sindromą, tad tas rūpestis ir artumas jiems, atrodo, tiesiog liko širdyje.

„Mes neturėjome tikslo ieškoti vaikų kur nors užsienyje, tiesiog turėjome tikslą – įsivaikinti vaiką su Dauno sindromu. Ir, vos pamatę pirmojo sūnaus nuotrauką, pagalvojome, kad jis ne tik labai mielas, bet ir labai panašus į kitus mūsų vaikus, – kalbėjo moteris. – Nusiunčiau nuotrauką savo vyrui ir prirašiau, kad jis toks panašus į kitus mūsų vaikus, o mano vyras nedvejodamas nusprendė, kad turime jį įsivaikinti.“

Mama Jena
Mes neturėjome tikslo ieškoti vaikų kur nors užsienyje, tiesiog turėjome tikslą – įsivaikinti vaiką su Dauno sindromu. Ir vos pamatę pirmojo sūnaus nuotrauką, pagalvojome, kad jis ne tik labai mielas, bet ir labai panašus į kitus mūsų vaikus.

Šeimos pagausėjimas su ketvirtu vaiku nebuvo paskutinis. Atvykę į Lietuvą susipažinti su būsimu savo sūnumi jie toje grupėje pamatė dar vieną mergaitę.

„Grįžę namo su sūnumi pamatėme, kaip gerai su juo sutaria mūsų vaikai, kaip mielai priima mūsų artimieji ir bendruomenė, todėl nusprendėme toliau sekti Dievu ir Biblija. Vaikai yra dovana ir palaima, todėl buvome ir esame atviri jiems, – kalbėjo Jena. – Mūsų gyvenimas nėra vien tik mums. Ne tam, kad tenkintume tik savo norus.“

Moters teigimu, sprendimą įsivaikinti Lietuvoje pamatytą mergaitę jie priėmė greitai, tačiau vėliau laukė ilgas procesas – jie buvo ką tik įsivaikinę berniuką, tad iki kito įvaikinimo turėjo praeiti mažiausiai metai, o ir pačios mergaitės dar nebuvo galima įsivaikinti. „Tai sužinoję pasakėme sau, kad, jei bus lemta, – įsivaikinsime ją, o jei ne, tai ne“, – kalbėjo Jena.

Daugiau ir meilės, ir rūpesčių

„Reikia kur kas daugiau planuoti, – į klausimą, kaip pasikeičia gyvenimas auginant vaikus su Dauno sindromu, atsakė Jena. – Jiems reikia papildomų paslaugų. Beje, kitus savo vaikus mokau namuose, o vaikams su Dauno sindromu reikia eiti į specialią mokyklą, dažniau lankytis pas gydytojus.“

Mama Jena
Vaikai yra dovana ir palaima, todėl buvome ir esame atviri jiems. Mūsų gyvenimas nėra vien tik mums. Ne tam, kad tenkintume tik savo norus.

Moteris tvirtina, kad dėl papildomų rūpesčių nesuka sau galvos. „Juk jei mums patiems būtų gimęs vaikas, turintis specialiųjų poreikių, mes tai tiesiog imtume ir darytume. Tai tiesiog imame ir darome“, – teigė dabar jau penkių vaikų mama.

Vaikus moko namuose

Savo biologinius vaikus dar prieš įsivaikindama šeima nusprendė mokyti namuose. Tai nereiškia, kad vaikai visiškai nelanko mokyklos, ten nueina kartą ar kelis kartus per savaitę. Mokymą griežtai reguliuoja ir nustatytos programos, ir atsiskaitymai. Vis dėlto, poros teigimu, pasirinkus tokį mokymą mažiau grėsmių.

„Ten, kur mes gyvename, mokymas namuose nėra retenybė. Daugybė žmonių ir iš Bažnyčios, ir ne iš jos savo vaikus ugdo namuose. Tai labai populiaru dėl skirtingų priežasčių“, – tvirtino pašnekovė.

Beje, kaip ir dėl gausios šeimos, taip ir dėl buvimo namuose su vaiku ji turėjo aiškią poziciją, kad niekuomet nemokys vaikų namuose, nors jos seserys su šeimomis jau buvo pasirinkusios šį kelią.

Mama Jena
Ten, kur mes gyvename, mokymas namuose nėra retenybė. Daugybė žmonių ir iš Bažnyčios, ir ne iš jos, savo vaikus ugdo namuose. Tai labai populiaru dėl skirtingų priežasčių.

„Nežinau, kas nutiko, bet manau, kad tiesiog gimus vaikui supratau, jog man patinka su juo būti namuose. O ir mokyti namuose buvo labai patogu dėl daugelio priežasčių. Be to, toks mokymas yra šiek tiek hibridinis, nes dažnokai reikia apsilankyti mokykloje, – kalbėjo Jena. – Man tikrai patinka būti namuose su vaikais, nes dabar suprantu, kad turiu labai mažai laiko padaryti kokią nors įtaką jų brendimui. Gal dešimt metų. Po to tik jų draugai galėtų daryti jiems įtaką, todėl šis laikas yra pats nuostabiausias.“

Saugo vaikus nuo neigiamos įtakos

Moteris, kalbėdama apie namų mokymą, vis pabrėžė, kad tokia mokymosi strategija netrukdo vaikams pasiekti aukštumų ir įstoti į geriausius Amerikos universitetus.

„Vaikai mokosi labai gerai, jie laimingi, o ir tarpusavyje puikiai sutaria, – vardijo penkių vaikų mama ir pridūrė. – Mano vyras turi nuosavą verslą, tad sūnus gali nesivaržydamas vykti pas jį į darbą ir mokytis iš realių pavyzdžių.“

Lietuvoje viešėjusi šeima pridūrė, kad namų mokymas buvo puikus privalumas ir atvykus čia. Įsivaikinimo procesas kitame žemyne užtruko mėnesį, tad jei vaikai būtų lankę įprastą mokyklą, vėliau būtų reikėję gerokai pasivyti bendraklasius, o mokydamiesi tokiu būdu jie ir čia tęsė mokslus. Pamokos, mamos iniciatyva, vykdavo kasdien.

Ilgą laiką interviu metu tylėjęs ir žmonos klausęs Tobenas pridūrė, kad valstybinėje mokykloje vaikams daroma vienokia ar kitokia įtaka. Jie to nenorėjo, todėl ir pasirinko tokį kelią. „Pasirinkome tokį kelią, kuris mums atrodo teisingas. Tokį, kuriame, kaip mums atrodo, mūsų vaikai turi augti“, – tvirtino vyras.

„Du gaideliai“ ir „Tindi Rindi Riuška“

Poros šeimoje – jau du mažieji lietuviai, nors kiek daugiau nei prieš metus nė vienas iš tėvų nė nežinojo, kas ta Lietuva.

„Domimės, ieškome informacijos, mokomės kalbos, nors ji tikrai sunki“, – nusijuokė Jena. Beje, jie mokosi ne tik kalbėti. Prieš metus sūnų įsivaikinusi, o dabar ir dukrą į šeimą priėmusi pora išmoko ir dainuoti.

Mėgstamiausia berniuko daina buvo „Du gaideliai“, o jį įsivaikinusi Jena vėliau internete rado ir nusprendė išmokti dainą „Tindi Rindi Riuška“.

„Aš šiek tiek suprantu lietuviškai, bet daug labiau suprantu, kaip svarbu mokėti ir išlaikyti kalbą, kaip tai reikšminga kultūrai, – kalbėjo Jena. – Manau, kad ir mums, ir vaikams svarbu ją mokėti.“

Beje, šeima mokosi lietuviškai, nors jų įvaikinti vaikai beveik nešneka. Kalba, kuria jie bendrauja su aplinka – ženklų. Nors, Jenos teigimu, berniukas supranta žodžius: ateik, prisėsk ir panašiai. Tik pats nešneka, bendrauja ženklais.

Vaikas

Jie mokosi iš lietuvio vaikino, kuris gyvena Jungtinėje Karalystėje ir moko lietuviškai internetu.

Šeima mokosi ne tik lietuviškai. Dauno sindromą turintys įvaikinti mažieji lietuviai su kitais šeimos nariais bendrauja ženklų kalba, tad visiems šeimos nariams teko jos išmokti.

Gyvenimas pasisuko 180 laipsnių

„Kai susitikome, nebuvome krikščioniai. Buvome visiškai kitokie. Aš net nenorėjau vaikų, – tvirtina Jena. – Ir nors tuomet girdėdavau iš aplinkinių, kaip jie norėtų įsivaikinti, aš to niekad nesiekiau ir nenorėjau.“

Mama Jena
Buvome visiškai kitokie. Aš net nenorėjau vaikų. Ir nors ir tuomet aš girdėdavau iš aplinkinių, kaip jie norėtų įsivaikinti, aš to niekad nesiekiau ir nenorėjau.

Moteris atvira: buvo tokių minčių, kad apskritai niekad to nedarytų – niekad neįsivaikintų vaiko iš globos namų. Tad kas nutiko, kodėl viskas apsivertė? „Kai susilaukėme kūdikio, kažkas iš mano aplinkos pasiūlė nueiti į Bažnyčią. Ten išgirdau to, ko niekad nebuvau girdėjusi. Ir tai mane pakeitė, – kalbėjo moteris. – Tai viską pakeitė. Viską mūsų gyvenime.“

Ar tokie pokyčiai nebuvo netikėti šeimos nariams? „Kai kuriems ne, nes jie jau buvo atradę krikščionybę. Jie meldėsi už mus ir buvo labai laimingi. Bet kai kuriems šeimos nariams tai buvo keista ir jiems tai nepatiko“, – neslėpė moteris.

Kuo daugiau vaikų, tuo paprasčiau

„Turime draugą, kuris viską daro pasiremdamas mokslu. Su žmona turi tris vaikus, tvirtina, kad, remiantis mokslu, turėti keturis yra lengviau nei tris, nes, kai turi keturis vaikus, negali visko sukontroliuoti, todėl tiesiog atsipalaiduoji, – nusijuokė penkių vaikų mama. – O dabar aš turiu penkis vaikus.“

Beje, gausi šeima Jenai nėra netikėta, jos mama užaugo kartu su vienuolika brolių ir seserų, o ji pati turi tris brolius bei seseris. Tiesa, visiškai kitaip augo Tobenas, jis – vienturtis.

Tobenas pasakoja, kad svarbiausia jų gyvenimuose – tikėjimas ir ryšys su Dievu, todėl būtent nuo to prasideda kiekvienas rytas. Vėliau, kol vaikai dar miega, tėvai skiria laiką vienas kitam, o nubudus atžaloms prasideda šurmulio kupina diena.

„Tikėjimas ir mūsų tarpusavio ryšys – tai pirmieji dalykai, nuo kurių prasideda diena. Ir to nelabai išeitų padaryti gerai, jei aplink bėgiotų vaikai, todėl keliuosi anksti, – pasakojo Tobenas, dieną pradedantis penktą ryto. – Vėliau leidžiu laiką su savo žmona. O kartą per savaitę nueiname ir į pasimatymą, tuo metu vaikus pasaugo auklė.“

Tėtis Tobenas
Tikėjimas ir mūsų tarpusavio ryšys – tai pirmieji dalykai, nuo kurių prasideda diena. Ir to nelabai išeitų padaryti gerai, jei aplink bėgiotų vaikai, todėl keliuosi anksti. Vėliau leidžiu laiką su savo žmona. O kartą per savaitę nueiname ir į pasimatymą, tuo metu vaikus pasaugo auklė.

Vyras pasakojo, kad stengiasi išlaikyti intymumą su žmona: „Manau, kad didelėse šeimose dažnai viskas pradeda suktis aplink sauskelnes ir vaikus. Bet juk reikia išlaikyti tą ryšį su antrąja puse“.

Maždaug septintą keliasi vaikai, tad nuo šeštos iki septintos ryto Jena su Tobenu laiką leidžia dviese.

Tobenas – vienturtis, tad į klausimą, kuo skiriasi trijų asmenų šeima, kurioje yra tėtis, mama ir vienas vaikas, nuo tos, kurioje vien vaikų yra penki, jis atsakė nedvejodamas ir nedaugžodžiaudamas: „Visko daugiau.“

„Pirmas vaikas „išsprogdina smegenis“, antras yra sunku, o kai jau trys, pameti skaičių, – juokėsi vyras, kalbėdamas apie vis gausėjančią šeimą. Tiesa, pridūrė, kad kiekvienas vaikas yra dovana. – Jie pakeičia mus. Tėvams atrodo, kad jie augina vaiką ir jį pakeičia, bet iš tikrųjų augindamas supranti, kad vaikai keičia tave, keičia ir paverčia geresniais tėvais.“

Beje, Tobenas pastebėjo, kad, augindami vaiką su Dauno sindromu, savo biologinius vaikus pradėjo auklėti geresniais žmonėmis. „Supratimas, empatija. Visa tai skiepijama į mūsų vaikų širdis, – teigė vyras. – Santykiai mūsų šeimoje yra svarbiausia. Vaikai yra mieli, draugiški, gerbia ir myli vienas kitą.“

Penki paaugliai

Jųdviejų vaikams nuo ketverių iki dešimties, tai reiškia, kad po kelerių metų šeimoje bus net penki paaugliai. Ar tai gąsdina pačius tėvus?

Tėtis Tobenas
Didelėse šeimose dažnai viskas pradeda suktis aplink sauskelnes ir vaikus. Bet juk reikia išlaikyti tą ryšį su antrąja puse.

„Manęs ne. Viena mano sesuo turi keturis vaikus, kita – tris. Jos man jau seniai rodo pavyzdį, kaip su vaikais myli vieni kitus, jų santykiai yra geri. Net kai vaikai tapo paaugliais, jų ir tėvų santykiai vis dar buvo geri. Juk paauglys nebūtinai reiškia problemas, nors aš tikrai buvau didelė problema, – juokiasi penkių vaikų mama. – Bet juk nebūtinai visi būna tokie patys.“

Jena vardijo, kad ir dabar jos vaikai yra labai skirtingi, tačiau ji turi teigiamą paauglystės jų namuose viziją.

Įvaikinimo procesas nėra tik spragtelėjimas pirštais

Mėnesio trukmės viešnagė kitame pasaulio krašte su visa šeima, kitos išlaidos, dokumentų tvarkymas – tai tik dalis lėšų, kurių prireikia norint įsivaikinti. Ir tik dalis rūpesčių.

Įsivaikinti padedanti VšĮ „Pasaulio vaikai“ direktorė, JAV akredituotos ir Lietuvoje licenzijuotos „Open Door Adoption Agency“ atstovė Silva Jūratė Savickaitė tvirtina, kad svarbiausia – pernelyg nenunirti į emocijas: nors visi, pamatę įvaikintojus, pradeda džiaugtis, kad vaikas tuoj keliaus namo, iš tikrųjų jam pirmiausia tenka keliauti į teismą.

Teismas turi priimti palankų sprendimą, turi būti leidžiama vaiką išsivežti į kitą šalį ir tik tada įvaikintojai gali pasiimti vaiką iš globos namų. „Tai labai džiaugsminga akimirka, tačiau kartu ir labai sudėtinga“, – tvirtino S. J. Savickaitė.

Ji įvardijo, kad tiek vaikui, tiek suaugusiems įvaikinimo procesas yra labai stiprus emociškai, tačiau nevertėtų demonstruoti fontanų džiaugsmo. Atstovės teigimu, tikras suvokimas ateina tik atvykus į naujuosius namus. Tik pabuvus čia kelias dienas. „Kiti daiktai, kiti kvapai, kita lova. Ir kažkodėl ta moteris, kuri kartu būna dieną, naktį neina namo ir jos nepakeičia kita. Globos namuose tas žmogus, kuris palydi vakare į lovą, nėra kas vakarą tas pats. Kai taip gyveni trejus ar ketverius metus, tai tampa įprasta, todėl keista, kai šitai pasikeičia, – apie iššūkius, kuriuos turi įveikti kiekvienas įvaikintas vaikas, kalbėjo JAV įvaikinimo agentūros atstovė Lietuvoje. – Kai kuriems labai keista, kad ta moteris niekur nedingsta, kad ji visada būna šalia.“

Atstovės tvirtinimu, procedūra, net radus naują šeimą, nėra trumpa: reikia padaryti nuotraukų, sutvarkyti pasus, kitus dokumentus, patikrinti sveikatą ir panašiai.

S. J. Savickaitės teigimu, tikrąjį vaiką jį įsivaikinę tėvai pamato tik po kurio laiko, kai šis apsipranta naujuose namuose ir parodo savo veidą. „Tik grįžę namo jie pamato, ar vaikas moka prisitaikyti ir priprasti“, – tvirtino atstovė.

Kas žino, kaip teigia S. J. Savickaitė, galbūt būtent ši pora įkvėps ir kitus tėvus įsivaikinti vaikus su Dauno sindromu.

Šeimai įvaikinimo procese padedanti advokatė Reda Bagušinskienė įvardijo, kad ką tik į naują šeimą priglausta mergaitė – 21 vaikas su Dauno sindromu, įvaikintas į Jungtines Amerikos Valstijas.

Tiesa, ji pastebėjo, kad ši šeima – itin gerai organizuota ir orientuota į tikslą. Net būdami su penkiais vaikais jie geba išlikti ramūs ir mandagūs. „Aš vis juokiuosi, kad jie tikrai ne amerikiečiai“, – nusijuokė R. Bagušinskienė.