Panašiai mano ir Rietavo savivaldybės Tverų kultūros namų vedėja Irena Liškuvienė, kuri nuo 2005-ųjų lydi smalsuolių grupes į šalia Tverų esantį Lopaičių piliakalnį. Ši vietovė saugo daug paslapčių, tačiau atvykėlius ypač jaudina dvi. Viena jų – šaltinis. Jo vandens stebuklingomis galiomis retas abejoja. Antroji – Vaisingumo akmuo. Į falą panašų akmenį galima rasti netoli šaltinio.
Atskrido net iš Kanados
„Tas, kam šio akmens galios nėra aktualios, dažniausiai juokdamasis prašo jį tik parodyti. Netrūksta pokštų ir atėjus prie jo. Turintieji vaisingumo problemų – nejuokauja. Specialiai prie jo atvykusiųjų niekuomet neprašau pranešti, ar pavyko susilaukti vaikelio, – sakė I. Liškuvienė, – tačiau kartais žmonės, apsilankantys čia antrą ar penktą kartą, patys apie tai prasitaria. Neseniai atkreipiau dėmesį į šeimą, kuri vedėsi kokių ketverių metų berniuką. Kai atėjome prie Vaisingumo akmens, moteris, žvilgterėjusi į sūnelį, prasitarė: „Štai pirmojo apsilankymo prie akmens rezultatas.“ Panašių atvejų būta ir daugiau. Labiausiai nustebino viena kanadietė. Ją su Lietuva niekas nesieja, bet iš Kanadoje gyvenančių lietuvių išgirdusi apie stebuklingąjį Vaisingumo akmenį, daug neabejojo. Didžiausias jos troškimas – susilaukti vaikelio, tad, ilgai nelaukusi, leidosi į kelionę.“
Į klausimą, ar Lopaičių gyventojai seniai žino apie šaltinį ir kitus „stebuklus“, I. Liškuvienė atsakė šypsena. Jei taip, tai kodėl iki 2002-ųjų visiems kitiems ši vietovė buvo… nežinoma žemė?
„Manęs dažnas paklausia, kodėl Lopaičiai nėra taip sutvarkyti, kaip, pavyzdžiui, Kernavė? Atsakymas būna trumpas – o kas žino, kaip čia viskas atrodė prieš 500 ar 1000 metų? Jeigu nežinai, geriau nepakenk. Rietavo miškų urėdija ir Tverų seniūnija pasistengė bent minimaliai padaryti, kad kiekvienas, norintis išvysti šį kampelį, galėtų čia atvažiuoti, pasidžiaugti gamta, atgauti dvasios ramybę. Ši vieta neskirta pramogoms. Taip, vietiniai, tikrai apie piliakalnį, šaltinį, akmenis žinojo. Buvau dar vaikas, kai mama kartą manęs paprašė nubėgti prie šaltinėlio ir parnešti vandens ką tik gimusiam broliukui akytes plauti. Jam buvo prasidėjęs akių uždegimas. Tuo metu šaltinį pasiekti nebuvo lengva, bet aš išpildžiau mamos prašymą. Ji brolį išgydė be daktarų pagalbos.“
Aha, vadinasi, vietiniai žinojo. O kodėl niekam nieko nesakė? Žemaičiai visada buvo ir yra santūrūs žmonės, matyt, tai ir lėmė, kad tylėjo ir tuomet, kai galingi melioratorių traktoriai niokojo piliakalnį ir akmenis, prie kurių žemaičiai šimtmečiais meldėsi, sustūmė į krūvas. Bejausmės technikos galios neatlaikę griuvo ir ąžuolai – palikuonys tų ąžuolų, prie kurių žyniai ir vaidilutės aukas žemaičių dievams aukojo.
„Žinoma, žmonės bijojo prasitarti, – sakė gidė. – Žemaičių genuose užkoduota: tylėjimas – auksas. Jie iki šiol neužmiršo, kad už kiekvieną nereikalingą žodį gali nukentėti. Aš žaviuosi latviais, kuriems pavyko išsaugoti daug savo papročių, tradicijų, paminklų. O kaip jie tai padarė? Ogi neplepėdami, ko nereikia.“
Kas gi tie paslaptingieji Lopaičiai?
Lopaičiai savo paslapčių skrynią šiek tiek pravėrė tik dvidešimt pirmajame amžiuje. Kodėl tiek mažai apie piliakalnį bei visą jo kompleksą buvo žinoma praėjusiame šimtmetyje? Beje, ir dabar paslapčių, mitų ir legendų netrūksta, o archeologų bei istorikų patvirtintų faktų – vos vienas kitas.
Tarp paslaptingųjų – ir Ruškio ežeras. Jo tamsus, durpingas vanduo iš pradžių net šiokią tokią baimę kelia, tačiau tas, kas ryžtasi jame išsimaudyti, vėliau čia dar ne kartą grįžta. Net tie, kurie turi itin jautrią odą, išlipę iš Ruškio, nebetepa ant kūno storo sluoksnio kremų… Ir ežeras, ir piliakalnis su visomis savo apylinkėmis, patenka į Ruškio kraštovaizdžio draustinį. Tad ką slepia tas ramybe alsuojantis kampelis?
Daugelį metų į šias apylinkes atsitiktinai užklydęs žmogus pamanydavo, kad prieš jo akis – mišku apaugusi, akmenuota kalva, kurios apačioje vinguriuoja upelis. Ne vienas tveriškis į namus parsinešdavo ir kiemą papuošdavo originaliu, į žmogaus galvą panašiu akmeniu. Pasakojama, jog viename kieme tokį akmenį išvydęs archeologas trumpam net žadą prarado, o atsipeikėjęs puolė klausinėti, iš kur tas riedulys čia atsirado?
Plačiau apie Lopaičius prabilta tik po 2002-ųjų, kai Tverų apylinkes tyrinėjęs archeologas Bronius Dakanis paskelbė savo ataskaitą. Paaiškėjo, jog miestelio apylinkėse yra išlikusių megalitinės kultūros (maždaug prieš šešis tūkstančius metų paplitusios pietų ir vakarų Europoje) paminklų. Kai kurie akmenys iki šiol išsaugoję ir žmogaus rankų paliktas žymes – piešinius, ženklus, simbolius. Prie šios vietovės išgarsinimo daug prisidėjo ir žurnalistas Eugenijus Bunka.
Tveriškiai įsitikinę, kad ne Telšiai, o jų miestelis kažkada buvo Žemaitijos sostinė. Tačiau pasklidus garsui apie Lopaičius ir apie tai, kad ant šio piliakalnio esą kažkada stovėjusi kunigaikščio Vykinto pilis, o už jos buvusi pagonių šventovė, jie be jokio pavydo atvykėliams parodo ir paaiškina, kaip patogiau tą, dabar jau išgarsėjusį kompleksą, rasti. Papasakoja ir apie lašo formos piliakalnį, šalia esantį stebuklingąjį šaltinį ir, žinoma, Vaisingumo akmenį bei kitus stabakūlius (šis žodis retam girdėtas, nes Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, tokie akmenys vadinami svetimžodžiais – dolmenais arba menhirais), o norintiesiems sužinoti daugiau, pataria kreiptis į I. Liškuvienę.
Stebuklingąją galią dovanojo… Saulė
Lopaičių piliakalnį juosia dauba, per kurią teka Aitrelės upelis. Ir upelyje, ir dauboje išlikę įvairaus dydžio akmenų, kuriuose kai kas įžiūri žmonių veidus. Tikriausiai iš šios vietovės tveriškiai ir parsinešdavo įdomių riedulių. Tie, kurie liko gulėti Saulės dauboje ar piliakalnio šlaituose, apipinti legendomis bei mistiniais pasakojimais.
Yra tikinčių, jog būtent ši vieta nenusakomais saitais susieta su kosmosu. Todėl ne vienas, aplankęs piliakalnį, pavaikščiojęs po jo apylinkes, pajutęs tvyrančią ypatingą aurą, patiki stabakūlių mistinėmis galiomis. Tiki ir tuo, kad čia buvo nukankinti ir stati palaidoti du žyniai, dėl to esą ir jaučiama itin stipri energetika. I. Liškuvienė sakė tokių dalykų niekuomet turistams nepasakojanti, nes pati tuo netikinti.
Mokslininkai, nors ir nepritaria daugeliui legendų, sutinka, kad šioje vietovėje galėjo būti šventvietė, observatorija (kalendorius) ir dolmenas. Kiti tvirtina, jog čia buvęs ritualinis vandens šaltinis. Tuo gal ir neverta abejoti, nes jo vagelės atbėga iš rytinio šlaito, o jau nuo seno tikima, kad tokie šaltiniai – stebuklingi. Šiandienos mokslas aiškina, jog ta stebukladarė –
Saulė, kurios ultravioletiniai spinduliai turi baktericidinių savybių. Ir vietos gyventojai, ir atvykėliai nei tokių, nei kitokių aiškinimų klauso. Jie, „apsiginklavę“ plastmasine tara, atvažiuoja į Lopaičius, ateina prie šaltinio ir prisipila tiek vandens, kiek gali panešti.
Mokslininkai su legendų kūrėjais ginčijasi ne vien dėl šaltinio. Jie nesutaria ir dėl pasakojimo apie Mindaugą, kuris atseit šioje vietoje atsisakęs karaliaus karūnos ir nusviedęs ją kuo toliau. Kiek šiuose pasakojimuose ir ginčuose yra tiesos, galbūt pavyks atsakyti ateities archeologams bei istorikams. Kaip ir patvirtinti ar paneigti pasakojimą, jog ant šio piliakalnio tikrai stovėjo žemaičių kunigaikščio Vykinto, kuris, kaip rašoma Hipatijaus metraštyje, vadovavęs Saulės mūšiui, pilis.
Nuodėmė neužsukti į „Pilies malūną“
Prieš porą metų klaipėdiškių dailininkų Virgilijaus Bizausko ir Birutės Fiodorovos šeima rekonstravo seną malūną, kuriame atidarė arbatinę „Pilies malūnas“. Vos peržengus jos slenkstį, apsvaigsti nuo įvairiausių žolelių kvapo. Visos jos surinktos Žemaitijos pievose. Arbatinės šeimininkai turistams siūlo daugiau kaip dešimt rūšių arbatų. O prie arbatos – paties dailininko kepto pyrago. „Jam naudoju tik vietos ūkininkų užaugintų grūdų miltus, kaimiškus kiaušinius ir kaimišką sviestą“, – pasakojo V. Bizauskas.
Alkoholio čia nerasite, todėl, kaip sako šeimininkas, niekas ir ramybės nedrumsčia. Dailininkų šeima rengia plenerus, į kuriuos atvyksta jų kolegos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Rengia ir koncertus. Be to, arbatinėje nuolat veikia įvairių Lietuvos dailininkų tapybos darbų paroda, kurioje patikusį kūrinį galima ir nusipirkti.
Jeigu atsiranda norinčiųjų Lopaičiuose pabūti ilgėliau, savininkai jiems išnuomoja kambarius virš arbatinės. Pasiteiravus, ar iš šio verslo galima pragyventi, V. Bizauskas atsakė: „Ne, tai – mūsų pomėgis. Džiaugiamės, jog galime gyventi tokioje nuostabioje vietoje. O pragyvename iš kūrybos. Aš darau vitražus, žmona dirba mokytoja, domisi senais baldais. Gal ateis toks laikas, kai ir arbatinė bus pelninga…“
