Palangiškis prisipažįsta, kad sulig kiekviena diena vis labiau „įsimyli“ Plungę, sužavėjusią turtinga savo istorija, paveldu bei čia verdančiu kultūriniu gyvenimu. „Nė nežinojau, kad čia tiek visko galima pamatyti“, – atvirauja naujasis komisariato vadovas. Kad Plungė – graži, niekas nedrįstų ginčytis, o ar joje galime jaustis saugūs? Apie tai „Žemaitis“ kalbėjosi su naujuoju mūsų komisariato viršininku.
– Kaip manote, ar žmonės jau apsiprato su policijos reforma, ar vis dar burnojama, kad niekas nebudi komisariate per naktį ir savaitgaliais?
– Plungės policijos komisariate dirbu vos keturis mėnesius ir per tą laiką dėl to tikrai nesulaukiau jokių nusiskundimų. Tiesą pasakius, nemanau, kad jų ir turėtų būti. Žmonės privalo suprasti, kad pareigūnai yra išlaikomi iš jų pačių, mokesčių mokėtojų, pinigų. Aš, būdamas vienu iš jų, norėčiau matyti pareigūną efektyviai dirbantį, o ne saugantį patalpas.
Juolab kad šiais laikais tai galima padaryti pasitelkus technines priemones. Geriau, kai pareigūnai užtikrina viešąją tvarką, reaguoja, kai yra bėda, o ne sėdi šiltai ir patogiai savo kabinetuose.
Mūsų užduotis – darbą organizuoti kuo optimaliau ir efektyviau. Mes analizuojame savaitės pranešimus, įvykius, aiškinamės, kokiu paros metu jie nutinka, ir atitinkamai planuojame savo veiklą. Didžiausios pajėgos nukreipiamos tuo paros matu, kai daigiausia pažeidimų. Žinoma, ne viską galima suplanuoti. Neretai plungiškiai pareigūnai vyksta ir į kitus rajonus, mums pagalbos ranką ištiesia, pavyzdžiui, klaipėdiškiai kolegos. Svarbiausia, jog suspėjama sureaguoti į kiekvieną pranešimą ir jog visi, prašiusieji pagalbos, jos sulaukia.
– Užsiminėte, jog analizuojate gautus pranešimus, užfiksuotus įvykius. Trumpai apibūdinkite, kokia yra bendra mūsų rajono kriminogeninė situacija. Kokie didžiausi mūsų „skauduliai“?
– Kalbant apie aštuonis šių metų mėnesius, registruoto nusikalstamumo skaičius yra mažesnis, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Galima pasidžiaugti, jog šiek tiek daugiau ištiriama nusikalstamų veikų. Beje, Plungėje jų ištiriama daugiausiai lyginant su kitais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūriniais padaliniais.
Džiugina ir tai, kad sumažėjo smurto artimoje aplinkoje atvejų. Bet išaugo vagysčių skaičius. Laimei, didžioji jų dalis ištiriama ir ilgapirščiai būna atitinkamai nubausti.
Plungės rajone klesti ir šešėlinė ekonomika, bėda ir namų gamybos alkoholiniai gėrimai. Vis dėlto didžiausia mūsų rajono problema – narkotikai. Bet kiekvienas komisariatas turi bėdų. Jų nėra, jei nieko neveiki. O kai dirbi, išryškėja ir tie vadinamieji skauduliai. Šiaip Plungės rajono statistika nusikalstamumo atžvilgiu – išties džiuginanti, bet tai nereiškia, kad turime atsipalaiduoti. Reikia daug dėmesio skirti prevencijai.
– Ar plungiškiai pareigūnai pakankamai dirba toje srityje?
– Prevencinis darbas – paprastai nepastebimas, bet jei jo neatlieki, tai iškart pasimato. Prevencija yra pagrindas. Pigiau užkirsti kelią nusikaltimui, nei kovoti su jo pasekmėmis. Nei šiandien, nei rytoj, nei po metų nepasakysiu, kad prevencijos yra pakankamai ir visko šioje srityje jau pasiekėme. Yra kur tobulėti, dirbti, ieškoti naujų metodų. Patys žinome, kas vyksta su sukčiavimu. Atrodo, apie tai apstu informacijos, bet sukčiavimo atvejai vis tiek nuolat kartojasi. Vadinasi, reikia ieškoti kitų būdų, kaip užkirsti tam kelią. Juolab kad ant suk-čių „kabliuko“ užkimba ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas. Kad būtų pasiekta kažkokių rezultatų, pečius suremti turi ne tik pareigūnai, bet ir kunigai, pedagogai.
– Kaip pats sakėte, Plungėje dirbate keturis mėnesius. Ar jau apsipratote su naujomis pareigomis?
– Manau, taip. Nors atsakomybė, tapus viso komisariato „galva“, – daug didesnė, jau po mėnesio jaučiausi gana gerai. Sulig kiekviena diena vis lengviau. Pamažu apsiprantu, kad dabar dirbu ne apskrities mastu, o rūpinuosi konkrečia teritorija – Plungės rajonu, kad privalau organizuoti viso komisariato darbą taip, jog būtų sudarytos tinkamos sąlygos žmonėms dirbti. O patirties tam turiu nemažai – ketvirtį amžiaus.
– Galbūt Plungėje jau spėjote įdiegti kokių naujovių iš savo ankstesnio darbo praktikos?
– Net neabejoju, jog kažką naujo spėjau duoti ir Plungės komisariatui, nors sunku konkrečiai įvardyti. Manau, plungiškiams didžiausia naujovė, su kuria neišvengiamai turėjo susitaikyti, – naujas vadovas. Juk vis dėlto aš jiems – nepažįstamas, atvykęs iš kitur.
Galbūt daugiau naujovių bus ateityje. Bet perversmo tikrai nežadu, nes buvę vadovai paliko tikrai darnų, sustyguotą komisariatą, turintį tvirtą stuburą. Dėl to aš labai džiaugiuosi ir esu už tai jiems dėkingas. Dirbu su kompetentingais, puikiai savo darbą išmanančiais žmonėmis. Su tokiais dirbti vienas malonumas, o ir rezultatai geri.
Esminių pokyčių komisariatas nereikalauja. Bet aš, kaip ir kiekvienas naujas žmogus, turiu kažkokių pastebėjimų, kaip būtų galima vieną ar kitą sritį patobulinti. Kiekvieną dieną apie tai su kolektyvu kalbamės, dėliojame prioritetus, planuojame. Keistis, kad ir minimaliai, reikia.
– O kaip buvote priimtas kolektyvo? Kaip pats jaučiatės tarp naujų žmonių?
– Buvau sutiktas ir priimtas tikrai geranoriškai. Visi gerai sutariame, visais klausimais diskutuojame, tariamės. Iš mano pusės nėra jokios diktatūros. Sprendimai priimami bendrai, remiantis svariais argumentais, nes aš pripažįstu tik vieną – argumentų – kalbą, ne emocijų. Jei galutinis būna mano sprendimas, visada paaiškinu, kodėl taip yra geriau. Bet būna, kad kito argumentai yra svaresni ir liekame prie jo pasiūlymo.
Gali daug ką iš teorijos žinoti, bet nesugebėti viso to pritaikyti praktiškai. Gali vadovauti, reikalauti iš aukštai, nesuprasdamas, kad ant žemės yra visai kitaip. Man labai svarbi savo darbą išmanančių kolegų nuomonė. Iki šiol nėra kilę jokių konfliktų. Ir savo vadovui minėjau, kad esu patenkintas savo darbuotojais. Čia jaučiuosi tikrai gerai.
– Kokias išskirtumėte stipriąsias ir silpnąsias komisariato vietas?
– Puikiai matyti, jog čia dirba didelę patirtį turintys pareigūnai, pažįstantys žmones ir pelnę jų pasitikėjimą. Gyventojai noriai teikia informaciją, bendradarbiauja. Tai rodo, jog žmonės pasitiki policija. Plungiškių pareigūnų patirtis pasitarnauja ne tik jiems, bet ir man, nes aš čia kol kas mažai ką pažįstu. Paprasta dirbti, kai kolegos žino žmones, pažįsta asmenis, linkusius nusikalsti. Neturiu jokių priekaištui savo darbuotojams. Visi labai draugiški. Kolektyvas – darnus, sportiškas. Gera su tokiu dirbti.
– Akcentuojate darnumą, bet prisimenu, jog meras, sveikindamas jus tapus naujuoju komisariato viršininku, palinkėjo vadovui ir kolektyvui susivienyti.
– Aš manau, kad tai buvo tiesiog palinkėjimas.
– Užsiminėte, jog jaučiate visuomenės pasitikėjimą policija. Tačiau ne taip seniai žmonės labai stipriai buvo nusivylę mūsų pareigūnais. Kalbu apie atvejį, kai plungiškis savo bute slėpė nužudytojo kūną, o pareigūnai, nužudytojo artimųjų teigimu, ne iki galo atliko savo darbą.
– Jei visuomenė nėra abejinga teisės pažeidimams, apie juos informuoja policiją, tai rodo, kad mumis pasitikima. Gyventojų dėka užkertamas kelias nemažai daliai nusikaltimų, nelaimių.
O dėl to atvejo… Nepasitikėjimas mūsiškiais pareigūnais labai garsiai nuaidėjo žiniasklaidoje, bet policija atliko savo vidinį patikrinimą ir pareigūnų veiksmuose tarnybinio nusižengimo ar kažkokių neveikimo požymių nustatyta nebuvo. Viena yra, ką aiškina liudytojai ar pašaliniai žmonės, o visai kas kita – ištirti faktai.
– Niekam ne paslaptis, jog pareigūnams tenka išgirsti daugiau kritikos nei gerų žodžių. Tikriausiai prie to priprantama, bet vis tiek turėtų būti nemalonu. Be to, pareigūnų darbe nuolat tyko pavojai, juk tenka dirbti su įvairaus plauko žmonėmis. Kuo jus sugundė ši profesija?
– Tai tikrai nebuvo mano svajonių profesija. Tiesą pasakius, ją pasirinkau spontaniškai, paskatintas tėvuko. Žinoma, mama tam prieštaravo, bet aš atkakliai laikiausi savo ir įstojau į policijos mokyklą. Šiandien tuo labai džiaugiuosi ir niekada gyvenime nesigailėjau tokio savo sprendimo. Man šis darbas patinka, kaip ir jį lydinti tvarka, drausmė, kuriomis aš žavėjausi dar mokykliniame suole. Be abejonės, labai patiko ir uniforma.
– O kaip šeima – žmona, dukra ir sūnus – vertino jūsų pasirinkimą sėsti į komisariato vadovo kėdę ir dirbti Plungėje?
– Visi palaikė. Nebuvo jokių atkalbinėjimų. Tai buvo ne pirmas perėjimas, nes Plungės policijos komisariatas – jau ketvirtoji mano darbovietė. Karjerą pradėjęs nuo areštinės postinio, aš dirbau ir Skuode, ir Palangoje, ir Klaipėdoje. Perėjau kone visas grandis, kol supratau, kad esu pribrendęs vadovauti komisariatui, turiu tam patirties. Ir neskaičiavau, ar man apsimoka važinėti į Plungę, nes aš visada siekiau tobulėti, žengti į priekį. Juk tarnyba policijoje yra paremta karjeros principu. Tuo vadovautis skatinu ir savo pavaldinius.
Žmona manęs tepaklausė, ar man to reikia, nes puikiai suprato teksiančią atsakomybę. Žinoma, man to reikia ir dar ilgai reikės. Net ir pasibaigus penkerių metų kadencijai nesiruošiu pasitraukti iš šios sistemos. Tikrai greitai nebaigsiu savo karjeros policijoje, nes dar turiu parako.
——-
Kad G. Pocevičius dirba mėgstamą darbą, pastebi ir jo šeima, kuri, anot pareigūno, niekada nebuvo apkrauta iš darbo parsineštomis problemomis. „Bėdų neparsinešu, bet būna, kad grįžtu prastos nuotaikos. Tada būnu nekalbus ir noriu pabūti su savimi. Norėdamas ramybės, pasiimu šeimos keturkojį ir keliaujam pasivaikščioti“, – atviravo pareigūnas, o paklaustas, kokiu tėčiu yra savo vaikams, nusišypsojęs atsakė, jog – reiklus, nors vaikai, pasak jo, ko gero sakytų, jog tėtis – griežtas.
