Taip ir nesupratau kam? Tik vėliau išsiaiškinau, kad tėvas jau 3 savaites gulėjo intensyvios terapijos skyriuje, kadangi jau niekas nebepadėjo, nei stipriausi antibiotikai, nei kunigas... Tada jau giminės, pasirodo, prisiminė sūnų, gyvenantį Anglijoje!
Na ką su tokia gimine daryti, ypač su seserimi, dvyne? Pats parašiau ligoninei, kad nors supažindintų su situacija? Pasirodo, pagal LR įstatymus, reikia atvykti su asmens dokumentu į ligoninę ir jie supažindins. Taigi, vos ne kaip toje dainoje „oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam!“
Vienu žodžiu, jei tu gyveni Anglijoje, ir tavo giminės tau nieko nesako, ir Lietuva tau nieko nesakys! Kas per valstybė, kuri nesupranta emigracijos pasekmių?
Visai atvejais, labai greitai išaiškėjo, kad aš be reikalo jaudinausi... Žmogus mirė kitą dieną! O ko čia jaudintis?
Tada atėjo kitas, smerkiantis ir reikalaujantis laiškas iš dvynės sesers – atvykti į Lietuvą ir kartu palaidoti tėvą!
Na žinote, norite atvirai? Nuo antros nakties nemiegojau, atsimenu, atsikėliau iš lovos 6, įsijungiau kompiuterį Anglijoje ir bandžiau „palaidoti tėvą“!
Aišku tik tiek, kad jei žmogus guli reanimacijoje 3 savaites, tai nereikia pranešti, bet kai jau miršta – tai jau reikia !
Tiesa, nieko aš neradau tame internete, nėra lėktuvo bilietų, ir nei kaip atostogų pasiimti, nei išeiginių, nei ką!
Taigi, radau tikrai gerą dalyką Lietuvoje, kad yra krematoriumas kažkur Kėdainuose ir kad nuveža tą lavoną patys, sudegina, nufilmuoja ir po to net įdeda į internetą – kiti giminės gali sėdėti Anglijoje ar kur Amerikoje ir žiūrėti per kompiuterį tas laidotuves.
Na visai neblogai, tik tekainuoja 400 eurų, ar kiek, ir viskas gražu, be jokių ten „giedojimų“ ir viso cirko!
Ir ką jūs pagalvojote? Paskambinau į Lietuvą, pasiūliau, ką galėjau! Jei jau taip sunku palaidoti tėvą be manęs, tai ką tada daryti? Lai veža į Kėdainius, yra banko sąskaita, sumoki per internetą ir lauki įrašo... O ką daugiau gali bepadėti?
Juk aš negaliu visiems įtikti, patikti ir panašiai? Pasirodo, mano pasiūlymas ir pagalba niekam ten buvo nereikalinga – jei tėvas visą gyvenimą nėjo į bažnyčią, tai jį „padare labai greitai tikinčiu po mirties. Atsirado ir kunigas, ir kapinėse vietos, oi, Dieve, tas cirkas!
Aišku, aš sutinku su krematoriumo požiūriu, kad laidojimas jame yra mažiau traumuojantis įvykis artimiesiems, bet žinote, juk čia Lietuva, kuo daugiau sutraumuosime, tuo geriau!
Tas cirkas ir parodija su vainikais ir „giedojimais“ yra kam skirtas?
Jus įsivaizduokite, tėvas dar per Kalėdas buvo pilnas žmogus, stambus, su pilvu, kaip dauguma Lietuvoje . Po 5 mėnesių ligos buvo likę tik 47 kg ir ūgis 170 cm.
Aš jau tuomet vykau į Lietuvą jo aplankyti ir man jau tuomet pasakė – pasiruošk ligoninėje nemaloniam vizitui. Vaizdas buvo toks – atvyksti į ligoninę Lietuvoje ir ten ryte sėdi visi pacientai neįgaliųjų vežimėlyje, ryte išvežti į koridorių nusiprausti, apsirengti.
Jau tuomet man sakė: tu nepažinsi jo!
Tai teko man eiti per tą baisų ligoninės koridorių. Prieini prie senuko ir bandai suprasti, jis tavo tėvas, ar ne?
Nieko baisaus, radau aš jį – pažinau akių spalvą, ausų formą ir panašiai. Įsivaizduojate? Eini ir žiūri, ir vėl eini, ir vėl žiūri, kol randi!
Ligoninėje aš jiems tiesiai šviesiai pasakiau, kad nėra tokio žmogaus pasaulio istorijoje pagal masės ir svorio indeksą, nes toks svoris yra mirtinas, mažiausias svoris vyrui. Jam jau buvo likę tik prarasti 10 kg ir viskas, bet ši istorija ne apie tai.
Aišku, žmogus pagulėjo prijungtas prie vamzdelių 3 savaites – kas gi bepadės? Tik, kai aš paklausiau savo giminių, kam jums visas tas šou, jei sūnus nebepažįsta tėvo, kam visas tas šou su laidotuvėmis ir „visokiais atsisveikinimais “?
Juk ar negėriau atsisveikinti su gyvu žmogumi, sveiku, nei su mirusiu?
Kaip bebūtų, aš seniai jau atsisveikinau su tėvu, dar gyvu, todėl nebebuvo labai skaudu, kai jis mirė. Cirkai prasidėjo jau vėliau... Vadinasi, paveldėjimas. Lietuvoje, pasirodo, jei žmona nugyveno kartu, tai viskas jai, nors, pasak įstatymu, „nusiramink, brangioji, tau tik priklauso pusė“. Juk yra ir vaikai...
Tada prasidėjo kiti cirkai – „gerai, pusė buto priklauso, bet sąskaitoje pinigai tai mūsų buvo“.
Ir kaip paaiškinti žmogui, kad Anglijoje niekas nežais su ja, yra pagal įstatymus tokie žmonės kaip antstoliai ir jie atvyks ir suras „tą vadinamą turtą“ – kas yra kas?
Visais atvejais, mes, emigrantai, tikrai mandagūs žmonės, ir suprantame, užjaučiame jus Lietuvoje, netekus artimųjų, bet ar jūs mus užjaučiate irgi?
Cirkai prasidėjo vėliau, aš žinojau, kad man yra tik 3 mėnesiai pareikšti valią kaip sūnui į paveldėjimą. Jūs tikrai nepergyvenkite, ne tik jus Lietuvoje turite pažįstamas notares, bet ir mes turime, esame pirkę NT Lietuvoje.
Aš kreipiausi į notarę dėl patarimo, pagal savo gyvenamą vietą Lietuvoje. Moteris, tikrai sąžininga pareigūnė, gerai pasakė – paveldėjimą tvarkys ta notarė, kuri yra pagal teritorinį suskirstymą!
Aišku, ir jūs patikėkit, kitą dieną „kvailelis emigrantas, kurio net nepakvietė į laidotuves“ skambina į Lietuvą su džiugia naujiena – sako, vat ši notarė tvarkys palikimą, gal jums padėti, mieli giminės ?
Tie sako: „tvarkys kita notarė, pažįstama, tau reikės atsisakyti turto mamos arba sesers naudai“.
Dar bandžiau pasiginčyti – pasakė, kad parašys pareiškimą į policiją ir praneš ambasadai...
Matote, kuo baigiasi viskas – jūs tikrai patikėkite, kad žmogus negali atvykti į laidotuves, nes niekas nepraneša, jokia ligoninė nesuteikia jokių duomenų nuo ko mirė žmogus ir po to dar giminės tau pasako kieno naudai turi atsisakyti turto!
Užtenka, kad mes, emigrantai, ir taip gyvename užsienyje ir matome žinias, kaip ten pas jus sudega bagažinėje mergina ir neveikia net pagalbos telefonas. Tai kokiu asilu reikia būti, kad atvyktum į Lietuvą tvarkytis palikimo?
Paklausiau notarės, kokia procedūra, jei neatvyksiu išvis per 3 mėnesius?
Moteris teisingai pasakė, kad kita notarė priims sprendimą savo valia!
Tai ir valio, tos šalies piliečiai galės ir jai tada grasinti!
Absurdas, kada kažkokios respublikos, kuri turi ir taip mažai gyventojų, tarnautojai grasina kaip teroristai tiems, kurie gyvena Anglijoje, už 2000 km!
Neįtikėtina, jei jūs galvojate, kad žmonės kariaus dėl kažkokio 25 proc. buto palikimo! Jūs tikrai galvojate, kad kažką priversite atsisakyti kažkokių menkniekių ir tikrai galvojate, kad jūs turite moralinę teisę grasinti ir gąsdinti ar versti kažką atsisakyti turto kito žmogaus naudai?
Jūs tikrai manote, kad išvarėte iš savo šalies tiek žmonių ir tikrai dar grasinsite jiems?
Aš jus užtikrinu, tikrai nereikės grasinimų, nei gąsdinimų. Aš paprasčiausiai parašiau Lietuvos notarei, kad man yra grasinama ir aš atsisakau atvykti. Jai perleidau teisę spręsti kam liks tie 25 proc. buto.
Kas man iš to? Nieko, aš tik įsitikinau, kad Lietuvoje niekas nepasikeitė.
Dabar 2019 ir mes visi esame protingi, ir jūs ten Lietuvoje su nauju Prezidentu ir mes, emigrantai, ar ne? Mes visi mokame matematiką, jei daug emigrantų paliks jums turtą, „savo noru“, kiek tai bus? Nemažai milijardų eurų?
Matote, štai mes ir pamatėme, kodėl jūsų šalyje yra galima grasinti Anglijos gyventojams ir kodėl jūs neginate žmonių nuo smurto ir grasinimų? Ar nesimato dar? Ar bereikia dar ka įrodyti?
Ačiū labai, kad leidote išvykti!
Suprantate, mes esame lietuviai, matėme tą žiaurumą, mes „savo noru“ išvykome ir „palikome“ jums turtą, todėl likome gyvi ir laimingai gyvename užsienyje. Jei tikrai reikės pagalbos iš emigrantų, nesidrovėkite, parašykite, mes per atstumą sumokėsime tuos 400 eurų krematoriumui ir pažiūrėsime, kaip jus laidojate internetu.
Mano nuomone, galite tik pasvajoti apie grįžtančius emigrantus į Lietuvą, jei taip ir toliau.
Kas sakė, kad nelaimės atveju mes jus ginsime ar jumis rūpinsimės?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.