Kuo gi šiais metais buvo ypatingos šios varžybos? O gi tuo, jog jų metu nebuvo pagauta nei viena lašiša. Žinant, kiek lašišinių žuvų šiemet atplaukė į Neries upę, tai nieko nenustebino. Treniruodamiesi prieš varžybas daugelis dalyvių skundėsi – jie ne tik nesulaukia lašišų kibimų, bet net ir nemato upėje pasirodančių lašišų. O šios žuvys, ypač rudenį, beveik visada išduoda savo buveines pasirodydamos vandens paviršiuje.
Nepaisant to, varžybos neliko be laimikio – buvo pagautas (ir paleistas atgal) įskaitinio dydžio šlakis (70 cm), kuris laimingajam žvejui Dovydui Šidlauskui padovanojo nugalėtojo laurus ir juos simbolizuojančią stiklinę žuvį, 1000 eurų vertės čekį „Triturus“ parduotuvėse bei už jo žuvies paleidimą paskirtą specialų prizą – galimybę išsirinkti ten pat norimą St. Croix „Avid“ serijos spiningą.
Buvo pretendentas ir į antrą vietą, atnešęs antro šlakio nuotrauką. Tačiau, kilus abejonių dėl jo ilgio (nuotraukoje liniuotė buvo pakišta po žuvimi, o ne ant viršaus, kaip priklauso pagal taisykles. O ir iš akies jis atrodė mažesnis, nei nurodytas) teisėjų komisijos buvo nepripažintas tinkamu.
Tai pat vieni iš dalyvių gyrėsi pasikinkę vadinamąjį „traukinį“. Taip dažniausiai nutinka, kad masalo kabliai įsminga lašišai į viršutinį peleką ar uodegą, o ne atsiduria burnoje. Tačiau jei tokia žuvis ir būtų ištraukta, tikrai nebūtų įskaityta.
Užtat gerai kibo kiti plėšrūnai. Bent 10 dalyvių gavo prizus už kitas pagautas žuvis – salačius, lydekas, šapalus. Kai kurios jų buvo tikrai įspūdingos. Antai 2015 metų „Lašišadienio“ čempionas Vitalijus Lembertas sugavo apie 5 kilogramų salatį ir jį paleido, kitas varžybų dalyvis sugavo ir paleido 6 kg lydeką. Teko girdėti, kad ties Čiobiškiu buvo užkabintas ir dar didesnis salatis, bet įrodymų tam nebuvo pateikta.
Kaip pasakojo vienas šių varžybų organizatorių ir teisėjų Darius Parnarauskas, šiais metais, nepaistant visiems žinomos situacijos su žuvimi, varžyboms iš anksto registravosi rekordinis dalyvių kiekis – 82. Oras nelepino – iki 12 valandos lijo lietus, bet nuotaika dalyvių nuotaika buvo puiki. Aidėjo juokai, vyrai pasklido po sektorius ir sąžiningai gaudė iki vakaro. Vakare tradiciškai dalyviai ir svečiai buvo vaišinami žuviene, sveikinamas nugalėtojas, vyko vakaronė ir aidėjo kalbos. Nenuostabu, kad pagrindinė tema buvo ta pati – kodėl upėje beveik nėra lašišinės žuvies.
Turbūt dauguma sutiko su Anatolijaus Ostapenkos, žinomo sportinės lašišų žūklės specialisto žodžiais, kad šiltesnis vanduo ir žemas upės lygis čia mažiausiai dėtas. Tokios sąlygos ne kartą yra buvę ir anksčiau, bet tokiu metų laiku lašišų Neryje vis tiek niekada netrūkdavo. Jeigu norime suvokti tikrąją priežastį, verta paskaičiuoti, kiek Baltijos priekrantėje, prie vadinamųjų jūros „vartų“ ir Kuršių mariose šiais metais stovi žvejų verslininkų tinklų ir gaudyklių. Ir atsakyti sau, kodėl Pamaryje šviežios lašišos kilogramas kainuoja tik 7 eurus. Ir netgi ši kaina, ko gero, dar nėra galutinė, nes pernai buvo pasiekusi 5 eurų ribą...
Organizatorių (bei mano kalbintų 2 dalyvių) nuomone, „Lašišadienis“ šiemet pavyko. Akivaizdu, kad šis renginys jau turi savo gerbėjų ratą. O tai pat – kad lašišų žūklės mėgėjų vis daugėja ir jie linkę burtis. Vienintelė bėda, grasinanti visiems šių žuvų žūklės mėgėjams – šių žuvų apsauga viso neršto migracijos metu. Juk logiška: neliks Lietuvoje lašišų – neliks ir lašišautojų. O neliks lašišautojų – neliks ir „Lašišadienio“.
