Pirmą kartą pasidarė neramu, kai mama pasiūlė atskristi prie jūros ir pabūti su šeima. Labai norėjau pailsėti po baigiamojo darbo rašymo. Jis maldavo nevykti, sakė, neįsivaizduoja, kaip be manęs ištvers 10 dienų.
Bet aš vis tik išskridau į Kiprą. Jis ėmė keistai elgtis: rašė daugybę padrikų žinučių, šimtą kartų per dieną skambino. Kasdien pasakojo apie naują verslo sumanymą ir kažkokius partnerius, publikavo keistus įrašus socialiniame tinkle, siuntė nuotraukas, kaip 4 val. ryto vaikšto parke.
Paskui beveik visą dieną – jokios žinutės. Man pasakė, kad jis pametė telefoną, o dabar yra pas gydytoją. Vakare jis paskambino iš kito numerio ir kalbėjo labai vangiai. Jo mama pasakė: „Brangioji, davėme jam vaistų, jis kelias naktis iš eilės negali užmigti. Viskas bus gerai, ilsėkis, dėl nieko nesirūpink.“
Jis pats pasakė, kad panoro įvairovės, pažaisti su manim slėpynių ir todėl išmetė savo išmanųjį.
Kitą dieną jis vėl dingo, todėl paskambinau jo mamai. Ji mėgino išvengti pokalbio, bet vis tik pasakė – jos sūnus serga šizofrenija ir kad jį vėl ištiko priepuolis.
Paskambinau pažįstamai psichoterapeutei „skype“ ir raudodama pasakojau, kas nutiko. Jai kažkaip pavyko mane nuraminti ir įtikinti, kad viskas bus gerai.
Man ėmė rašyti mūsų bendri draugai, klausinėti. Paaiškėjo, kad apie jo ligą žino praktiškai visi, išskyrus mane.
Jo artimiausias draugas pasakė, kad mano vaikinas nupirko žiedą ir ketino man pasipiršti. Mane vėl apėmė siaubas, sekundei net nudžiugau, kad jis – ligoninėje ir nepasitiks manęs oro uoste.
Po keturių dienų grįžau namo, pasidarė dar sunkiau. Mano svoris sumažėjo 5 kg, nuolat krėtė drebulys. Po keturių dienų nuvažiavau pas jo mamą, kalbėjomės tris valandas.
Ji papasakojo, kad jos sūnus anksčiau buvo sveikas vaikas, protingas, talentingas. Mokėsi geriausiai klasėje, laimėdavo tarptautines olimpiadas, turėjo daug pomėgių ir daug draugų. Baigęs mokyklą be egzaminų buvo priimtas į Ekonomikos aukštąją mokyklą ir išvyko į Maskvą.
Mamos teigimu, ten jis susipažino su kažkokio judėjimo mokyklos įkūrėju, ir nuo tada viskas ėmė griūti. Jis praleidinėjo paskaitas, įsidarbino jogos instruktoriumi. Publikavo keistus įrašus, paromis nemiegodavo, galiausiai metė mokslus ir grįžo į gimtąjį miestą.
Susidūręs su tėvų ir draugų nepritarimu, ėmė dar keisčiau elgtis. Tais metais prasidėjo karas Ukrainoje, jis išvyko savanoriu į Donbasą. Žmogus, kuris katei neįspirtų, išvyko žudyti žmonių. Tėvai suprato – prasti reikalai.
Jie sulaikė jį traukinyje ir išvežė į psichiatrijos ligoninę. Nuo tada kiekvieną vasarą jį ištinka priepuolis.
Beje, draugystės pradžioje paklausiau, ar jis neturi sveikatos problemų. Jis papasakojo, kad vaikystėje sirgo astma, o apie progresuojančią šizofreniją nutylėjo.
Nežinau, kur tada buvo mano protas, bet svarsčiau taip: priepuolis būna kartą per metus, jis nieko nežudo, nepjauna (tiesiog išlieja agresiją ant gatvėje sutinkamų žmonių, didelio čia daikto), jis man brangus, savas. Išvada – liksiu su juo ir rasiu būdą, kaip jį išgydyti.
Skaičiau forumuose apie panašias moterų problemas, kaip jos su tuo susitvarko ir kaip joms puikiai sekasi. Tai teikė man vilties, kad viskas bus gerai.
Tiesiog negalėjau iki galo patikėti šia diagnoze, man atrodė, kad kažkas kvailai pajuokavo.
„Bet mūsų santykiai buvo tiesiog tobuli, tai juk buvo pasaka!“ – verkiau aš psichoterapeutei. „Būtent, pasaka, mieloji, nes netiesa“ – pasakė gydytoja ir išrašė man antidepresantų.
Tuo metu su savo vaikinu vis dar mažai bendravau. Porą kartų per savaitę jį ligoninėje aplankydavo motina ir mes turėjome galimybę pabendrauti telefonu. Jis kaskart verkė ir sakė, kaip stipriai mane myli.
Išėjusio iš ligoninės aš jo nepažinau. Sulysęs, užgesusiu žvilgsniu, jis nuolat raudojo ir sakė, kad nenori gyventi. Jo motina įtikinėjo, kad tai laikina, ir greitai viskas vėl bus kaip buvę. Ji jam nupirko vieno kambario butą miesto centre specialiai mums ir apstatė baldais. Po poros savaičių jam iš tiesų pagerėjo: jis vėl ėmė lankyti universitetą, matytis su draugais. Kartą jis pakvietė mane į restoraną. Ten priklaupė ant vieno kelio ir ištiesė dėžutę su žiedu. Žvelgdama į jo nelaimingas įsimylėjusias akis aš išsigandau, kad jei atsisakysiu, prasidės naujas priepuolis, ir sutikau tapti jo žmona.
22 metų ištekėti už šizofrenija sergančio vyro – kodėl gi ne?
Visi pažįstami mus sveikino, ant mano piršto puikavosi žiedas, o aš jaučiausi bjauriai. Sužadėtinės vaidmenyje pabuvau kokias tris dienas, kai jam vėl užėjo priepuolis. Jis nustojo miegoti ir ėmė aktyviai reikštis socialiniuose tinkluose. Jį vėl ėmė kankinti įkyrios idėjos.
Aš sukiojau sužadėtuvių žiedą ir pagaliau supratau, kad mano būsimas vyras serga ir šito niekas nepakeis.
Prasidėjus naujam priepuoliui jis imdavo save laikyti „kietu“ verslininku ir kumščiais puldavo visus, kurie pakliūdavo į jo nemalonę. Užkabindavo praeivius ir rajono banditus. Jam tiesiog niežėjo rankas su kuo nors susimušti ir įrodyti savo pranašumą.
Šis pakartotinis priepuolis įvyko praėjus 2 savaitėms po gydymosi klinikoje, ir artimieji nusprendė neguldyti jo į ligoninę, o pabandyti gydyti ambulatoriškai. Gydymas buvo veiksmingas, jis nusiramino ir lyg ir tapo tokiu, kaip anksčiau.
Bet pasikeitė mano požiūris į jį. Aš jau jo nemačiau kaip vyro – mačiau ligonį, kuriam reikalinga priežiūra ir dėmesys.
Jis vėl ėmė uždarbiauti, įkalbinėjo mane kraustytis į naują butą ir kurti šeimą. Susitarėme, kad nuo ketvirtadienio iki sekmadienio gyvensime kartu. Man buvo ramiau, kad bent pusę savaitės jį prižiūrės motina.
Prašiau jo tik vieno – eiti anksti miegoti. Viskas. Man daugiau nieko nereikėjo, tik jo miego, nes miegas buvo jo sveikatos pagrindas. Užtekdavo jam vieną naktį nepamiegoti – ir prasidėdavo priepuolis. Bet jis įnikdavo žaisti „Mafiją“ naktį ir ignoravo mano prašymus.
Prasidėjo pirmieji mūsų barniai per metus trunkančius santykius. Jis verkė dėl kiekvienos smulkmenos, ir aš nustojau jį gerbti, svajodama, kad viskas pasibaigtų. Bet apsispręsti buvo labai sunku. Mano gyvenimas virto šalta, lipnia koše.
Viena situacija mane galutinai išmušė iš vėžių. Jis išėjo žaisti ir išjungė telefoną. Iki pirmos valandos nakties aš bandžiau su juo susisiekti, o po to lioviausi. Į mano abejingumą jis sureagavo sakydamas: „Na, matai, tu jau apsipranti ir taip stipriai nebeširsti ant manęs!“ Aš supratau, kad jis mane bando išdresuoti, ir praktiškai ėmiau jo nekęsti.
Tiksliai žinojau, kad su juo išsiskirsiu. Bet jo motina – ji buvo beprotiškai laiminga, kad aš iki šiol surišta su jų šeima, ir visais būdais bandė man įsiteikti. Kvietėsi į svečius, pirko mums baldus, skambino paplepėti. Aš pradėjau jausti kaltę.
Artėjo Naujieji metai, kuriuos buvo nuspręsta švęsti su mano šeima.
Ryte mes susipykome, nuvažiavome pas jo mamą, išgėrėme porą butelių vyno ir išvažiavome pas mano šeimą. Jis ėjo niūrus kaip debesis, nors pas jo motiną mes prasiblaškėme ir susitaikėme. Čia jis apsiverkė ir pasakė, kad nėra tikras, ar tebenori būti su manimi.
Vietoj to, kad iš džiaugsmo pločiau katučių, aš paprašiau atidėti pokalbį iki rytojaus ir negadinti nuotaikos man ir mano artimiesiems. Visą šventę jis buvo tylus, užsidaręs, išėjo miegoti iškart po to, kai laikrodžiai išmušė dvylika, ir aš jo nesulaikiau.
Sėdėjau už stalo, springau balta mišraine ir vaidinau, kad viskas gerai. Pajutau mamos žvilgsnį, pamačiau jos liūdnas ir užuojautos kupinas akis. Ir pratrūkau. Raudojau pusvalandį iš nuovargio, gėdos ir nuoskaudos, kad įsipainiojau į šitokią nesąmonę.
Sausio pirmą dieną jis persigalvojo ir pasakė, kad nebenori manęs mesti. Ši naujiena manęs nenudžiugino, aš žinojau, kad daugiau taip nebegaliu. Mes ilgai kalbėjomės, verkėme, bet apsisprendėme išsiskirti.
Atrodytų, galima būtų su palengvėjimu atsidusti ir laimingai gyventi toliau. Deja, toli gražu taip nenutiko.
Praėjus savaitei po išsiskyrimo jis man paskambino šeštadienį penktą ryto. Pasakė, kad nori grąžinti man telefoną, kurį jam atidaviau po to, kai jis išmetė savo telefoną. Paklausiau, kokio velnio jis veikia penktą ryto, ir ar išgėrė vaistus nuo nemigos. „Na, aš negalėjau užmigti ir gėriau vandenį.“ Žmogus gėrė vandenį vietoj tablečių nuo priepuolio... Ką gi.
„Tu iš tiesų manai, kad aš tave paleisiu? Tu mano sužadėtinė. Niekur nuo manęs nepabėgsi“ – šie jo žodžiai dvelkė šalčiu ir apsisprendimu. Aš išsigandau.
Jis ėmė man rašyti begalę žinučių socialiniuose tinkluose. Sakė, kad padarys man vaiką, mes jį pavadinsime Saška ir laimingai gyvensime. Ėmė skambinti iš kitų numerių, prašydavo kitų žmonių persiųsti man jo pranešimus.
Viena pažįstama, kuriai aš kaip tik parašiau, kaip jo bijau, ir kaip jis man įkyrėjo, paskambino man ir pranešė, kad patarė jam pasitikti mane einančią iš darbo ir įteikti gėlių! Neva, jis norėjo atvykti pas mane į namus, bet jinai jį įkalbėjo geriau nueiti pas mane į darbą. Žinoma, daug geriau yra užtraukti man gėdą prieš bendradarbius ir sekti paskui mane tamsoje kiemais!
Man buvo baisu grįžti iš darbo, visada dairiausi į šonus. Pas jį liko raktas nuo laiptinės durų, ir kaskart prieš įeidama į laiptinę visada kelis kartus giliai įkvėpdavau.
Nežinojau, ko tikėtis iš sergančio žmogaus. Skambindavau jo motinai ir maldavau kažko imtis. Jos abejingi žodžiai „Nieko jis tau nepadarys, tiesiog ignoruok“ kažkaip nelabai guodė, ypač prisiminus visas jo muštynes užėjus priepuoliui.
Ir toliau sulaukdavau SMS ir skambučių nuo nepažįstamų žmonių. Ėjau vėlai vakare iš psichologo seanso, ir gavau pranešimą: „Kačiuk, nesijaudink, jis pas tave ateis rytoj vakare.“
Po šios žinutės aš ne juokais išsigandau. Pasijutau kaip medžiojamas žvėris. Mano tėvas prieš kelerius metus žuvo, turiu tik mamą ir jaunesnę seserį. Nebuvo kam mūsų apginti. Jaučiau atsakomybę ir kaltę prieš jas.
Rusijoje nėra įstatymo nuo persekiojimo, todėl policija niekuo negalėjo padėti. „Panele, kai jis ateis ir prasidės fizinis smurtas, tada ir skambinkite“, – taip man atsakė, kai kreipiausi į nuovadą. Kiek po iškvietimo reikėtų laukti policijos pareigūnų, ko gero suprantate patys.
Laimei, paaiškėjo, kad mano sesuo turi draugę, kurios patėvis užima aukštą postą policijoje. Jis pažadėjo, kad jei prireikus paskambinsiu tiesiai jam, pareigūnai atvyks per minutę.
Paskambinau jo motinai ir perspėjau, kad susitariau su policija, ir jos sūnus gali pakliūti už grotų, jei nepaliks manęs ramybėje.
Tuo viskas ir baigėsi. Jis nustojo prie manęs kibti per kitus žmones ir siuntinėti tas klaikias žinutes, bet aš dar ilgai prieš išeidama iš namų pasižiūrėdavau per durų akutę ir patikrindavau, ar niekas už jų nestovi. Dar iki šiol krūpteliu pamačiusi į jį panašų vaikiną, ir stengiuosi nebūti jo rajone, nebent labai svarbus reikalas.
Tikiuosi, kad mano atviras pasakojimas kam nors pasitarnaus ir padės, todėl išvardinsiu psichinės ligos požymius, į kuriuos man derėjo atkreipti dėmesį, bet, deja, nepadariau to laiku:
- prieštaringi biografijos faktai;
- problemos darbe, negebėjimas socializuotis;
- didelis artimųjų dėmesys;
- paradoksalus nesavarankiškumas buityje;
- pernelyg stiprus prisirišimas ir nesveika meilė.
- Bet tai tik žiedeliai. O štai uogytės, kurios signalizuoja apie priepuolio pradžią:
- staigiai pasikeitęs elgesio modelis;
- neadekvati agresija;
- miego ir nuovargio nebuvimas kelias dienas iš eilės;
- minčių atvirumas (nežinau, kaip pavadinti tiksliau): pavyzdžiui, mano buvęs galėjo per naktį parašyti 7−10 nesąmoningų įrašų, dviejų minučių skirtumu.
Žinau, kad mano pasakojimas gali iššaukti kai kurių skaitytojų pyktį. Žmonės ant manęs yra įsižeidę ir mane kaltinę, sakydami, kad šizofrenija sergantys asmenys yra tokie patys, kaip visi, o aš esu kvaila.
Tačiau noriu pasakyti, kad puoselėti santykius su sergančiu žmogumi galima tik vienu atveju: jeigu ligonis suvokia, kad serga, ir priima savo ligą. Jeigu remisijos metu jis savo noru geria tabletes, laikosi gydytojų nurodymų ir stengiasi gyventi sąmoningai. Mano buvęs manė, kad tai gydytojai idiotai, o jis sveikesnis už visus aplink. Manau, kad jei jis būtų susitaikęs su ta mintimi, kad serga, ir pripažinęs šį faktą, mes būtume radę išeitį ir parinkę jam vaistus ilgalaikei remisijai.
O jums linkiu niekada nesusidurti su šia problema, kuri vos nesugriovė man viso gyvenimo.
