Tėvui užteko namo, dviejų automobilių ir trupučio santaupų. Jis nebuvo verslus žmogus. Jaunasis S. Schwarzman, vėliau kartu su kitais įkūręs didžiausią pasaulio alternatyvaus turto valdymo paslaugų įmonę „Blackstone“ ir tapęs 18 mlrd. vertės turtą sukaupusiu šiuolaikinio kapitalizmo dievaičiu, šią istoriją papasakojo savo memuaruose „What It Takes“. Tačiau šis pasakojimas – vienas iš nedaugelio kartų, kai knygoje paminimas paprastas mirtingasis. O ir tada jis iškart nustumiamas į šalį.
Paprastiems žmonėms S. Schwarzman knygoje dėmesio beveik neskiria. Kiti finansininkai grąžo rankas ir nerimauja dėl vadovų ir darbininkų atlygio skirtumo, tačiau jis – ne. Jis buvo vienas iš nedaugelio JAV „Business Roundtable“ asociacijos narių, praeitą mėnesį nepasirašiusių statuto, kuriuo siekta atsisakyti akcininkų valdomo kapitalizmo modelio. Jo asmeninis gyvenimas kupinas prabangių vakarėlių ir susitikimų su pasaulio galingaisiais. 14 puslapių užimančioje padėkoje atsainiai paminimi penki JAV prezidentai, keturi Prancūzijos prezidentai ir Kinijos prezidentas Xi Jinping.
Tačiau S. Schwarzman turi gerą priežastį vengti švaistyti laiką su paprastais žmonėmis. Jo knyga turi aukštesnį tikslą. Daugelis ją skaitys kaip vadovėlį, mokantį tapti visatos valdovu, tačiau iš tiesų potekstėse galima įžvelgti, kad autorius nori papasakoti, kaip po savęs palikti pėdsaką –72‑ejų sulaukęs verslininkas atrodo pasiryžęs tai padaryti. Dėl to jis pasiruošęs atiduoti didelę dalį savo turtų, kad Schwarzmanų pavardė tarsi Rockfellerių papuoštų bibliotekas, universitetus ir stipendijų programas.
Be to, jis pasiruošęs sukurti jį pergyvensiančią įmonę, tokią, kaip John Pierpont pergyvenusi „J.P. Morgan“. S. Schwarzman „25 Gyvenimo ir darbo taisykles“ galima suvesti į vieną – kaip sukurti ilgai išliekančią darbo kultūrą.
Nors finansininkų pasaulis paprastai atrodo barbariškas, jis taip pat turi kultūrą. Tiesa, įmonės „Lehman Brothers“, kur kažkada dirbo ir S. Schwarzman, darbuotojai visada garsėjo tuo, kad neduria peilio į nugarą, o prieina artyn ir smeigia peilį tiesiai į krūtinę.
Knygoje „Blackstone“ taip pat dažnai vaizduojama kaip sutartis nuolat daranti karo mašina, o pats S. Schwarzman – kaip negailestingas feldmaršalas, kuriam nerūpi sunkiai išmatuojami aukštesni verslo tikslai. Jo nuomone, jo įmonė turi vienintelį tikslą – uždirbti daug pinigų investuotojams, kurių tarpe yra ir pensijų fondų, bei sukurti 500 tūkst. darbų įmonėse, į kurias „Blackstone“ investuoja.
Pažvelgus po „Blackstone“ šarvais galima išvysti tikras vertybes. Labiausiai išsiskiria trys tarpusavyje susijusios ir S. Schwarzman knygos pagrindinę mintį išreiškiančios vertybės – negailestingos ambicijos, netikėtas nuolankumas ir didžiulė ištikimybė. Šiomis savybėmis paremta ir jo įmonė.
Pradėkime nuo ambicijų. „Blackstone“ įmonėje be jokios gėdos garbinamas elitas. S. Schwarzman visiškai neslepia, kad trokšta būti svarbesnis už kitus. 1985 m. su 400 tūkst. JAV dolerių įkūręs „Blackstone“, jis išsikėlė tikslą gauti daugiau investicijų negu bet kokia kita prieš tai gyvavusi pradedančioji įmonė. Dabar jo įmonė valdo 545 mlrd. JAV dolerių, o šiais metais surinko rekordines privataus kapitalo fondų ir nekilnojamojo turto fondų sumas. 2007 m. pirmą kartą pradėjus pardavinėti „Blackstone“ akcijas jis norėjo, kad jos būtų brangiausios privataus kapitalo fondų įmonės akcijos per pradinį viešą akcijų platinimą. „Blackstone“ nugalėjo mažesni konkurentai, tačiau įmonė vis tiek pateko tarp žymiausių Volstryto akcijų prekybos sąrašų.
Šiais metais įmonė atsisakė partnerystės struktūros ir tapo korporacija, o jos rinkos vertė pasiekė daugiau kaip 60 mlrd. JAV dolerių – beveik tiek pat, kaip „BlackRock“, kuri dešimto dešimtmečio viduryje atsiskyrė nuo „Blackstone“ ir tapo įtakinga įmone, su kuria S. Schwarzman palaiko pagarbius konkurencinius ryšius. Samdydamas žmones jis renkasi tik „dešimtukus“. Jo paties žodžiais tariant: „Turite dvi galimybes – arba vadovauti vidutiniškai nieko nepasieksiančiai įmonei, arba atsikratyti vidutinybių.“ Jo labdara skirta ugdyti rytojaus elitą – pavyzdžiui, siųsti amerikiečius akademikus mokytis į Kiniją.
Verslininko konkurencingumą atsveria netikėtas nuolankumas. „Blackstone“ įmonėje noriai mokomasi iš savo klaidų. Pats S. Schwarzman pripažįsta ir kelias asmenines klaidas. Viena skaudžiausių iš jų įvyko 1989 m., kai jis palaikė naujo darbuotojo rizikingą investiciją į plieno įmonę „Edgcomb“, nors labiau patyrę kolegos jam nepritarė. Investicija siaubingai nenusisekė. Nuo tada jis įsakė visus sprendimus dėl investicijų priimti visiems kartu.
„Blackstone“ susirinkimai – energingi renginiai, kur visi susirenka baksnoti pirštais į vieni kitų sumanymus, ir tampa aišku, kaip įmonėje vertinamas ambicingumas. Tačiau kartais daugiau dėmesio skiriama galimo kainų kritimo keliamai rizikai, o ne galimo kainų kilimo galimybėms, pabrėžint, kad svarbu būti apdairiems. Kai 2007 m. finansinės krizės išvakarėse „Blackstone“ už 39 mlrd. JAV dolerių nusipirko investavimo į nekilnojamąjį turtą įmonę „Equity Office Properties“, praėjus vos dienai susigrąžino daugiau kaip pusę išleistos sumos, kad didelę riziką paverstų suvaldoma rizika.
Na, o trečioji verslininko savybė – ištikimybė. Kai finansinės krizės metu „Blackstone“ akcijų vertė krito, S. Schwarzman paklausė valdybos narių, raginusių išlaikyti dividendus ir nedaryti gėdos Kinijos nepriklausomam turto fondui, kuris labai surizikavo su pradėjęs pardavinėti akcijas. Investicijų įmonei stovint ant bedugnės krašto, S. Schwarzman „Bear Stearns“ vadovui Jimmy Cayne pareiškė: „Kartais reikia tiesiog atsistoti ir išrašyti čekį“. Kitaip tariant, reikia apsaugoti savo reputaciją ir ištesėti pažadus tiems, už kurių pinigus esi atsakingas. J. Cayne jo klausytis nenorėjo.
Prakaito kapitalas
Knyga, kaip ir jos autorius, turi trūkumų. Savo karjeros pradžią verslininkas aprašo detaliai ir su humoru – būdamas naujokas finansų pasaulyje „tikriausiai nupirkdavau daugiau dezodorantų negu bet kuris kitas rytų Manhatano gyventojas.“ Tačiau knygos gale jis tik giriasi.
„Blackstone“ įmonės sprendimai nebuvo tokie apdairūs, kaip tvirtina autorius. Per finansų krizę nusipirkus viešbučių tinklą „Hilton“ už 26 mlrd. JAV dolerių įmonė uždirbo labai daug pinigų, tačiau toks sprendimas tuo metu buvo nepaprastai rizikingas. Be to, jis vengia kalbėti apie savanaudiškus Volstyrto ir Vašingtono santykius. Tačiau jis drąsiai gina geriausias ir tvirčiausias kapitalizmo puses, o toks požiūris netikėtas ir malonus. Jei „Blackstone“ bus ištikima savo idealizuojamam dinamiškumo ir principų laikymosi deriniui, S. Schwarzman įmonė tikrai bus nusipelniusi gyvuoti ilgai.