Jei esat studentiško amžiaus arba jums virš 40, tai tokie pasisakymai gali skambėti kaip klišiniai, nebelabai egzistuojantys kasdieniame gyvenime. Tačiau jei esate trečios dešimties pabaigoje ar lipate į ketvirtąją, tokias remarkas girdite dažnai, tebūnie tai jūsų kolega, draugas ar giminaitis.
Šiuo pasisakymu grindžiama įvairios veiklos pabaiga, kartu tai pateikiant kaip natūralią pateisinamą priežastį. „Dariau tą ir tą, į gyvenimą atėjo Tomukas, tai teko šio pomėgio atsisakyti“. Beveik kiekvieną tokį pasisakymą seka svajinga kelionė į praeitį, sakant „Šiaip žiauriai mėgau žvejoti, bet dabar, deja, nebegaliu, laiko nėra“. Po to nuryjamas ne tik alaus gurkšnis, bet ir kartus prieskonis burnoje.
Nes susilaukti vaiko mūsų visuomenėje vis dar yra prievolė. Konstanta. Esi geriausiame savo gyvenimo etape, puikiai einasi karjera, turi pomėgių bei turi mylimą žmogų? Nesvarstyk ir per daug apie tai negalvok, skubėk susilaukti vaiko. Su pasekmėmis tvarkysiesi vėliau.
Ir šis tekstas nėra apie tai, kad vaikai yra blogis, arba kad jų nereikia. Jeigu tiek daug žmonių sako, kad vaikai yra gerai, reikia jais tikėti. Tačiau nesuprantami yra populiariausi sielvartavimai: sumažėjo pinigų, nebegali sau kažko leisti, nebeturi laiko pomėgiams ar draugams, sumažėjo laikas miegui. Kodėl šie sielvartavimai egzistuoja, jei visus minėtus paaukotus dalykus galima buvo nuspėti dar keli metai iki tol?
Vis dar atrodo, kad siekiama yra seniai įsišaknijusių tikslų – automobilis, antroji pusė, vaikas, namas, o tada jau žiūrėsim kiek liks sveikatos (ir metų) sau. Nesvarbu kiek pomėgių, laiko ir laimės reikės paaukoti, nesvarbu su kuo bandysi tai pasiekti, svarbu įgyvendinti tikslus.
Ir dar gerai, jei pasiaukojimas yra padalijamas vienodai abiejoms poros pusėms. Neretai (ir gerokai per dažnai) ši našta tenka išskirtinai moteriai, kuriai ne tik tenka visi vaiko auginimo darbai, tačiau paaukoti tenka ir gerus 2-3 karjeros metus, tuo metu ne tik kad nedirbant, bet ir nuvertėjant darbo rinkoje. Nes nu Kristina gi moteris, ji susitvarkys, aš tuo tarpu ir su draugais pabūsiu, ir pasportuosiu, ir karjeros laiptais palipėsiu.
Alternatyva nebūti tėvais, arba jais tapti vėliau, neegzistuoja. Pabandyk sielvartaujantiems dėl atsisakytų dalykų pasakyti, kad, seniuk, čia galbūt buvo tavo pasirinkimas, ir jei taip pasirinkai, tai čia ir yra tavo sprendimo pasekmė? Nes vaikas nėra trumpalaikis projektas, viduryje kelionės nepavyks visko nutraukti. Tačiau į tai numojama ranka ir sakoma taip, kaip teksto pavadinime – „Palauk, susilauksi vaikų, pats pamatysi, baigsis visi mandrumai“.
Tokių aukų pasekmės būna įvairios. Vieni sugeba viską sustyguoti taip, kad paaukoti tenka minimaliai, o kaip atlygį gauni visą vaiko teikiamą laimę. Tokiems žmonėms reikia gausiai paploti, pasistačius ir užsilipus ant aukštos kėdės. Tačiau yra ir kita spektro dalis, kur vyrams prie alaus bokalo tenka bėdavotis draugų kompanijoje, o moterys netikėtai randa naują profesiją ir gyvenimo būdą – buvimą mama.
Vietoje pamokslo, geriau pacituoti vieną geriausių Algimanto Čekuolio tekstų: „Reikia suprasti, kad jūs ėjote į porą ne tam, kad turėtumėte ir augintumėte vaikus“. Nes jei tai jūsų tikslas, yra labai daug šansų, kad pasiekus jį, visos gijos pradės trūkinėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.