Vasaros pabaigoje K. Aleksandravičius įgyvendino seną vaikystės svajonę – kartu su Lietuvos galiūnų sporto žvaigždėmis Vidu Blekaičiu ir Žydrūnu Savicku laimėjo Baltijos taurės komandines galiūnų varžybas.
„Petys petin stoti su Vidu Blekaičiu ir Žydrūnu Savicku – mano vaikystės svajonė. Kai ta svajonė išsipildo, jausmai patys geriausi“, – kalbėjo sostinėje galiūnams skirtą klubą įsirengęs K. Aleksandravičius.
Treniruočių salėje pakabinta ne tik Lietuvos Trispalvė, Vytis, bet ir Žemaitijos ir Šilalės, iš kur kilęs stipruolis, herbai. Nacionaliniai simboliai yra ištatuiruoti ir ant Karolio nugaros, o ant krūtinės – didelis Žemaitijos herbas.
„Galiu vadinti save patriotu. Išvažiavus į užsienį man malonu nusirengti marškinėlius. Jei pažvelgia į nugarą, pamato Lieuvos kontūrus, Vytį, Gediminaičių stulpus, žino, kad esu lietuvis, jei į priekį – žino, kad esu žemaitis. O žemaitiško užsispyrimo man tikrai netrūksta“, – juokėsi galiūnas.
Šilalės mokyklos rūsyje geležį minkyti pradėjęs K. Aleksandravičius pasakojo, kad jo tikslas niekuomet nebuvo išryškinti raumenis. „Manęs tai niekada netraukė. Norėjau pažiūrėti, kiek galiu pakelti, kokios mano ribos. Nežiūrėjau į sikspeką ir negalvojau, kad man jo reikia“, – tęsė pašnekovas.
15-metis mokyklos rūsyje buvo pasikabinęs rąstą keliančio Žydrūno Savicko plakatą ir kiekvienam įeinančiam tvirtino, kad vieną dieną ir jis taip rąstą kels. Tačiau kelias į jėgos pasaulį prasidėjo nuo trikovės.
„Vaikystėje buvau didesnis, pirmą 100 kg nuo krūtinės paspaudžiau labai greitai. Nebuvau labai stiprus, bet jėga sukilo greitai. Atradau, kad aš čia galiu. Nereikėjo nei krepšinio, nei futbolo“, – prisiminė Karolis, be specialios aprangos pasiekęs visus nacionalinius pritūpimo, spaudimo ir traukos rekordus.
Su specialia apranga trikovėje K. Aleksandravičius tapo ketvirtu sportininku šalies istorijoje, pasiekusiu tonos ribą. „Galiūnai visada mane traukė. Trikovė – monotonija, trys veiksmai, o galiūnų varžybose daugiau funkcionalumo, daugiau papildomų sąlygų, įvairovės“, – sakė jis.
Jei pirmas sezonas galiūnų sporte buvo žvalgyba ir jėgos auginimas, tai antrajame šilališkis varžybų nesirinko – dalyvavo visur, kur tik galėjo. O kai gavo kvietimą iš Kinijos, numojo ranka ir į nuovargį, kas vėliau jam atsirūgo.
„Jaučiau skaudančią kairę ranką ir psichologiškai saugojau ją. Kai verčiau padangą – nuplyšo dešinės rankos bicepsas. Kai esi Lietuvoje – priimi tai vienaip, o kai Kinijoje – kitaip. Laukė keturi skrydžiai, teko daryti operaciją, siūti, tačiau viskas sėkmingai. Po tų traumų skausmo nejaučiau, daugiau sunku buvo psichologiškai“, – pasakojo stipruolis.
Jis pastebėjo, kad kiekvienais metais galiūnų sportas keičiasi: „Dabar nereikia maksimalios jėgos, retai būna tokių rungčių, kai reikia pakelti kažką vieną kartą iki maksimalaus svorio. Dažniausiai būna pakartojimai – konkretus svoris per minutę kuo daugiau kartų. Tuomet viską parodo ištvermė ir nusiteikimas, kiek gali per tą minutę iškentėti. Greitis lemia nešimo rungtyse – naščiai, lagaminai, maišų sukėlimai, estafetės. Jei lėtai bėgsi, gero rezultato neparodysi.“
Anot Karolio, kuo profesionaliau sportuoji, tuo daugiau tai kainuos finansiškai, emociškai ir psichologiškai. „Iš piniginės pusės daug kainuoja maistas ir papildai. Iš emocinės pusės – turi daug ko atsisakyti. Pavyzdžiui, jei yra sezonas, turi pamiršti laisvalaikį“, – atskleidė galiūnas.
Ir tęsė: „Labai daug valgyti reikia. Kalorijų neskaičiuoju. Seku svorį ant svarstyklių. Jei jos rodo tą patį ir daugiau – viskas gerai. Valgau daug ir kokybiško maisto. Neleidžiu sau būti alkanam. Jei namie – tik jautiena, iš angliavandenių – makaronai, grikiai, ryžiai ir daržovės. Daug laiko prie maisto gaminimo nepraleidžiu – išsikepi mėsos, išsiverdi garnyro, suvalgai ir laisvas. Nuo 6 kartų per dieną – tik maistas, neskaitant proteino kokteilių, užkandžių, bananų ir taip toliau. Sezono metu viską darai tinkamai, kad pasiruoštum varžyboms.“
155 kg šiuo metu sveriantis K. Aleksandravičius paklaustas, ar dėl tokio svorio patiria nepatogumų, susimąsto. „Vasarą visada karšta. Net jei atvėsta iki 20–18 laipsnių. Kiti būna su megztiniu eina, o aš – dar su šortais ir maikute. Jau dvejus metus žiemą nenešioju žieminės striukės. Yra privalumų ir trūkumų. Nevargstu dėl savo svorio“, – atviravo jis.
Šilališkis teigė, kad žmonės pastebi ir atsisuka praeinant.
„Net malonu, kai kažkas prieina iš vaikų, jaunimo, paprašo nusifokinti, tuomet supranti, kad kažką pasiekei gyvenime, kai tie vaikai žiūri į tave išsprogusiomis akimis, kaip į autoritetą, – kalbėjo K. Aleksandravičius. – Be tikslų neičiau ir nesportuočiau. Kažkada Lietuvoje būsiu stipriausiu, galiu drąsiai tai pasakyti, kiti tikslai – noriu parodyti save Europoje ir pasaulyje“.
