Yra žmonių, kurie, vos priartėję prie jūsų, pradeda jus žeminti. Ne atvirai, nesikeikdami, bet, būdami prie jų, tuojau pasijuntate blogai, kaip purvu aplieti.
Tai yra žmonės, kurie dažniausiai yra labai familiarūs (rečiau – tiesiog chamiški), ir kalba tėviškai, iš mokymo ir auklėjimo pozicijų, dar dažniausiai pridurdami kokių paaugliškų ar vaikiškų draugystės žodelių. Pavyzdžiui: „Daugiau nekalbėk apie tai, ko nesupranti. Sutarėm?”
„Sutarėm?” yra diagnozė. Išgirstate tą žodį – žinote, kad priešais jus ne potencialus draugas, ne partneris, o emocinis smurtautojas.
Tas pats yra, kai pokalbis prasideda: „O tu nenorėtum daryti taip ir taip?” Tai sakymas, kad jūs, jų akimis, pernelyg durnas, kad pats nuspręstumėte ir žinotumėte, ar jūs norite, ar nenorite kažko, ir be jų patarimo nepasirinksite.
„Pats/pati pagalvok” – patarimas su įžeidimu, nes be jų rekomendacijos jūs nepasirinksite, kada jums galvoti. Jums reikia komandos ir paraginimo. Paklauskite jų, ar jau dabar galima galvoti, ar jie čia apie kitą dieną kalba. Paprašykite patikslinti, kiek laiko jums leista galvoti. Tyčiokitės iš jų, nes jie jus puola, juos tai veikia ir jie nieko daugiau nenusipelnė, todėl tai tebus jūsų ginklas.
Kai kuriais atvejais jie dar ir parodo globėjišką gailestį jums – jei jie kvaili ir primityvūs, sako: „žinai, man tavęs tiesiog nuoširdžiai gaila”, jei protingesni, pabando tai įvynioti į rūpesčio ir globos regimybę: „suprantu, kad tau labai turėtų būti nelengva, gal dar ir vaikystėje skriaudė, tu dabar kapanojies kažkaip, kiek galėdamas, nenusimink, gal pasiseks ir tau”.
Nepamirškite: „tave tikriausiai skriaudė vaikystėje” yra brutalus visų smurtautojų standartas. Visus kažkada kažkaip skriaudė vaikystėje. Taip pat visiems skaudėjo gimstant ir visi daužėsi kaktas ir kelius, kai mokėsi vaikščioti. Žmonių pateikimas kaip nuskriaustų aukų yra šlykštus ir nesąžiningas triukas. Jie nenusipelno gailesčio. Už tokį dalyką jiems reikia varyti atgal: paklauskite, kaip skriaudė juos, kad ligi šiol tokie traumuoti, ir paklauskite, ar juos tvirkino vaikystėje? Jūs neteigiate, tik klausiate. Gal jiems reikia pagalbos?
Kodėl jie taip elgiasi? Greičiausiai jie nori jus nusodinti, kad patys pasijustų geriau. Nieko nepadarę, neturintys ko parodyti ar kuo pasigirti asmenys tiesiog neturi kitokio pleistrų savo skaudamai savivertei, tik bandyti įkąsti kitiems; jie – kaip žiurkės narve, kurioms srovę prijungė.
Jiems sukelia didžiausius traukulius ir išspaudžia nuodus būtent kitų sėkmė (paprasčiau tai vadinama pavydu, nors jie to niekada nepripažins ir garsiai staugs, kad niekam nieko nepavydi, nes patys yra labai sėkmingi). Aš su jais dažnai susiduriu, nes vargšams yra itin skaudu, kai daugiau dėmesio už juos turi net ir mano šuo, net ir gulėdamas prie židinio (nekalbant apie mane patį). Sunku jiems turėtų būti baigus VDA ir suvokti, kad tavo darbai niekada nesulauks tiek lankytojų, kiek kieno nors telefonu padaryta nuotrauka nuo baseino. Didelė neteisybė. Jiems skauda. Jie tą skausmą lieja jums: nukreipkite atgal, tai juos perauklės.
Dar kartą: jie pasijus geriau, tik ištalpinę agresiją, ir vienintelis jiems prieinamas būdas pasijusti geriau yra tai daryti taip, kad jūs pasijustumėt dar blogiau už juos, ir tai yra smarkiai nelengva. Padėkite jiems paruošti geluonį, ir tada padarykite taip, kad jie įgeltų sau.
Jie ima tas emocijas, kurias jaučia patys: skriaudą, nereikšmingumą, paliktumą, bejėgiškumą, ir bando pripiešti jums, kad jums būtų skauda.
Jeigu jie yra socialiniuose tinkluose, pirmas ir greičiausias ginklas yra ignoravimas per atstūmimą. Jūs neduodate jiems nė trupučio dėmesio, tik užblokuojate, ir net nieko nesakote. Jų staiga nėra (jie tai pamatys). Jie staiga nebeturi jokių pasekmių, ir tai jiems primins jų reikšmę, kuri yra nulinė.
Jeigu juos sutinkate realiame gyvenime, deja, teks truputį labiau pasistengti. Ką jie besakytų, pavyzdžiui, „man jūsų nuoširdžiai gaila”, paprašykite išsamiau paaiškinti jų mintį, kantriai ir mandagiai. Kai jie bandys tai daryti, jau bus besiteisinantys ir klimpstantys savo tūžmingose nesąmonėse. Stebėkite, kaip jie klimpsta.
Paklauskite jų, kodėl jie taip galvoja, ir kaip tai dera su jų pačiu išsakytais anksčiau teiginiais (apie kuriuos jūs nieko, aišku, nežinote, bet čia juk ne argumentavimo žaidimas, čia tiesiog jūs juos tampote kaip peliukus, dabar jau jie yra aukos). Kai paklaus, „kokia prasme, čia mano teiginiai?”, priminkit jiems, kad čia klausimus užduotat jūs, ir jiems kol kas niekas nepasiūlė uždavinėt savųjų. Jiems tai labai skausminga vieta, mandagus priminimas, kad jie yra niekas.
Nepamirškit, čia žaidimas beveik be taisyklių, ir jie pirmi pradėjo, todėl jiems priklauso šiek tiek jų pačių vaistukų. Gerai padeda šnekant su jais paprašyti taip nesijaudinti ir nebijoti. Sakys: „aš nebijau”, tada nusišypsokite ir sakykite: „viskas gerai, ne visi yra stiprūs”. Traiškykite juos be gailesčio, pamažu.
Kai pradės nervintis ir spirgėti, pasakykite, kad jiems jau reikėtų pailsėti ir kad pokalbio nebegalite tęsti, ir pasiūlykite jiems surašyti savo mintis raštu ir kreiptis į jūsų sekretoriatą, gal taip bus suprantamiau. Nesvarbu, ar turite sekretoriatą.
Nuolatos šypsokitės ir dėkokite jiems už klausimus, tačiau tuojau pat leiskite jiems suprasti, kad jų klausimas nebus atsakytas ir jų mintis nėra priimta, nes ten nėra nieko, kas domintų jus ar kas yra kam nors svarbu ar reikalinga.
Palinkėkite geros dienos ir pokalbio pabaigoje paprašykite, kad primintų savo vardą ir dar kartą, kokiu klausimu jie kreipėsi, lyg nieko nebūtumėte girdėję, ką jie sakė iki tol. Pasiruoškite šokui jų veiduose.
Po šito jie daugiau niekada prie jūsų neprisikabins, nes sutraiškyti traktoriaus niekada daugiau prie traktoriaus nebelenda.
