Būdamas vilnietis dažnai mėgstu lankytis prie šios upės. Dar dažniau mėgstu joje gaudyti spiningu ar museline meškere. Todėl eilinę popietę su savo geru bičiuliu Vaciu Paulausku patraukėme su meškerėmis prie Vilnelės. Atvykę prie mums gerai pažįstamos vietos pamatėme krante du dviračius ir paliktą kuprinę. Šalia dar mėtėsi dėžutė su švininiais svareliais ir kabliukais. Bet aplinkui – nei gyvos dvasios...
Pažiūrėjus tiek į upės pakrantės pusę, tiek į kitą, nei žvejų, nei dar kokių „veikėjų“ nesimatė. Na, ką gi... Mes su Vaciu pradėjome meškerioti. Po kiek laiko iš krūmynų išlindo vaikinukas. Paklausiau, kaip jam sekėsi. Jaunuolis atsakė, kad žuvelių matė, kelias pagavo, matė ir didesnių. Paklausus, kuo jis gaudo, išgirdau atsakymą: „Ant slieko“. Pasiteiravus, ar ir kito dviračio savininkas taip pat meškerioja, išgirdau teigiamą atsakymą. Šie atsakymai akimirką mane truputį suglumino, tačiau geriau pagalvojus, kad vaikinukas ir jo draugas tikrai galėjo nežinoti apie naujus Mėgėjų žūklės taisyklių pakeitimus, viską jam gražiai išdėsčiau ir paaiškinau:
Nuo šių metų (2019-07-26), pagal Lietuvos „Mėgėjiškos žūklės taisykles“, Vilnios upėje iki Rokantiškių užtvankos, leidžiama gaudyti tik su vienu vienšakiu kabliuku, nenaudojant natūralios kilmės masalų ir pagavus (punktai 10.22) paleidžiant visas be išimtines lašišines žuvis, tokias kaip: upėtakis, kiršlys, šlakis ir lašiša (punktas 13) („Pagavai - paleisk“ principas, lašininėms žuvims, galioja visus metus ir Žeimenos upėje, nuo žiočių iki Lakajos žiočių).
Visa tai galima rasti teisės aktuose.
Vaikinukas pasirodė smalsus ir paklausė, kodėl ir dėl ko tokios taisyklės priimtos. Aš taip pat viską detaliai paaiškinau:
Siekiant, kad per patį Vilniaus miestą tekanti Vilnia turėtų kuo didesnę natūralią lašišinių žuvų populiaciją, šioje upėje buvo įdiegtas principas „Pagavai – paleisk“. Be to, tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai, esant didelei upėtakių, kiršlių populiacijai, galėtų džiaugtis gausiais ir gražiais laimikiais pačiame Vilniaus centre.
Nutarimas leisti Vilnios upėje gaudyti masalu, turinčiu tik vieną vienšakį, kabliuku Vilnios upėje buvo priimtas tam, kad kuo mažiau žalojant žuvį, būtų galima žvynuotąsias paleisti atgal į gimtąją stichiją. Savo ruožtu galėčiau pridėti, kad dar geriau naudot vieną vienšakį kabliuką be užkarpėlės.
Dėl natūralios kilmės masalų viskas taip pat labai paprasta. Siekiant apsaugoti lašišines žuvis nuo „netyčinio“ ar tyčinio žvejojimo natūralios kilmės masalais (tą taip pat jau senai draudžia „Lietuvos Mėgėjiškos žūklės taisyklės“ (punktas 9.1), buvo priimtas ir toks nutarimas.
