Pašnekovę kalbina savo hobį domėtis technologijomis darbu taip pat pavertęs „Comic Con Baltics 2019“ organizatorius Šarūnas Tamulis.
- Š. Tamulis: Kodėl Jolita Vaitkutė dabar yra tokia, kokia yra ir nuo ko viskas prasidėjo?
- J. Vaitkutė: Vis dažniau suprantu, kad man itin sunku daryti tai, ko nemėgstu. Būdama paauglė, nenorėjau eiti pas kaimynus rinkti obuolių ar ravėti daržų, kad užsidirbčiau. Siekdama užsidirbti – piešiau, dainavau, organizavau. Visuomet aktyviai tai stengiausi daryti. Manau, kad šis jausmas mane ir atvedė į ten, kur dabar esu.
- Š. Tamulis: Koks buvo pirmasis darbas už kurį gavai piniginį atlygį?
- J. Vaitkutė: Sunku prisiminti. Turbūt tai buvo pieštuku pieštas portretas už kurį gavau apie 20 litų.
Vėliau pajaučiau, kad man trūksta erdvės ir pradėjau daryti darbus su maistu bei piešti ant džemperių – paleidau savo džemperių liniją. Visi džemperiai buvo piešti rankomis, unikalūs. Juos dovanojau žmonėms, kurie jų labai norėjo, nes tuo metu imti pinigus už džemperius man atrodė nesąmonė.
Pamenu, kad pirmąjį mano džemperį nusipirko Beata Nicholson, ji mane rado Facebook‘e ir jai labai patiko mano kūryba. Tačiau su šiuo verslu greitai viską baigiau, kadangi supratau, kad esu tam nepajėgi. Norint plėsti verslą, ne tik kūrybą, man reikia partnerių – žmonių, kurie siuva, skaičiuoja, investuoja.
- Š. Tamulis: Kaip į tavo veiklą žiūrėjo tėvai? Ar tave palaikė?
- J. Vaitkutė: Sakyčiau, kad mano tėvai labiau palaikė mano verslumą, o ne kūrybą. Mano kūrybos pradžioje buvo labai daug nesąmonių, testų, bandymų. Žinoma, tai yra natūralu, kadangi norint padaryti ką nors gero ir pradžių turi padaryti labai daug nesąmonių. Tik taip atrasi, kas tau patinka, kas nepatinka, ką tu nori pasiekti. Kai tėtis pamatė, kad leidžiu marškinėlius, jis mane finansavo ir davė 1000 litų. Tuo metu man buvo kažkur 16 metų ir tai buvo milžiniški pinigai.
- Š. Tamulis: O kaip draugai žiūrėjo į visą tai, ką tu darai? Ar jie tave palaikė? O gal išvis nebuvo laiko draugams?
- J. Vaitkutė: Įvairiai. Didžiąją dalį paauglystės praleidau kurdama savo kambaryje. Kartais kūryba man būdavo įdomiau už laiko leidimą su draugais lauke. Bet augau tarp kūrybiškų žmonių, draugai lankė teatrą, piešė, rašė, todėl jie mano veiklą priėmė labai natūraliai.
- Š. Tamulis: Gyvenime daug kuri, turi daug veiklų, tačiau kuri iš jų yra mieliausia tavo širdžiai?
- J. Vaitkutė: Šiuo metu man svarbiau mano vidinė būsena, o ne pinigai, todėl stengiuosi atsisakyti projektų, kurie man nepatinka. Labiausiai mėgstu kūrybiškus sprendimus. Kuo yra sudėtingiau, kuo aš daugiau nežinau, tuo man įdomiau – aš mėgstu ieškoti. Galbūt ši mano būdo savybė mane ir atnešė ten, kur dabar esu.
Šiuo metu pradėjau naują projektą – bandau piešti bakterijomis. Buvau laboratorijoje, susitikau su mokslininkais ir dabar tyrinėju, kaip galiu sukurti bakterijas matomas ne tik per mikroskopą, kurios būtų estetiškos mūsų akiai. Man įdomu tai, ko paprasta akimi negalime pamatyti.
- Š. Tamulis: Esi žinoma net tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kaip manai, kuris iš tavo projektų padarė tave žinomiausia?
- J. Vaitkutė: Labiausiai mane turbūt išgarsino maisto darbai. Tačiau ne visuomet darbai, kurie surenka daugiausiai like, yra tavo geriausi darbai. Nesakyčiau, kad esu labai žinoma pasaulyje, kartais išvažiuoju į užsienį, tačiau dažniausiai tai būna nišiniai projektai.
Man pačiai įdomiausi tie projektai, kurie turi istoriją ir yra kompleksiški. Kaip pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekoje esanti instaliacija. Šios idėjos formavimas truko pusę metų – kol sugalvojom kas tai galėtų būti, kodėl taip turi būti, kokią techniką naudoti.
Likus maždaug savaitei iki projekto pradžios dar svarstėm dvi kryptis, tačiau galiausiai nusprendėm, kad čia galime žaisti su erdve, jog šioje vietoje kūrinys nebus amžinas. Dažniausiai mano darbai būna laikini ir tai mane išlaisvina, galiu pasitikėti savimi. Jei padarysiu nesąmonę, viskas su tuo gerai, galiu savo darbą greitai sugriauti.
- Š. Tamulis: Kas buvo sunkiausia įgyvendinant šį projektą Martyno Mažvydo bibliotekoje?
- J. Vaitkutė: Aš bijau aukščio, o čia visas darbas vyko labai aukštai. Pamenu, vyrai, kurie atvežė stelažą, jo neužfiksavo, jis judėjo į šonus, o mums pirmą dieną reikėjo užsilipti į patį viršų. Buvau pilna baimės. Tačiau po dviejų savaičių jau be jokio baimės jausmo važinėjau su stelažu.
Taip pat buvo sunku ir tai, kad negalėjom pasitestuoti realiame mastelyje, todėl nebuvo aišku kaip atrodys galutinis vaizdas. Tačiau beveik kiekvienam projekte būna frustracijos ir baimės, jog nepavyks.
- Š. Tamulis: Tai didžiausia baimė yra, kad nežinai kaip tiksliai atrodys galutinis variantas?
- J. Vaitkutė: Dar yra baimė, jog pati savęs nepatenkinsiu. Kartais aplinkiniai džiaugiasi mano darbu, tačiau pati jaučiu, kad tai nėra ko aš norėjau. Dažnai darau darbus klientams ir matyti laimingą kliento veidą yra tavo tikslas. Tačiau būna, jog mano vidinis nepasitenkinimas toks stiprus, kad išsiveržia per mano veidą ir mano kūno kalbą.
- Š. Tamulis: O kaip su tuo kovoti, jei padarei darbą klientui, jis švyti, o tu jauti, kad kažko trūksta?
- J. Vaitkutė: Net nežinau ar su tuo reikia kovoti. Kartais dar nebaigtas projektas džiugina, o vėliau ateina nuopuolis – kokia aš čia nesąmonę padariau. Maniau, kad kol balansuojama tarp gerai ir blogai, tuomet yra gerai. Kai jauti, kad galėjai geriau, kitą kartą pasistengsi labiau, o jei jauti, kad padarei tobulai, gali būt, kad vėliau bus mažiau motyvacijos stengtis. Tačiau manau, kad visuomet svarbiausia yra reflektuoti savo būseną. Neseniai darėm projektą viešoje erdvėje. Dirbant viešoje erdvėje visuomet būna ribotas laiko tarpas per kurį turi atlikti darbą. Dėl šios priežasties darbas neatrodė taip gerai, kaip jis atrodė mano galvoje, tačiau sugebėjau perlipti per save ir suprasti, kad viską įvertinus mano darbas yra geras.
- Š. Tamulis: Daug žmonių svajoja, kad jų hobis išaugtų į veiklą nešančia piniginį uždarbį. Ką patartum tokiems žmonėms? Nuo ko jiems reikėtų pradėti?
- J. Vaitkutė: Manau, kad klaidinga galvoti, jog žmogus, kuris dirba sau ir dirba laisvai, yra laimingesnis nei tas, kuris dirba kažkam. Viskas priklauso nuo žmogaus tipo. Kai kurie žmonės labai laimingi dirbami ofise ir kartą į savaitę susitelkdami į savo hobį. Kartais daug daugiau laimės atneša retai sukuriamas stebuklas. Jei stebuklas vyksta kasdien, tai jau ne stebuklas, o rutina.
Aš kartais pagalvoju apie savo pačios gyvenimą, kai man kas nors pasako – žinai, tu čia dirbi sau, kaip tai faina, gali atsikelti kada nori. Bet iš tikrųjų taip nėra, kadangi tu turi dar daugiau atsakomybės.
Būna, jog sergu per projektus, tačiau negaliu į juos neateiti, nes niekas manęs nepakeis. Esu ta, kuri būtinai privalo ateiti ir dirbti. Nesvarbu, ar man kojas pakirto ar sergu plaučių užgedimu. Visgi, man svarbiausia atrodo saugoti savo vidinę motyvaciją – norą daryti ir ieškoti. O kokia forma tai vyksta gyvenime nėra jau taip svarbu.
- Š. Tamulis: Nors dirbi mėgstamą darbą, ar neateina tas momentas, kai viskas pradeda atsibosti?
- J. Vaitkutė: Man visuomet norisi ieškoti, atrasti naujus dalykus, mėgstu dinamiškus darbus. Bet, žinoma, visko pasitaiko, kartais turiu daryti tuos pačius darbus vėl ir vėl. Tačiau tokiu momentu bandau surasti kažką, kuo galiu mėgautis, ko galiu laukti. Kartais būna kompleksiški projektai, kur sėdžiu ir galvoju – šita dalis užknisa, šita irgi, o va šitos žiauriai laukiu.
- Š. Tamulis: Jolita Vaitkutė dešimt metų į priekį – kokia ji bus? Ar ji bus Lietuvoje?
- J. Vaitkutė: Sunku pasakyti, aš manau, kad vis tiek vienaip ar kitaip dirbsiu su kūrybiniais spendimais. Bet nežinau, kokia forma tai bus – gal susiję su mokslu, gal su politika. O Lietuvoje man būti gera. Žmonių kiekis, miestų dydis čia yra labai optimalūs. Jei nori gali būti vienas, jei nori gali būt tarp žmonių. Taigi viskas čia labai puiku. Tačiau neatmetu galimybės pagyventi kur nors kitur, atlikti stažuotę užsienyje, pas kitus menininkus, kitose studijose. Labai norėčiau pagyventi Tokijuje.
Visą interviu galite žiūrėti DELFI TV reportaže straipsnio viršuje.
Susitikti ir gyvai pabendrauti su žmonėmis, savo hobį pavertusiais darbu galite vieninteliame Baltijos šalyse vykstančiame comic-con tipo renginys – „Comic Con Baltics 2019“. Tai trečiuosius metus Vilniuje rugsėjo 21-22 dienomis organizuojamas populiariosios kultūros renginys, kuriame lankytojai galės susitikti su pasaulyje garsiais Holivudo aktoriais ir kūrėjais iš žinomiausių kino bei televizijos projektų. Taip pat lankytojų lauks ir naujausių lietuviškų filmų pristatymai, virtualios realybės, vaizdo žaidimų ir jiems skirtos moderniausios įrangos išbandymas, komiksai ir pasaulyje pripažinti jų piešėjai, cosplay pasirodymai, šeimų erdvė ir daug kitų, tiek suaugusiems, tiek mažiesiems skirtų pramogų.
