Šiame tekste pristatysiu skaičius bei tyrimus, bylojančius apie socialinės atskirties Lietuvoje mastą bei galimas priežastis. Tikiuosi, skaitytojams tai padės patiems nuspręsti, ar pritarti prezidento teiginiams. Pažymėtina, jog sąvoka „socialinė atskirtis“ apima įvairias dimensijas, pradedant viešųjų paslaugų prieinamumu, skurdo problema ir baigiant pajamų nelygybe. Kadangi Lietuva yra labiausiai kritikuojama dėl didelės pajamų nelygybės bei skurdo, daugiausiai dėmesio skirsiu šioms dimensijoms.
Jau beveik visos tarptautinės organizacijos skambina pavojaus varpais Lietuvai dėl aukštos pajamų nelygybės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis pajamų skirtumas Lietuvoje tarp penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia 7,5 karto. „Eurostat“ duomenimis, Europos Sąjungoje pagal šį rodiklį mus lenkia tik Bulgarija. Palyginimui, kaimyninėje Lenkijoje šis atotrūkis yra daugiau nei pusantro karto mažesnis nei Lietuvoje.
Pažymėtina, jog Lietuvoje opi ne tik pajamų nelygybės, bet ir skurdo problema. Statistikos departamento duomenimis, pernai apie 0,645 mln. arba apie 23 proc. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Gąsdina tai, jog vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą ir šis skirtumas kasmet didėja. Augant ekonomikai, didėjant atlyginimams bei kainoms, vis daugiau asmenų, negaunančių darbo pajamų (t. y. pensinio amžiaus, nepilnamečiai ir t. t.), patenka žemiau skurdo rizikos ribos.
Ekonomisto N. Mačiulio teigimu, viena iš pagrindinių pajamų nelygybės ir skurdo priežasčių Lietuvoje yra didelis pajamų atotrūkis tarp kvalifikuotų darbuotojų ir socialinių išmokų gavėjų. Dėl to, kovojant su socialine atskirtimi, yra siūloma kurti daugiau darbo vietų, skatinti žmones kelti kvalifikaciją ir integruotis į darbo rinką. Ar galima sutikti su šiuo teiginiu? Tik iš dalies. Lietuvoje nedarbo lygis 2019 m. buvo apie 6 proc. ir atitiko ES vidurkį. Tuo tarpu vien senjorai, patenkantys žemiau skurdo rizikos ribos, sudarė apie 10 proc. Lietuvos gyventojų. Net įdarbinus visus bedarbius, kas yra sunkiai tikėtina, vargu, ar užtektų mokestinių pajamų senjorams išbristi iš skurdo.
Kitas populiarus siūlymas kovai su socialine atskirtimi yra investicijų pritraukimas ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimas. Šis siūlymas teisingas, tačiau savaime neišspręs struktūrinės pajamų nelygybės problemos. Lietuva per pastaruosius dešimtmečius susilaukė daug investicijų, sukurta tūkstančiai gerai apmokamų darbo vietų. Tačiau ir toliau pirmaujame Europoje pagal pajamų nelygybę. Kodėl taip yra?
Pirmiausia, investicijų injekcijos iš esmės nekeičia pajamų pasiskirstymo Lietuvoje. Augant vidurinės klasės pajamoms, top 10 proc. turtingiausiųjų pajamos augo dar sparčiau. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje pajamų atotrūkis tarp top 10 proc. turtingiausiųjų ir vidurinės klasės yra beveik didžiausias ES (mus vėlgi lenkia tik Bulgarija, žr. grafiką žemiau) ir šis atotrūkis per pastaruosius metus nemažėjo. Ne darbo pajamos (pvz.: pajamos iš kapitalo) buvo linkusios augti greičiau nei vidurinės klasės atlyginimai ir tai didino pajamų nelygybę Lietuvoje.
Ar patikėtumėte išgirdę, jog, jei visoje Europoje panaikintume mokesčius, pajamų nelygybės statistika Lietuvoje atrodytų žymiai geriau? Tikrai taip. Didelė „bruto“ (prieš mokesčius ir socialinio draudimo išmokas) pajamų nelygybė yra būdinga visoms Europos šalims. Tačiau mokesčių ir socialinio draudimo pagalba kitos Europos šalys sumažina šią nelygybę. Pastarąjį teiginį puikiai iliustruoja žemiau pateikiamas grafikas. Jame galime matyti, kaip Lietuva atrodo greta kitų EBPO šalių pagal pajamų nelygybę prieš mokesčius ir socialinio draudimo išmokas (geltoni stulpeliai) ir po mokesčių ir socialinio draudimo išmokų (mėlyni taškeliai).
Kaip matyti iš grafiko, pajamų nelygybė prieš mokesčius, pensijas ir kitas išmokas Lietuvoje yra tokia pat kaip, tarkime, Suomijoje ar Prancūzijoje. Tačiau tiek Suomija, tiek Prancūzija įgyvendina progresyvesnes mokesčių ir socialinio draudimo politikas nei Lietuva, tad galutinėje statistikos lentelėje šios šalys išsiveržia į priekį, Lietuvą palikdamos gale su viena didžiausių pajamų nelygybių ES.
2017 m. Europos Komisija atliko plataus masto studiją, kuria siekta nustatyti, kokios politikos priemonės yra veiksmingiausios sprendžiant nelygybės problemą. Visų ES šalių narių duomenimis paremta statistinė analizė parodė, jog didžiausią įtaką pajamų nelygybės mažinimui Europoje turi valstybių vykdomas pajamų perskirstymas. Nustatyta, jog šios politikos svarbiausios komponentės yra pensijos ir tiesioginiai mokesčiai (t. y. pelno, pajamų, turto mokesčiai).
Taigi, šiuo požiūriu prezidentas G. Nausėda yra teisus. Pajamų perskirstymas per biudžetą yra vienas iš efektyviausių būdų spręsti socialinės atskirties problemą. Tačiau Lietuva neturi priemonių efektyviai išnaudoti šio įrankio. 2018 m. Lietuvos valstybės biudžetas sudarė 34,7 proc. nuo BVP ir buvo beveik mažiausias ES (mus „pralenkė“ tik Rumunija ir Airija). Su tokiu nedideliu biudžetu perskirstymo politika nepasiekia savo tikslo (nors sėkmingas Airijos pavyzdys rodo, jog tai nėra neįmanoma).
Tad kyla klausimas, kodėl Lietuvos biudžetas toks mažas? Lietuvoje daugumos mokesčių, tarkim, PVM ar darbo apmokestinimo, tarifai atitinka ES vidurkį, tačiau mokesčių surinkti nepavyksta. Dažniausiai išskiriamos trys pagrindinės to priežastys: šešėlinė ekonomika ir mokesčių vengimas, mokestinės išimtys bei santykinai maži tiesioginiai mokesčiai.
Naujausių tyrimų duomenimis šešėlinė ekonomika Lietuvoje gali sudaryti apie 15–20 proc. nuo BVP, tai vien pernai apytiksliai sudarė apie 6,8–9 mlrd. EUR BVP, arba apie 1–3 mlrd. EUR nesurinktų pajamų į biudžetą. Palyginimui, 1 mlrd. EUR papildomų kasmetinių pajamų į biudžetą leistų visų Lietuvos mokytojų mėnesinius atlyginimus pakelti papildomais 1500 EUR. Lietuvos Banko tyrimo duomenimis vien dėl PVM slėpimo Lietuva kasmet praranda apie 1 mlrd. EUR.
Mokestinės išimtys bei mokesčių vengimas naudojantis įvairiomis schemomis taip pat yra opi problema. Tame pačiame Lietuvos Banko tyrime teigiama, jog vien 2015 m. dėl mokestinių PVM išimčių Lietuva neteko apie 800 mln. EUR. Galiausiai, prie didelės pajamų nelygybės Lietuvoje prisideda santykinai regresyvi mokesčių sistema. Lietuvoje didelė dalis biudžeto yra surenkama iš PVM ir kitų netiesioginių mokesčių bei socialinio draudimo įmokų.
Didžiausia mokestinė našta dėl to krenta ant mažiau uždirbančių bei vidurinės klasės atstovų. Tuo tarpu iš labiau progresinių mokesčių, tokių kaip pelno, pajamų ar turto, į biudžetą surenkama santykinai mažai pajamų. Grafikas apačioje iliustruoja šias struktūrines Lietuvos valstybės biudžeto ydas.
Apibendrinant, pajamų nelygybė yra visų visuomenės sluoksnių problema, o ne tik bedarbių ar senjorų. Vien siekdami ekonominio augimo ir investicijų pritraukimo neišspręsime skurdo ir socialinės atskirties problemų Lietuvoje. Pritariant prezidentui, tam yra būtinas didesnis BVP perskirstymas per biudžetą. Tačiau didinti mokesčių surinkimą pirmiausia reiktų kovojant su šešėliu ir mokesčių vengimu. Užkardžius kelią įvairioms mokesčių schemoms ir mokesčių slėpimui ne tik pavyktų padidinti valstybės biudžetą, bet ir, galbūt, sumažinti esamus mokesčius.
