Žinoma, ne viskas yra blogai. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojai linkę vartoti mažiau alkoholio. Aludariams, kurie yra tokie patys visuomenės nariai, šis procesas nerimo nekelia. Užtat nerimą, ir visai didelį, kelia kitas procesas – dėl besikeičiančių įpročių ir mažėjančių gyventojų skaičiaus besitraukiančioje rinkoje vis labiau įsigali stiprieji gėrimai.
Tai paliudija ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenys. Per 5 metus, nuo 2013 m. iki 2018 m., vyno ir kitų natūralios fermentacijos gėrimų iki 8,5 proc. stiprumo (didžiąją jų dalį sudaro sidras) pardavimai sumažėjo perpus – 52 proc., alaus ketvirčiu – 24 proc. Pokyčiai, pripažinkite, drastiški. O kiek per tą patį laiką sumažėjo etilo alkoholio, kurio didžiąją dalį sudaro degtinė, pardavimai? 7 proc. Tik tiek.
Taigi sidro geriame mažiau, alaus – irgi, o degtinės – beveik tiek pat. Manau, tai turėtų kelti nerimą valdantiems politikams, kurie vargu ar siekė tokio vartojimo kultūros pokyčio.
Dėl tokio, skirtingais greičiais mažėjančio suvartojimo, susidarė dabartinė situacija, kai etilo alkoholis sudaro kone pusę – apie 43 proc. – visoje šalyje suvartojamo alkoholio. Ir čia tik legalūs pardavimai. Ar tai daug? Žiūrint, su kuo lyginsime. Vokietijoje šis rodiklis daugiau nei dvigubai mažesnis – nesiekia 20 proc. Belgijoje ir Danijoje stipriojo alkoholio suvartojama net tris kartus mažiau.
Taigi mūsų alkoholio vartojimo kultūra bei vartojimo pomėgiai vis labiau tolsta nuo vakarietiškų ir vis labiau panašėja į rytietiškus. Ir tai bloga žinia ne tik mums, aludariams, bet ir šalies gyventojams, nes tokių gėrimų vartojimo padariniai sunkiausi.
Manau, kad matydama tokią situaciją, Vyriausybė nusprendė ją pakeisti ir šiemet akcizas stipriesiems gėrimams padidintas 10 proc. Deja, bet lauktų rezultatų tokie veiksmai neatnešė. Netgi priešingai.
Šiemet, kaip iškalbingai liudija VMI duomenys, per pirmus 7 mėnesius, spiritinių gėrimų pardavimai net ne krito, o išaugo 18 proc. Tuo pačiu metu alaus pardavimai krito 1 proc., nepaisant to, kad į skaičiavimus įtraukti du vasaros mėnesiai.
Vargu ar tokių poslinkių tikėtasi vykdant dabartinę antialkoholinę politiką. Žinoma, Finansų ministerija gali džiaugtis, kad išaugo įplaukos už akcizus, bet juk tai nebuvo vienintelis pokyčių tikslas.
Antra vertus, negalima nepaminėti ir išmintingo Vyriausybės sprendimo nesivelti į akcizų karą tarp Estijos ir Latvijos. Nors spaudimas tą daryti, manau, turėjo būti nemažas. Kiekvienam akivaizdu, kad konkuruoti alkoholinių gėrimų akcizų mažumu – nesvarbu ar tai būtų alus, vynas ar degtinė – reiškia stumti į pralaimėjimą visą visuomenę.
Būtent taip atsitiko Latvijoje. Ten akcizas sumažintas, bet tik stipriajam alkoholiui. Oficialiai tvirtinama, kad taip padaryta dėl estų turistų, bet, švelniai tariant, tai nelogiška, nes degtinė atpigo ne tik pasienyje perkantiems estams, bet ir visiems Latvijos gyventojams. Taigi tai yra tiesiog stipriųjų gėrimų atpiginimas, o tokie veiksmai tik tolina nuo vakarietiškos alkoholio vartojimo kultūros kūrimo, jau nekalbant apie jų padarinius visuomenei.
Akivaizdu – vienas galingiausių bei pagrindinių vartojimo kultūros kūrimo įrankių yra akcizų politika. Tad jeigu norime kurti nuosaikią kultūrą, vertėtų – kaip kad padaryta Vakaruose – dar labiau diferencijuoti alkoholio akcizo mokesčius. Ar aludariai reikalauja mokesčių sau sumažinimo? Ne. Vis dėl to, mūsų įsitikinimu, Lietuvoje vykstantys procesai nieko gera nelemia.
Dabar yra sunkiausias laikas mažiesiems regionų aludariams, didesnieji gi vis kasmet vis daugiau produkcijos eksportuoja. Jeigu taip toliau, tapsime tiesiog alaus eksportuotojais. Tačiau Lietuvos aludarių tokia perspektyva nelabai tenkina, nes visgi save suvokiame kaip Lietuvos – savo krašto gėrimų gamintojus. Vaizdžiai tariant, nenorime būti alaus „legionieriais“, mes norime žaisti už savo namų komandą.
Deja, bet vis labiau įsigalintys stiprieji gėrimai mums palieka vis mažiau vietos, gyventojams palieka vis mažiau vilčių pereiti prie vakarietiškos vartojimo kultūros.
