Lauras Bielinis. Kiek ir kokių populistų reikia Seimui?

Jau greitai Seime prisieks dar keli nauji Seimo nariai. Politikai nekantrauja, nes trys Seimo nariai tai visų pirma yra trys balsai, reikalingi ir valdančiajai daugumai, ir opozicijai, ir net žlungančios frakcijos tikisi naujų narių įsiliejimo į savo gretas.

Visuomenė, tie, kurie vis dar eina balsuoti ir pasitiki rinkimais bei politikais, tikisi, kad naujieji Seimo nariai bus jų interesų gynėjais. Žiniasklaida irgi sako, kad nauji politikai Seime – tai kaip nauja auka ar dirgiklis, kuris, kol dar naujas, yra įdomus visiems.

Taigi esame laukime. Tiesa, užmiršau dar vieną didelę socialinę grupę, kuriai nusispjauti į politinius reikalus ir kuri nei balsuos, nei domėsis tuo, kas dedasi politikos lauke, bet visada ras aštresnį žodį politikų vertinimui ir plos katutėmis tiems žiniasklaidos atstovams, kurie kritikuoja, politikus taip pat negailestingai, kaip ir jie.

Bet apibendrinant tampa aišku, kad tie, kurie laukia savų interesų realizavimo, pasirodo turi labai paprastus, reklamoje ir parduotuvių lentynose suformuotus norus, svajones, lūkesčius, daugiau panašius į tradicinės pasakos leitmotyvą – duok man tai, ko reikia man, o aš lauksiu savo norų išsipildymo nieko nedarydamas. O jei neduosi, keiksiu tave ir visą tavo politiką. Taip mes atrandame, kad populistinis mąstymas, kuris iš esmės yra naivius ir emocingas, dominuoja praktiškai visur.

Politikai sako, mes turime užkariauti žmonių sielas, įtikinti juos ir tada jie balsuos už mus. Bet argumentų nėra, pažadai jau visiems žinomi iki skausmo: pakelti pensijas, sumažinti mokesčius, leisti viena ir uždrausti kita. Nubausti arba suvaržyti tuos, kurie negeri (čia pasirenkama pagal regionus ir vyraujantį rinkėjų amžių), ir t. t., ir t. t.

Visi žinome, kaip skamba tokie rinkiminiai pažadai ir kokia jų kaina po rinkimų. Taip žada paprastieji populistai, jei tiesiog nori pakliūti į valdžios struktūras.

Ekonominiai populistai žeria faktus apie darbą, mokesčius ir valstybės pajėgumus. Serga dėl verslo ir aiškina, kad viskas sudėtinga, bet išsprendžiama, tereikia profesionaliai vykdyti savo pareigas tiems, kurie valdžioje. Tai šiek tiek naivūs ir pakankamai gudrūs politinio verslo dalyviai, kurie politikoje mato savo verslą ir naudą.

Pati didžiausia dalis populistų yra tiesiog emociniai aktyvistai. Jiems ir gamta žūsta, ir verslas vagia, ir teisėjai apgauna, gydytojai užgydo, o politikai – sukčiai. T. y. visi blogi ir juos reikia varyti lauk iš politikos, verslo, teismų, ligoninių ar ministerijų. Tačiau čia reiktų šią grupę suskirstyti į keletą pogrupių.

Pirmieji tai labai naivūs nieko nesuprantantys ir žvelgiantys į pasaulį bei mąstantys pasakų logikos diapazone – jie laukia princo ant balto žirgo ir vis nesulaukia.

Antrieji suvokia pasaulio sudėtingumą, tačiau jų emocijos ima viršų. Todėl kas beįvyktų, kaip bepasakytų vienas ar kitas politikas, verdiktas jam bus negailestingas. Šių populistiškai mąstančių rinkėjų daugiausia yra ten, kur galima anonimiškai pakomentuoti bet kokį politinį veiksmą, kalbą ar tekstą apie politiką (jų pavyzdžiu gali būti ir mano teksto anoniminiai komentatoriai, kurių replikas rasite, gerbiamas skaitytojau, po šiuo tekstu).

Tretieji užsiima emocijų skatinimo verslu, jų darbas yra piktai ir negailestingai kalbėti už kitus ir už tai gauti savo pelną. Jie gali vadinti save blogeriais, žurnalistais ar pilietiškais asmenimis, bet viskas, ką jie daro, tai kritika, kritika ir dar kartą kritika, ir jokios pozityvios minties, jokių idėjų, kaip pakeisti tai, kas kritikuotina, ką daryti, kad nebūtų to blogio, apie kurį mes taip emociškai ir nekantriai kalbame. Nesulauksite, šie emocijų skatintojai verks su jumis ir nekęs su jumis, o jūs net nesuprasite, kad jie tai daro, nes iš to gyvena gana pelningai.

Bet štai netikėtumas, ima ir patenka populistas į Seimą. Mes iš jo laukiame energingos ir pozityvios veiklos, na, kaip kritikavo, tai dabar taip viską ištaisys bet... jis moka tik kritikuoti, emociškai reaguoti į negeroves ir tada pamatome, kad ir vėl išrinkome niekam tikusį.

Deja, mes patys kalti, nes irgi esame populistiškai naivūs ir lengvatikiai, net nesuvokiantys, kad zootechnikas, kritikuojantis valdžią, moka kergti karves, bet nežino, kokia yra biudžeto sandara ir kokia jo reikšmė visiems. Aštraus žodžio žurnalistas politikoje tiek ir temoka, kad aštriai ir kandžiai pašiepti kitą, bet ar jis suvoks savo veiksmų politines pasekmes būdamas Seimo nariu?

Mes renkame, renkame ir vis nesusimąstome, kad bet kokia politinė partija tai ne gauja, o neatsiejama politinės sistemos dalis, be partijų nėra politinių valstybių. O jei visi politikai bus tik emocingi pataikautojai mūsų noruose, politika smuks dar labiau. Todėl, einant balsuoti, reikia žinoti tik viena – mums nereikia jokių populistų.