„Aš planavau, kad, kai amžiną atilsį dukrai sueis 18 metų, labai iškilmingai su fejerverkais įteiksiu buto raktelius, ir viskas pasibaigs – įsėsiu į mašiną ir atvažiuosiu čia. Ji studijuos Vilniuje, gyvens bute ir taip toliau“, – apie į šipulius per akimirką sudužusią svajonę pasakoja V. Jankauskas.
Dabar šeimos gyvenimas iš šalies gali atrodyti idiliškai – nedidelė trobelė dideliame, tyliame, girliandomis papuoštame kieme. Mus atvykusius iš karto pasitiko mažas draugiškas rudas nulėpausis šuo, ant tako patogiai įsitaisiusi gulėjo juodai balta katė, o pats Vaidas plušėjo kieme prie gėlyno. Tačiau ramybės, pasakoja pašnekovai, jų gyvenime iki šiol maža – Alytaus apylinkės teisme, Varėnos rūmuose, toliau nagrinėjama ir po detalę narstoma jau visoje Lietuvoje pagarsėjusi eismo įvykio byla, kurios posėdžiai kaskart tėvams sukelia nenumaldomą skausmą.
Šeima atvirauja, kad ši istorija jiems jau bet kokiu atveju atvėrė negyjančią žaizdą, nes gyvenimą vos pradėjusios ir žuvusios dukters niekas neprikels.
„Mes netekome vaiko, mūsų gyvenimas apsivertė“, – sako Vaidas. Tiesa, pora tikina, kad dabar gyvenime bando ieškoti mažų džiaugsmų, o šypsenos jų veide išduoda, kad tai padaryti pavyksta, tačiau tik iki tol, kol kalba pasisuka apie ištikusią nelaimę.
Kaip DELFI rašė anksčiau, vos pradėjus tirti 2014 metų lapkričio 1 d. Varėnos r., Valkininkų sen., kelio Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus 1 kilometre įvykusį eismo įvykį, tiek nelaimės vietoje dirbusiems pareigūnams, tiek avariją mačiusiems liudininkams nekilo abejonių, jog tragedijos kaltininkas – septynių automobilių koloną priešpriešine eismo juosta lenkęs „Audi“ vairuotojas. Vis dėlto byloje viskas sugulė kitaip – po ikiteisminio tyrimo, kuriam vadovo prokurorė Regina Juškevičienė, kaltinimai pateikti dukros netekusiai motinai Jurgitai Jankauskienei, vieninteliu nukentėjusiuoju tapo kartu vykęs jos sutuoktinis Vaidas Jankauskas, o „Audi“ vairuotojui suteiktas liudytojo statusas.
Dėl nelaimės kaltinama mama: skausmas niekada nesibaigs
Mūsų pokalbio metu J. Jankauskienė kone visą laiką buvo tyli. Vyrui pasakojant apie gyvenimą po dukros netekties kartais įsiterpdavo ir pasakydavo vieną kitą sakinį. Kalbėti apie nelaimę, sako ji, ramiai negali iki šiol ir vargu ar kada nors galės, o ir namuose šios temos stengiasi neliesti. Pašnekovė pripažįsta, kad net ir prabėgus penkeriems metams skausmas nė kiek nemažėja ir laikas, įsitikinusi moteris, tokių žaizdų negydo.
„Po tos nelaimės jau praėjus kuriam laikui, kai bandydavom užpildyti tą slenkančią dieną ar kokį vakarą, įsijungdavome dokumentinių filmų. Buvo tiesiog fonas, kad užmigtume. Aš nemėgstu dramų ir dabar stengiuosi nežiūrėti, bet netyčia kažkodėl įsijungiau tokį filmą. Turėjo būti detektyvas. Išėjo taip, kad ten pasakojama tokia istorija – vyras neteko dukters, jis Amerikoje dirbo reindžeriu, policininku. Ta visa detektyvinė istorija yra apie tai, kaip jo draugas irgi netenka savo vaiko. Tas vyras guodžia savo draugą, kurio duktė žuvo. Bet guodžia ne taip, kad laikas gydo, kad viskas paskui nurims, – įsimintus žodžius ruošiasi cituoti Jurgita, tačiau pradėjus riedėti ašaroms, nutyla. – Tuoj nusiraminsiu ir pasakysiu, pabaigsiu mintį, – po pauzės atsidususi sako pašnekovė. – Jis sako, kad tas skausmas, kuris atėjo, niekada nesibaigs. Ir ateityje tu to skausmo nejausi galbūt tik dvi sekundes, iškart, kai atsibusi. Kai dar nesuvoki, kad atsibudai. Paskui vėl ateina realybė. Iš esmės tu užtrauki savo žaizdą buitiniais darbais, reikalais, kokiais nors užsiėmimais.
Taip ir yra. Tu ją užtrauki, bet ji nedingsta. Tiesiog tą dieną neskauda taip smarkiai. Ir viskas, kas vyksta dabar, visi tie teismo procesai, visa tai, ką tu uždėjai, kad tau ten nepulsuotų, vėl nuima“, – sunkiai rinkdama žodžius apie savo savijautą kalba Jurgita.
„Tai labai vargina“, – atsidūsta ir šalia sėdintis Vaidas. Jo teigimu, kaskart po teismo posėdžio abiem reikia laiko atsigauti – jis panyra į socialinį gyvenimą, piešimą, o žmona – į save.
„Iš viso tai yra nesąmonė. Aš net nežinau, kaip pasakyti… Penkerius metus taip drasko. Mes niekados nepamiršime, kas atsitiko, kaip buvo. Mums jos niekas neprikels, neatves ir nepasodins už stalo. Mes viską suprantame. Bet dar tie penkeri metai… Norisi kartais kur nors sulįsti, ir viskas. Norisi rėkti, gėda. Aš niekada netikėjau, kad taip gali būti. Aš šventai tikėjau jei ne teismais, tai bent ekspertizėmis“, – nusivylimo neslepia pašnekovas.
Iki šiol atsimena paskutinius dukros žodžius
Avarija, per akimirką apvertusi Jankauskų gyvenimą, įvyko šeimai Visų Šventųjų dieną keliaujant Alytaus link.
„Norėjome važiuoti pro Daugus, nes ten yra palaidota tėvo mama, mano močiutė. Planavome uždegti žvakučių. Buvo pakeliui. Tėvams jau buvo sudėtinga dėl sveikatos, galvojome, nevešime ten jų, o patys nuvažiuosime ir grįšime čia (į kaimą, kur dabar gyvena, – DELFI). Ir išėjo, kaip išėjo...“, – nelaimės dieną prisimena žuvusios mergaitės tėtis.
Iš pačios avarijos, teigia pašnekovai, pamena nedaug, viskas įvyko labai staigiai, tačiau kai kurios detalės įsirėžė giliai į atmintį.
„Aš atsimenu, koks buvo oras. Tikrai nepasakysiu, ar per radiją dainavo, ar kalbėjo kažką. Žinau, kad vaikas buvo apsirengęs džinsais“, – prisiminimais dalijasi V. Jankauskas. „Nauja striuke“, – kuo nelaimės dieną vilkėjo jų dukra, tyliai papildo J. Jankauskienė.
„Nauja striuke, kurią pirkome prieš kelias dienas. Žinau, ką vežėmės bagažinėje. Tokias smulkmenas. O iš paties įvykio atsimenu, kad mačiau „Audi“ žiedus prieš pat atsitrenkiant. Dar bandžiau sugriebti dukrą“, – sunkiai rinkdamas žodžius apie įvykį pasakoja vyras.
Ko gero, niekada, atvirauja pašnekovas, nepamirš ir paskutinio automobilyje įvykusio pokalbio su savo atžala: „Aš labai gerai atsimenu jos paskutinius žodžius. Ji ruošėsi pirmajai Komunijai ir turėjo knygelę. Kas savaitę būdavo pamokėlių, ką nors reikėdavo išmokti. Mes tada važiavome į Alytų, ji skaitė tą savo knygutę ir manęs paklausė: kaip manai, ar gerai, kad Ieva sugundė Adomą? Sakau – ne, negerai, nes jeigu ji būtų taip nepadariusi, tai mes gyventume rojuje, būtų labai malonu, labai gera, visi labai ilgai gyventų ir būtų laimingi. Jai, matyt, kažkodėl užsifiksavo tas „ilgai gyventume“ ir ji man po kelių minučių sako: o tu nemanai, kad būtų nuobodu ilgai gyventi?“
DELFI primena, kad eismo įvykio metu mažametė automobilyje miegojo. „Mamai tai buvo vienintelė anūkė. Mums – vienintelis vaikas. Gal labai šlykščiai nuskambės, bet jeigu mes būtume ėję link to, jeigu ji būtų sirgusi... Mirčiai tu niekada nepasiruoši, bet čia viskas įvyko akimirksniu“, – kalba netektį išgyvenantis vyras.
Patys baisiausi prisiminimai – pušų viršūnės ir tyla
Patį eismo įvykį Jankauskai prisimena chaotiškai, o, bėgant laikui, pripažįsta Jurgita, tos dienos akimirkos vis labiau blunka. Kaip pasakoja Vaidas, per šiuos penkerius metus pats visas nelaimės detales galvoje susidėlioti bandė ne kartą.
„Lyg dar atsimenu, kad vienu metu buvo svaigimas. Paskui nebeatsimenu. Atsimenu tik, kai mane traukė iš mašinos. Milijoną kartų buvo apgalvota, milijoną kartų pats sau paišiausi, dėliojausi situaciją, kaip tai įvyko. Jeigu valstybė tau negali paaiškinti, kaip tai atsitiko ir kodėl taip atsitiko, kaip dabar yra, tai tu ieškai pats“, – teigia pašnekovas.
Paklaustas, kada po avarijos suprato, kad dukra stipriai sužalota, Vaidas atviravo, kad didžiausią baimę kėlė tyla – dešimtmetė neverkė ir nerėkė, o jis pats ištrauktas iš automobilio gulėjo ant žolės ir negalėjo pajudėti.
„Aš negalėjau pajudėti. Tai buvo pats baisiausias vaizdas, kurį galėjau matyti. Aš mačiau tik pušų viršūnes, pilkus plaukiančius debesis, negalėjau pasukti galvos, nemačiau nei žmonos, nei vaiko, nei mašinų. Atsimenu, kad prie manęs buvo palinkusi moteris, kurios auskarai buvo raudonos vyšnios, ir ji kartojo, kad viskas gerai, vaikas gyvas. O aš ištisai rėkiau dukros vardą. Daugiau nieko negirdėjau. Negirdėjau, ar žmona verkia, ar neverkia, negirdėjau, ką kiti sako, nes buvo vakuumas. Aš žinau, kad aš rėkiau ir labai norėjau išgirsti jos balsą, kad ji rėktų, spiegtų ar aimanuotų. Daugiau nieko – tuštuma.
Girdėjau, kad jos negali atsegti, nes diržai užsifiksavę. Jei neklystu, pjovė diržus. Atvažiavo greitoji, pirma lyg prie jos nuėjo, o paskui mane užkėlė ant neštuvų. Išvirtau iš neštuvų, kad pirma paimtų ją. Tada atvažiavo dar viena greitoji“, – įvykių eigą nelaimės dieną pasakoja vyras.
Jurgitos teigimu, dukra iš pradžių buvo nugabenta į Varėnos ligoninę, tačiau dėl sunkios būklės pervežta į Vilnių.
Medikai nesuteikė jokios vilties
Paklausti, ar medikai davė bent kokios vilties, jog sužalota dukra išgyvens, J. Jankauskienė purto galvą. „Mus abudu pasikvietė daktarai. Tiksliai nepamenu, gal jau kitą dieną. Buvo medikų konsiliumas. Pasakė, kad smegenys jau nebegyvos“, – skaudžią žinią prisimena moteris ir stoja nejauki tyla.
„Kai įvyko eismo įvykis, pirmą, antrą, trečią dieną pykčio nebuvo. Ji mirė lapkričio 4 dieną. Tas keturias dienas buvo kažkoks vakuumas ir baimė. Nebuvo jokio pykčio, tik baimė, kaip bus toliau ir ar kas nors bus.
Tada ji mirė. Man buvo pikta, kodėl ne aš, o ji. Guli tavo vaikas, kuriam dar tik 10 metų, o tau jau 40, jau kaip ir nugyvenęs gyvenimą. Atsimenu, ne vieną dieną uždavinėjau klausimą – kodėl mums? Kodėl mes? Paskui supratau, kad tai absurdiškas klausimas, kuris greičiausiai visiems ateina, – kodėl aš susirgau, kodėl dar kažkas. Tai yra klausimas be atsakymo“, – mintimis dalijasi V. Jankauskas ir susimąsto. „Labai skaudėjo. Rėkt norėjosi. Nemoku net apibūdinti“, – pridūrė pašnekovas.
Vaidas pamena, kad apie dukros mirtį žmona jam pranešė telefonu, nes tuo metu jį patį draugai vežė į Vaisodžių kaimą pas mamą. Manė, jog suspės nuvežti ją į ligoninę aplankyti anūkės.
„Buvome netoli vadinamos Napoleono kepurės, kai žmona paskambino ir pasakė, kad ji mirė. Aš tikrai neatsimenu, kad tai sakyčiau mamai, bet ji pasakojo, kad mane pasitiko prie šulinio ir aš pasakiau, kad dukros jau nėra. Abu apsikabinome. Ji sakė, kad neverkėme“, – tarsi pro miglą įvykius pamena vyras.
Amžino poilsio Jankauskų dukra atgulė Vaido mamos gimtinėje, kur dabar šeima ir gyvena. Kelias dienas po laidotuvių, sako pora, dar leido čia, o vėliau grįžo į sostinę.
„Kai nuvažiavome į Vilnių, pas mus eidavo draugai. Turime nuostabius kaimynus, kurie neleido būti vieniems. Tai mums buvo kažkas tokio. Tas mėnuo toks ir buvo, buvo daug draugų – ryte, per pietus, vakare vis kiti. Pasirodo, kad viskas buvo taip suplanuota. Ačiū Dievui, kad mes turime tokius draugus, kaimynus“, – pirmąjį mėnesį po netekties prisimena V. Jankauskas.
Jo teigimu, baisiausios po nelaimės buvo pirmosios žiemos šventės: „Kalėdos gruodžio mėnesį buvo kažkas košmariško. Nereikia niekam nieko pirkti, nereikia puošti eglutės. Tai buvo kažkas tokio, ko aš nemoku papasakoti.“
Ikiteisminio tyrimo eiga sukėlė šoką
Po mėnesio pirmą kartą žuvusios mergaitės tėtis buvo iškviestas apklausti. Kadangi pas tyrėją, pasakoja sutuoktiniai, nuvyko kartu, sužinojo ir tai, kad įtariamuoju tyrime laikomas ne tik „Audi“ vairavęs vyras, bet ir J. Jankauskienė.
„Buvo netikėta. Taip išeina, kad mes esame tokios sraigės. Mus nunešė nuo kelio, pačios sraigės ir kaltos. Ko čia šliaužiot. Buvo šokas“, – pripažįsta dukros netekusi mama.
Kaip sako V. Jankauskas, dar didesnis smūgis šeimai buvo sužinojus, jog byloje, kuri keliauja į teismą, dėl nelaimės kaltinama jo žmona. Tokio scenarijaus jis teigė nesitikėjęs.
„Galvojau visi taškai bus sudėti, kai įvyks ekspertizė. Aš ekspertizės laukiau kaip dangiškos manos. Maniau, jau galėsime ramiai gedėti, susitaikyti ir kažkaip bandyti gyventi. Kaip parėjo ekspertizė, man buvo taip, kad oooo. Smaugė“, – žodžių dėl susiklosčiusios situacijos neranda nukentėjusiuoju byloje laikomas vyras.
Kaip DELFI jau rašė, vienas pagrindinių įrodymų, jog dėl eismo įvykio kalta J. Jankauskienė, byloje yra Lietuvos teismo ekspertizės centro (LTEC) ekspertų išvados, kurių tikslumas abejonių sukėlė tiek kaltinamosios, tiek nukentėjusiojo advokatams.
Pirmoji ekspertizė buvo atlikta reikiamos kvalifikacijos – transporto trasologijos – neturėjusios ekspertės, joje užfiksuota ne viena esminė klaida. Pavyzdžiui, vietoj nuosavo „Audi“ svorio (2370 kg) ekspertė į kompiuterinę ekspertizės programą įrašė 2990 kg (maksimalų visiškai pakrauto automobilio svorį). LTEC ekspertė taip pat klaidingai nurodė, kad automobilis „Toyota“ nublokštas sustojo 8 metrus nuo stovėjimo aikštelės krašto, kai apsilankius įvykio vietoje ir išmatavus atstumus nustatyta, jog šis atstumas buvo mažiausiai 18 metrų.
„Akivaizdu, kad dėl šio „perteklinio“ 620 kg svorio bei sumažinto automobilio skrydžio nuo susidūrimo vietos ekspertė gavo žymiai mažesnį automobilio „Audi“ greitį (93 km/val.), nei buvo iš tikrųjų“, – po vieno teismo posėdžių komentavo V. Jankausko atstovas S. Survila.
„Mes iš viso dabar net bijome ką nors kalbėti apie tuos dalykus, nes paskui, neduok Dieve, bus panaudota prieš tave. Bet ką reiškia kai kurios ekspertų išvados? Mano duktė žuvo, o kažkam tai atrodo formalumas. Bent jau atlik savo darbą sąžiningai. Tik tiek noriu“, – ekspertizės rezultatais stebisi V. Jankauskas.
Prašo visuomenės pagalbos
Dabar Jankauskų šeimos namuose laksto antroji atžala, kuri atkakliai viso mūsų pokalbio metu reikalavo tėvų dėmesio. Su jos atėjimu, atvirauja Vaidas, prasidėjo tarsi antras gyvenimo etapas, o naują šeimos narę vadina tiesiog stebuklu. Tiesa, Jankauskai tikri – į senąsias vėžes gyvenimas jau nebesugrįš niekada.
„Mes gyvename ir dabar, mes stengiamės. Kai vienas važiuoju automobilyje, aš nuolatos apgalvoju. Mes dabar esame kaip nauja šeima, į šį pasaulį atėjo dukra, o kol to nebuvo, negaliu sakyti, kad gyvenau. Tai buvo tuštuma, visiškas vakuumas. Aš nenorėdavau matyti jokių žmonių. Supranti, yra šlykštu. Tu neturi ant ko pykti. Daugiausia, ką gali padaryti, tai išsirėkti, išsispiegti ar nueiti prie Neries ir lieti ašaras į upę. Daugiau tu negali padaryti nieko. Visiškai“, – širdį lieja dukters netekęs tėvas.
Pašnekovas pripažįsta, kad kai jausmai jau nebetelpa į krūtinę ir norisi savo skausmą kaip nors išlieti, jis sėda prie kompiuterio piešti.
Vaidas tikina, kad vienintelis dalykas, kurio jis šiuo metu nori, – teisingumas. Tik tada, sako jis, galės ramiai sėdėti ant suoliuko prie dukters kapo: „Aš manau, kad mano vaikas, kurį mes auginome dorą, sąžiningą, kuris toks ir buvo, vertas tiesos. Man tai yra apmaudžiausia. Manau, kad ji verta tiesos ir man skaudu, kai viskas taip vyksta.“
Pasiteiravus, ar vis dar tiki, kad pavyks pasiekti teisingumą, V. Jankauskas atsakė: „Tikėjau, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas. Aš, kiek galima būti ramiam tėvui, buvau ramus tėvas.“
Jankauskų šeima iki šiol ieško šio įvykio liudytojų ir prašo visuomenės pagalbos.
„Mes ieškome visų, mačiusių šį eismo įvykį ar įvykio dalyvius, ir galinčių pateikti tos dienos detalių. Itin ieškome pilkos spalvos „Renault“ automobilio (kuris prieš „Audi Q7“ smūgį buvo išvažiavęs iš kolonos lenkti, bet grįžo atgal į koloną) vairuotojo ar keleivių. Būtumėme su žmona dėkingi, jei atsilieptumėte, būtumėte vienas (viena) iš liudytojų ir papasakotumėte prisimintas avarijos detales.
Bet koks jūsų liudijimas gali būti mums svarbus!“ – savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rugpjūčio pabaigoje rašė V. Jankauskas.
Advokatams įtarimą kelia ekspertizės, buvęs pareigūnas prabilo apie spaudimą
DELFI primena, kad dešimtmetę pražudęs eismo įvykis įvyko 2014 m. Jo metu vairuotojo, gimusio 1980 m., vairuojamas visureigis „Audi Q7“ lenkė mažiausiai septynių automobilių koloną ir susidūrė su kolonoje pirmu važiavusiu ir į kairę sukusiu automobiliu „Toyota Avensis“. Avarijos metu itin smarkiai nukentėjo ir vėliau ligoninėje mirė „Toyota“ važiavusi 10 metų mergaitė – vairuotojos J. Jankauskienės dukra.
Avarijos situacija į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nekėlė abejonių: tarnybiniame pranešime apie įvykį užfiksuota, kad avariją galimai sukėlė mažiausiai septynių automobilių koloną lenkęs ir į J. Jankauskienės automobilio galinę dalį įsirėžęs „Audi Q7“ vairuotojas. Tuo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pagal liudininkų parodymus, suprasti, kad kolonoje pirmas važiuojantis automobilis ketina sukti į kairę, buvo nesunku – kolona lėtino greitį, vienas automobilis net buvo išvažiavęs iš kolonos į priešingą eismo juostą, bet pamatė posūkio signalą rodantį pirmąjį automobilį, J. Jankauskienės „Toyotą“, ir grįžo atgal.
J. Jankauskienės ir V. Jankausko advokatams įtarimų sukėlė ir atliktų avarijos ekspertizių tikslumas. Bylos nagrinėjimo metu, kaip rašė 15 min.lt, pirminį eismo įvykio tyrimą atlikęs policininkas Arūnas Puodys prabilo apie tai, kad jam net tris kartus buvo daromas spaudimas pakeisti pirminį protokolą, kad jis būtų palankus „Audi“ vairuotojui, o po kurio laiko pareigūnas buvo priverstas palikti tarnybą.