Skirta pirmojo Lietuvos nacionalinio parko įkūrimo 45-osioms metinėms, vietovardžių metams, mikrotoponimui Ledakalnis ir choronimo Lietuva pirmajam paminėjimui prieš 1010 metų.
I dalis
Tai atsitiko prieš 1010 metų
Prieš 1010 metų paribio erdvėje tarp Rusios ir Lietuvos buvo užmuštas krikščionių misionierius Brunonas Kverfurtietis (Brun von Querfurt). Faktas užrašytas kaip 1009 m. įvykis Kvedlinburgo analuose, laikomas pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu istorijoje. Ši metraščio vieta, išversta iš lotynų į lietuvių kalbą, skamba taip: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, XI savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą [nukirsdintas] VII [dieną] prieš kovo idas su XVIII saviškių nukeliavo į dangų“.
Istorijos kronika chronologine tvarka pagal metus (analai, nuo lotynų annus, „metai“, o lietuviškai – metraštis) buvo rašoma Saksonijos žemės mieste Kvedlinburge buvusioje moterų prieglaudoje. Brunonas, gimęs apie 974 m. kitame Saksonijos mieste – Kverfurte, į istorijos šaltinius pakliuvo ne tik dėl to, kad tapo svarbia figūra skleidžiant krikščionybę tarp Europos pagonių. Jis buvo gerai visoje Saksonijoje žinomos kilmingos ir gerbiamos giminės atstovas, giminystės ryšiais siejamas ir su karališka šeima. Pagrindą krikščioniškai moterų prieglaudai atsirasti Kvedlinburge dar 936 m. suteikė Saksonijos hercogas ir Rytų frankų imperijos karalius Otonas I (Otto I.) iš Liudolfingų giminės, inspiruotas savo motinos Matildos.
Kaip tik 936 m. mirė jos vyras Henrikas (Heinrich I.), vadintas Paukštininku. Tai buvo pirmasis Rytų frankų karalius iš Saksonijos žemės. Jis buvo palaidotas savo pilyje, stovėjusioje ant Kvedlinburgo kalvos virš miesto, – pilies teritorijoje buvusios koplyčios kriptoje. Karaliaus amžinojo poilsio pilies pastatuose ir įsikūrė moterys, o Otonas I, vėliau ir jo palikuonys, šią „karališką“ prieglaudą ypač mėgo lankyti Velykų švenčių metu, pratęsdami dar Henriko I pradėtą tradiciją. Kvedlinburgas buvo svarbių kelių susikirtime, be to, geroje strateginėje vietoje – Harco kalnų masyvo papėdėje. Pilis stovėjo ant aukštos kalvos ir buvo matoma iš toli. Ypatingą aurą jai suteikė faktas, kad ten buvo palaidotas vokiečių „karalius“, o vėliau ir „karalienė“, pragyvenusi vyrą daugiau kaip 30 metų.
Šiai prieglaudai pilies komplekso teritorijoje vėliau vietoj koplyčios buvo pastatyta bažnyčia, ne kartą perstatyta. Viena iš krikščioniškos prieglaudos funkcijų buvo užtikrinti gerą pragyvenimą Saksonijos kilmingų šeimų neištekėjusioms moterims ir našlėms. Jos, būdamos pamaldžios ir prisilaikančios vienuoliško gyvenimo būdo, vis dėlto nepriklausė konkrečiam vienam kuriam nors vienuolių ordinui, dėl to prieglauda buvo laikoma pasaulietine. O itin aukštą jos rangą atspindi tas faktas, kad vadovauti prieglaudai ilgą laiką buvo skiriamos karališkos šeimos atstovės. Jos rūpinosi ir karališkosios giminės įamžinimu, giminės mirusiųjų pagerbimu, dėl to ši pilis tapo ir valdančiosios Liudolfingų dinastijos memorialiniu centru, kuriame puoselėta istorinė atmintis.
X a. viduryje Otonas I tapo dar ir Italijos karaliumi, o po to – pirmuoju Šventosios Romos imperijos kaizeriu. Po jo mirties šią dinastiją imta vadinti Otonų. Otonai kaip pasaulietiniai valdovai rūpinosi plėsti krikščionybę į Rytus ir taip įsirašyti į istoriją, užbaigdami I tūkstantmetį ir pradėdami II tūkstantmetį po Kristaus. Dėl to Brunonas galėjo veikti ne tik turėdamas popiežiaus įgaliojimus, bet ir įtakingų tuometinėje Europoje vokiečių (saksų) valdovų iš Otonų dinastijos paramą: tiek Otono III († 1002), tiek jį pakeitusio Henriko II († 1024).
Kvedlinburgo analai – ne „kriminalinė“ kronika, o istorijos vadovėlis
Manoma, kad analus Kvedlinburge rašė viena iš prieglaudos moterų, o jos ten buvo labai išsilavinusios ir išlaikomos valdovo bei aristokratinių giminaičių teikiamų aukų bei žemių dovanojimų galėjo nedirbti sunkaus fizinio darbo, bet atsidėti savišvietai, mokslams, meniniams rankdarbiams. Jos rūpinosi mergaičių iš kilmingų šeimų ugdymu ir auklėjimu. Tam turėjo pasitarnauti ir kronikos rašymas. Anaiptol ne „kriminalinės“, o kaip istorijos su gerais pavyzdžiais, – kaip tam tikros mokymo priemonės su pedagoginiais ir didaktiniais tikslais. Pilnai įtikėtina, kad viena iš tokių gerą išsilavinimą turėjusių, lotynų kalbą mokančių moterų ir galėjo parašyti šias eilutes: „Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos.“
Čia arkivyskupas su 18 saviškių neabejotinai yra teigiami herojai, kurie vykdė kilnią misiją tarp pagonių, o užmušti „nukeliavo į dangų“ (lot. petiit coelos) – tokia yra sakinio pabaiga, kuri įprasmina visą misionierių gyvenimą šioje žemėje. Nurodomas ne tik Brunono vardas pagal gimimą, bet ir jo antrasis vardas – Bonifacas, priimtas jam tampant vienuoliu. Jis žuvo dėl švento reikalo būdamas apie 35 m. amžiaus. Tokia detalė neįrašyta, bet kadangi sakinys rašytas amžininko(-ės), kankinio žemiečio amžius turėjo būti žinomas. Šie dalykai galėjo būti perteikiami mergaičių ugdymo procese pasakant žodžiu, apipinant metraščio vieną informatyvų sakinį egzaltuotais pasakojimais. Sutikite, kad paaugliams, ar tai būtų mergaitės, ar berniukai, didesnį įspūdį turėjo daryti toks herojus, kuris buvo kilęs iš jų gimto krašto.
Pacituotose analų eilutėse apie kankinystės įvykio vietą lotyniškai parašyta in confinio Rusciaе et Lituae, o žodis Lituae čia yra kilmininko linksnyje. Vardininke skambėtų kaip Litua. Tai reiškia slavizuotą krašto pavadinimą Litua = Литва, jei užrašytume kirilica, sukurta IX a. pabaigoje slavamas, pritaikius graikų rašto ženklus. Bet Kvedlinburgo analai rašyti lotyniškai, o Brunono (Bruno) mirties data analų įraše pateikti VII. Id Martii pagal senąjį romėnišką kalendorių. Kovo idos pagal senovės romėnus buvo kovo mėnesio vidurys, o tiksliau kovo 15-oji. Atskaičiavus 7 dienas atgal pagal dabartinį kalendorių, mėnesis ir diena būtų kovo 9-oji.
Šiais laikais romėniška skaitmenų užrašymo sistema naudojama retai, nors ir įprasta taip žymėti amžius, t. y. tinkama kai reikia parašyti kelintinius skaitvardžius; kai reikia atsakyti į klausimus: kelintas? kelinta? kelinti? Kiekiniams skaitmenims labiau pasirodė tinkama iš arabų perimta sistema. Tačiau Kvedlinburgo prieglaudoje rašytame metraštyje (analuose) visi skaitvardžiai rašyti romėniškais skaitmenimis, o 1009 metai pagal tą užrašymą buvo MIX. Atitinkamai Brunono XI atsivertimo metai įraše reiškė, kad jis „nukeliavo į dangų“ einant 11-iesiems metams kai buvo įšventintas vienuoliu.
Mums dabar įprasta skaitmenų užrašymo sistema (ar tai būtų 7, ar 11, ar 18, ar 1009, ar kiti skaitmenys nuo 0 iki 9 ir sudaromi iš jų) arabų savo ruožtu buvo perimta iš indų. Brunono laikais išsilavinusiam elitui Europos krikščioniškuose kraštuose ši sistema jau tapo žinoma, tačiau plačiau ėmė įsitvirtinti tik vėlyvaisiais viduramžiais.
Lietuva paminėta prieš 1010 metų, bet kur tuomet ji buvo?
Kituose šaltiniuose Brunono nukeliavimo į dangų data pateikiama vasario 14 d., tačiau būtent kovo 9-oji yra įtvirtinta Katalikų Bažnyčios šventųjų kalendoriuje. O Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. sausio 12 d. priėmė Atmintinų dienų įstatymo pataisą. Į atmintinų valstybei reikšmingų dienų sąrašą įtraukta kovo 9-oji, kuri įteisinta kaip „Lietuvos vardo diena“. Pasirašius Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei šio įstatymo pataisa paskelbta ir įsigaliojo nuo 2019 metų.
Šis tragiškas įvykis su Brunonu, popiežiaus įgaliotu „misijų arkivyskupu“ pagonių kraštams, buvo žinomas seniai. To liudijimas – daugiau kaip pora dešimčių istorinių rašytinių šaltinių, tačiau tik keletas iš jų rašyti Brunono Kverfurtiečio amžininkų. Pagal XI a. rašytą Viperto pasakojimą, Brunonui jo paskutinės misijos metu pavyko apkrikštyti vietinį valdovą (karalių) Netimerą su jo aplinka, 300 vyrų. Tačiau po kiek laiko Netimero giminaičiui (kunigaikščiui) pavaldus kitas karinis būrys masiškai nužudė krikščionių misionierius. O kur konkrečiai įvyko pagonių krikštas? Kaip rekonstruoti misijos maršrutą? Ir kur ieškoti kankinių mirties vietos (lot. locus martyrii)? Kur buvo tuometinė Lietuva? Nuo to priklauso ir tuometinės paribio zonos tarp Lietuvos ir Rusios nustatymas.
Čia būta įvairių versijų. Vieni teigia, kad tai įvyko tuometinėse pagonių prūsų žemėse, kiti – jotvingių žemėse kažkur Sudūvoje. Ieškota šių žemių, senovės Rusios ir Lietuvos sankirtos. Lenkijoje tarp Mozūrijos ežerų, kur anksčiau gyveno išnykę prūsai, Gižycko mieste, esančiame netoli Rusijos Federacijos Kaliningrado srities pietinės sienos, 1998 m. netgi pastatytas paminklas Brunono žūties tariamoje vietoje. Yra ir tyrinėtojų, bandančių įrodinėti, kad viskas vyko prie Nemuno, o istoriniuose šaltiniuose minima Rusia, tai esą skalvių genties žemė palei dabartinę Rusnės upę. Šią Nemuno žemupio tiesioginę tąsą vokiečiai vadino Russ. Skalvių gentis, kaip žinia, gyveno tarp prūsų ir kuršių.
Tas tiesa, kad Nemunas dabar skiria Lietuvos Respubliką nuo Rusijos Federacijos, jos Kaliningrado srities, kuri su Lietuva ribojasi ne tik šiaurėje palei Nemuno upę. Tai jau yra iškelta versija, kad Brunonas galėjo žūti ne tik dabartinio Jurbarko rajono ar Pagėgių savivaldybės teritorijoje ar net Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Nemano rajone, bet ir Marijampolės rajono teritorijoje, – tarp Suvalkijos lygumų taip sakant ... . Bet jei žiūrėtume istoriškai, tai arčiausiai Rusijos yra ne vakariniai ar pietvakariniai, o rytiniai Lietuvos rajonai.
Ar tai įvyko Lietuvoje ir kuri slavų kunigaikštystė buvo artimiausia rytų kryptimi?
Lenkų istorikas J. Bieniakas (Janusz Bieniak) dar 1969 m. pagrindė teiginį, kad Brunonas atkeliavo krikštyti į Lietuvą, o jį užmušė ne prūsų žemėse, kaip laikė ir tebelaiko daugelis tyrinėtojų, o Lietuvos pasienyje su Rusia. Šią idėją perėmė lietuvių istorikas E. Gudavičius. Atsirado ir daugiau tam pritariančių istorikų, aiškinančių, kad tie įvykiai atsitiko būtent Lietuvoje, kažkur arti tuometinės ribos su Rusia, kuri su dabartine Rusija susijusi dalinai, nes senovės Rusios centras buvo Kijevas – dabartinės Ukrainos sostinė. Dėl to tuometinė rytų slavų valstybė neretai vadinama Kijevo Rusia, o į jos sudėtį pakliuvo ne tik dabartinės Ukrainos, bet ir ir tos žemės, kurios dabar yra Baltarusijos Respublikos sudėtyje, o taip pat Rusijos Federacijoje.
Yra pagrindo manyti, kad Brunono misija mūsų protėvius pagonis krikštyti galėjo dabartinės Lietuvos rytinėje teritorijos dalyje, paribio tarp dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos Respublikų erdvėje. Būtent į rytus nuo dabartinės Lietuvos teritorijos egzistavo Polocko kunigaikštystė, kuri apėmė dalį Vakarų Dvinos (Dauguvos) baseino, tačiau kartu buvo artima Dniepro upei. Polockas minimas istoriniuose šaltiniuose jau IX amžiuje. Kijevą užvaldęs kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius, prie kurio buvo pakrikštyta senovės Rusia, X a. pabaigoje pajungė Polocko kunigaikštystę savo valdžiai. Polocko kunigaikštystė, būdama senovės Rusios dalimi, vis dėlto išlaikė nemažą savarankiškumą, o XI amžius yra didžiausias jos klestėjimo šimtmetis.
Svarbiausias šios kunigaikštystės miestas buvo, žinoma, Polockas. Iš didžiųjų prekybos centrų Rytų Europoje šis miestas buvo arčiausiai Lietuvos, žr. kartoschemą: Handelsplätze Osteuropa 10.Jh. [Prekybos vietos Rytų Europoje X a.]. Pėsčiomis dabartinės Lietuvos ryčiausio rajono administracinis centras, Ignalinos miestas, iš Polocko pasiekiamas per mažiau kaip 2 paras: 39-41 val. Automobiliu – per mažiau kaip 3 val. Bent taip nurodo „Google“ žemėlapiai internete (Google Maps).
Senovėje tokių gerų kelių kaip dabar nebuvo, tačiau eikliais žirgais apie porą šimtų kilometrų nuo Polocko iki Ignalinos įveikti lyguma neturėjo būti problema, o juo labiau ženkliai trumpinant atstumą pajudėjus nuo Polocko kunigaikštystės vakarinių pakraščių, įveikiant paribio erdvę ir forsuojant Dysnos upę. Bet baltų gentys gynė savo teritorijas, dėl to antpuolių grėsmė skatino jas susitelkti. Tai vedė prie geresnės karinės organizacijos ir ankstyvojo valstybingumo ištakų!
(Tęsinys bus)
