Galiausiai ji neištvėrė ir sudavė jam kelis kartus per užpakalį. Visos mamos tylėjo ir stebėjo situaciją, tačiau pamačiusi, kad mama nebesitvardo ir kelia ranką prieš vaiką, aš puoliau mamą raminti ir drausminti. Pasakiau, kad yra ir kitų vaiko drausminimo priemonių, paaiškinau, kad už tokius dalykus dabar net vaikai yra atiminėjami. Juk niekada nežinai kam šaus į galvą staiga pradėti filmuoti ir kviesti vaikų teises... Manau, ir ponia Kručinskienė būtų buvusi dėkinga, jei koks prašalaitis pirmiausia ją būtų nuraminęs ir sudrausminęs. Galbūt tada nebūtų įvykę tai, kas įvyko..
Šiaip ar taip, mamytė, kurią aš sudrausminau, matėsi, kad yra pavargusi ir nebetekusi jėgų kovoti su vaiku. Ji beviltiškai manęs paklausė, ką jai daryti, jei vaikas jos neklauso, keikiasi. Patariau jai nueiti pas psichologą su vaiku, perskaityti tam tikrą knygą apie vaikus, kurie perima valdžią. Matėsi, kad jai labai reikėjo pagalbos iš šono, šalto proto, kuris ją nuramino. Ji buvo man dėkinga, išeidama iš kabineto dar pasitikslino, ar internete rado tą pačią knygą, apie kurią kalbėjau. Labai tikiu, kad ji ras kitų auklėjimo būdų ir žinos, kad kelti prieš vaiką rankos negalima.
Grįžusi namo ilgai svarsčiau, kodėl kitos mamos tylėjo ir nieko nesakė. Ar joms tai normalu? Ar jos taip pat kelią ranką prieš savo vaiką? Todėl uždaroje feisbuko grupėje, skirtoje mamoms, trumpai pasidalinau situacija ir paprašiau mamų niekada nelikti abejingomis, kai pamatys tėvelius, keliančius ranką prieš savo vaiką. Nebijoti su tėveliais pakalbėti, nuraminti, patarti... Juk tuo metu taip reikia šalto proto iš šono, kad padėtum įsiutusiai ant vaiko motinai susitvarkyti su savo emocijomis.
Vos per kelias valandas sulaukiau daugiau kaip 300 komentarų, kuriuos perskaičius man net žemė pradėjo slysti iš po kojų... Daugiau nei pusė mamų pradėjo mane moralizuoti, atseit, kokią turiu teisę auklėti kitus tėvus ir kad jos pateisina tokį elgesį. Buvo net tokių, kurios teigė, kad pačios pasiųstų toli tuos, kurie kišasi. Pakraupau. Taip, aš niekada nesikiščiau į kitų tėvų auklėjimą, bet kai kalba eina apie rankos kėlimą prieš mažametį, manau, visi turi būti neabejingi ir nuraminti smurtautoją. Ko mus pamokė Matuko tragedija? Ogi nieko. Visi kalbėjo, kur buvo kaimynai, auklėtojos, juk viską matė ir girdėjo. O kur, mieli žmonės, būnate jūs, kai panosėje keliama ranka prieš vaiką, bet apsimetate kurti ir akli? Kodėl nutekėjus filmuotai medžiagai, kaip namuose mama tranko mažametį vaiką, tuojau sukyla visos institucijos ir interneto komentatoriai, motina būna greitai surandama, bet kai ta pati motina kelia ranką prieš vaiką šalia mūsų, mums tada atrodo normalu? Kodėl taikomi dvigubi standartai?
Mielos motinos, jei pateisinate rankos kėlimą prieš vaiką, tai ar norėtumėte, kad darželio auklėtoja ar auklė taip pat muštų jūsų vaiką? Ar ši privilegija suteikiama tik jums? O gal tada normalu, kad ir jūsų vyrai ir darbdaviai jus fiziškai auklėtų, kai jiems nepaklūstate? Kokioje visuomenėje gyvename ir ko tikimės iš tokių dvasiškai suluošintų vaikų? Ar pliaukštelėdami jam per užpakalį įsivaizduojame, kad jis staiga pradės klausyti, nustos keiktis, bus mylintis ir užjaučiantis vaikas? Vadinasi, jūs labai klystate. Toks vaikas žinos, kad jei nori kažką pasiekti, turi naudoti fizinę jėgą. Iš kur tiek patyčių ir agresijos mokyklose? Dabar supratau, kiek daug tėvų tokiais metodais auklėja vaikus, o šie tą sukauptą pyktį išlieja ant silpnesnių.
Todėl labai prašau, geriau nusipirkite kokią gerą knygą apie vaikų auklėjimą, nueikite į pozityvios tėvystės kursus arba pas psichologą. Investuokite savo laiką ir pinigus, kad taptumėte geresniais tėvais, nes kai mušate savo vaikus, tikrai tokias nesate...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.