Apie ką mes čia…
Dauntono Abatijoje gyvenimas verda normalia linkme – aristokratai gyvena savo gyvenimą, tarnai savo ir visi jaučiasi laimingi. Kol iš Londono neatkeliauja telegrama, kurioje rašoma, jog netrukus pas juos vienai nakčiai apsistos karališkoji pora. Ir.... Prasideda visiems didžiausias galvos skausmas, kuris neleis niekam užmerkti akių prieš tokį svarbų ir neeilinį vizitą.
Kūrinio turinys
Prieš susitelkiant į šio naujojo režisieriaus Michaelo Englerio filmo turinį, iš karto noriu prisipažinti, jog visiškai nebuvau susipažinęs su šešis sezonus trukusiu „Dauntono Abatija“ serialu, todėl mano vertinimas šįkart bus pakankamai subjektyvus. Nors, tiesą pasakius, dažniausiai prieš bet kokio filmo peržiūrą, kuris buvo paremtas knyga, biografija, memuarais, komiksu ar net straipsniu, stengiuosi pasidomėti pirminiu šaltiniu, kad galėčiau deramai įvertinti kino kūrėjų atliktą darbą. Deja, šiuo atveju tiesiog fiziškai nespėjau, nes ir taip eilėje yra pakankamai nemažai serialų ir filmų, kuriuos reikia skubia tvarka pasižiūrėti.
Todėl ėjau į šį filmą tikėdamasis, jog bent jau pradžioje kūrėjai užsimins apie tai, kas vyko anksčiau, kad tokie žali žiūrovai kaip aš galėtų bent jau susidaryti pirminį įspūdį apie vystomą temą. Ir to čia nebuvo. Aišku, suprantama, jog filmas buvo kuriamas iš pagarbos serialo gerbėjams, todėl negalėjau purkštaut, nes tai mano kaltė, jog nepasiruošiau. Ir po šiokio tokio susimąstymo, jog blogai pasielgiau ateidamas visiškai be jokios parengties, įvyko stebuklas. O stebuklas buvo tame, jog net neturint visiškai jokios informacijos apie šią istoriją, ji buvo papasakota taip nuodugniai ir aiškiai, jog po pusvalandžio jaučiausi lyg bučiau žiūrėjęs serialą.
Temų šiame filme išties nemažai, bet visgi pagrindine tema tapo karališkos šeimos vizitas. Ir šičia buvo pats įdomiausias visos siužetinės linijos pateikimas, nes mums buvo puikiai pristatyti ne tik chaotiški užkulisiai besiruošiant monarchų sutikimui Dauntono Abatijoje, bet ir labai hiperboliškai perteiktas susidomėjimas šiomis personomis. Aš nežinau, ar kūrėjai čia rimtai viską rodė, ar jiems norėjosi pasišaipyti iš pačios monarchijos, kuri nelabai jau ir lemia dabartinius politinius sprendimus šalyje, bet kaip ten bebūtų, su ironija pateiktos situacijos, susijusios su karališkąją pora, buvo vietoje ir laiku. Juostoje buvo kalbama ne tik apie politinius aspektus bei požiūrį į monarchiją kaip reiškinį, bet ir kitus labai aktualius dalykus, kurie buvo, yra ir manau bus dar ilgus šimtmečius būdingi britams.
Aristokratų ir jų tarnų gyvenimas parodytas labai vaizdingai. Asmeniškai man patiko būtent Dauntono Abatijoje dirbantys tarnai, kurie skleidė ne tik pozityvias emocijas, bet ir buvo labiausiai priartinti prie liaudies. Visgi aukštuomenė ir tie pokyliai, kuriuose vyksta nuobodūs dialogai ir noras pasirodyti prieš kitus, buvo mažiausiai įdomūs. Ant santykių ir bendravimo pamato buvo statoma istorija, kuri net neįpusėjus filmui leido susigyventi su juostoje rodomais herojais.
O veikėjų filme yra labai daug. Įdomiausia, jog man, kaip nežiūrėjusiam serialo, buvo pakankamai aiškūs kiekvieno iš jų motyvai bei suprantami poelgiai, kurie kartais priversdavo labai smagiai pasijuokti iš visų tų absurdiškų situacijų, į kurias jie patekdavo. Tad vardinti herojų manau nėra tikslo, nes kiekvienas iš jų skleidė įvairias auras bei pasižymėjo charizma, kuri jiems leido pakankamai gerai išsiskirti vienas nuo kito. Nors... Turėjau savo mylimukus, kuriais tapo senelė Violeta Kroli ir Džosepas Mozlis. Pastarasis turėjo vieną juokingiausių, jei ne patį juokingiausią nutikimą filme, kuris privertė jam nuoširdžiai paploti.
Buvo smagu stebėti ir pačius personažų santykius bei įvairius jų gyvenimo posūkius, kurie neapsiejo be intrigų. Vieni įsimyli, kiti išsiskiria, treti nori atgauti turtus, o ketvirtiems tiesiog norisi tarnauti ir būti įvertintiems. Ir visa tai veikia kuo puikiausiai. Herojai gyvi ir spalvingi, o ko daugiau reikia norint gauti smagų ir gerai išvystytą pasakojimą apie juos ir jų gyvenimo pasirinkus.
Kas dėl humoro, tai tie žmonės, kurie matė serialą manau žino, ko reikia laukti iš scenaristų, tačiau tie žiūrovai, kurie kaip ir aš atsidurs šio filmo peržiūroje nežinodami apie ką eis kalba, gali būti nustebę. Visgi britiškas humoras nėra priimtinas visiems, tad, jeigu jo nemėgstate, manau šio filmo seansas kine gali pasirodyti ne toks ir juokingas. Taiklūs ir sarkastiški juokeliai susijęs su britiška kultūra, istorija bei mentalitetu buvo vietoje ir laiku. Ypatingai sužavėjo ir tai, jog buvo apsieita be jokio keiksmažodžio, nors britų kinas pasižymi išties riebiais posakiais, kurie dažnai puošia jų kuriamus filmus.
Visumoje – malonus sielai projektas, po kurio peržiūros nuoširdžiai užsinorėjau pasižiūrėti serialą, kad vėl galėčiau sugrįžti į Dauntono Abatiją pas visus šiuos šaunius filme parodytus žmones ir pasimėgaučiau jų gyvenimo peripetijomis. Manau, kad kaip komedija, filmas suteikia išties daug gerų emocijų, kurios neišgaruoja net ir po kelių valandų seansui pasibaigus. O tai yra tikrai geras ženklas, nes tokių komedinių juostų, kuriose nedominuoja vulgarumas, yra labai reta.
Techninė juostos pusė
Vizualiai – tai puota akims. Herojų kostiumai, šukuosenos, grimas, vidinės ir išorinės dekoracijos bei kiti svarbūs vizualios estetikos aspektai pavergia nuo pat pirmų kadrų. Labai kokybiškai atliktas filmo dailininkų darbas, kuris leido ekrane išvysti XX amžiaus pradžia alsuojančią Jungtinę Karalystę.
Iš kitų techninių aspektų paminėčiau be galo žavią muzikinę palydą, kuri sukūrė idealią atmosferą šiai istorijai. Operatoriaus darbas irgi prisidėjo prie malonios peržiūros kino salėje, nes visos scenos buvo nufilmuotos be galo grakščiai. Garso ir vaizdo montažais irgi buvo galima mėgautis visą filmo rodymo laiką, dėl ko peržiūrą neprailgo nei vienai akimirkai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visa britų kino grietinėlė susirinko šiame filme, dėl ko man buvo išties labai smagu. Juostoje puikiai pasirodė iš „Hario Poterio“ visiems puikiai pažįstamos Maggie Smith su Imelda Staunton, „Plonytės mėlynos linijos“ žvaigždė Davidas Haigas, Simonas Jonesas, Geraldine James, Hughas Bonneville‘is, Matthew Goode‘is, Michelle Dockery, Tuppence Middleton, Elizabeth McGoven, Allenas Leechas, Jimas Carteris, Kevinas Doyle‘as ir kt. Visi aktoriai, visi, pasidarbavo labai gerai, tad nemanau, kad būtų teisinga kurį nors iš jų išskirti.
Verdiktas
„Dauntono Abatija“ – be galo nuotaikingas ir itin maloniai nuteikiantis pasakojimas apie įdomiai pateiktus aristokratus bei jų aplinką, kurioje verda aistros, intrigos ir įvairūs konfliktai, priverčiantys jausti malonumą nuo kiekvieno šioje juostoje pateikto siužetinės linijos posūkio. Be to, filmas siūlo ir įtikinamą charizmatiškus personažus įkūnijusių aktorių vaidybą, akis ir ausis kerinčią techninę pusę bei itin britišką atmosferą, kuri nuo pat pirmų akimirkų priverčia įsimylėti šią istoriją.
