Daug kas klausia: o tai kuri yra Faustos dalis toje kolekcijoje, o kuri Andriaus, ir niekaip negali suprasti, kad ten taip nėra skirstoma, lygiai kaip ir virtuvės spintelėje prieskoniai nėra skirstomi į vyriškus ir moteriškus: cinamonas, supranti, tau, o pipirai man.
Švietimo apie kvepalus kelias Lietuvoje bus ilgas, ir aš esu dar tik pačioje pradžioje, nes žmonės vis dar gyvena tomis pačiomis pasakomis: „prancūziški – geriausi“, „švelnus kvapas“, „Lietuvoje parduodami kvepalai trumpiau laikosi, nes čia nupigintus pilsto“, „ką darysi, kai tavo kvepalai išeis iš galiavimo“ (taip ir sako: „galiavimo“) ir, žinoma, užvis tvariausia nesąmonė yra apie vyriškus ir moteriškus. Čia kaip su tuo, kad sportininkai ir aktoriai „kuria savo kvepalus“, kurių vardais jie pavadinami. Jie nekuria, nes nėra įgalūs to daryti – tai labai reta specialybė, juk kvepalų kūrėjas irgi nemėto kamuolio į krepšį. Tai, kad kvapus gali kurti daininkai, yra tik rinkodaros taurusis melas, bet žmonės kažkodėl tiki, kad Jennifer Lopez pati atsisėdusi kombinuoja apelsinų žieveles su nasturtomis ir sandalmedžiu.
Tačiau vardinių kvepalų mano kolekcijoje yra, ir ant vienų parašyta „Fausta Marija“ (žr. nuotrauką), ir todėl mes apie juos šiandien ir pakalbėsime.
Le Labo yra amerikietiškas prekės ženklas, ir jų kolekcijoje yra „Santal 33“ su mano vardu ant etiketės – apie tai esu rašęs portale DELFI (straipsnio nuoroda), daugelis ne visai tiksliai suprato ir rikiavosi eilėje, prašydamai nusipirkti, ir labai nusimindavo, sužinoję, kad tai yra labai limituota serija, ir gali tekti laukti mėnesius, o gal ir metus, nepaisant to, kad už flakoną prašo 228 EUR.
Kvepalus „Bergamote 22“ sukūrė prancūzų kūrėja Daphne Bugey, kilusi iš Grenoblio ir nusvaigusi kvepalais, kai su tėvais aplankė Grasse miestą, pasaulio kvepalų sostinę, Prancūzijos pačiuose pietryčiuose. Bugey per gyvenimą prikūrė daugybę kvepalų, nuo brangiai parduodamų (L’Artisan Parfumeur linija) iki tokių, kurie siejami su tinkline rinkodara ir kurių buteliukus savininkai rodo nenoriai (Oriflame), daugelis jų labai silpnos išraiškos ir neįsimenami, tačiau „Bergamote 22“ yra retas pavyzdys, kaip galima paimti citruso kvapą ir padaryti iš jo tikrą stebuklą.
Bergamotė yra vaisius, kurio nenusipirksite maisto prekių parduotuvėje: labai specifinis citrinos ir karčiojo apelsino hibridas, kuris nebūna oranžnis: tik geltonas arba žalias. Jis aprašomas kaip „mažiau rūgštus, negu citrina, ir kartesnis, negu greipfrutas“, ir tas kartumas turbūt ir yra aspektas, labiausiai traukiantis kvepalų gamintojus.
Čia, šiuose amerikietiškuose kvepaluose, sukurtuose prancūzės ir savo ideologija garbinančiuose Italiją, bergamotė sustiprinta petigrenu (prancūziškas „petitgrain“, apelsinmedžio lapų kvapiuoju aliejumi, kuris lieka įsikibęs, kaip buldogas), yra greipfruto kartumo, muskuso ir dar indiškos vetyverio žolės, to kilnaus muilo ir švaros kvapo nešėjos, kuri vadinama taisyklingai „kvapiuoju auksabarzdžiu“, bet niekas šito pavadinimo normaliame gyvenime nevartoja – tai dar vienas negyvas lietuvių kalbos žodis, išgalvotas ir į žodynus įrašytas be pagrindo realiame gyvenime ir realioje vartosenoje.
„Bergamote 22“ yra iš parfumerijos namų „Le Labo“. Tai yra amerikietiškas prekės ženklas, bet jis kvepia Italija (o gal todėl man taip atrodo, kad aš dabar iš Italijos rašau, kur persikraustėm gyventi porai mėnesių į vilą kalnuose, kaip rašytojams ir leidėjams priklauso). Ne, iš tikrųjų, tai tikra Italija: citrusai yra Italijos skonis, citrinų ir apelsinų kvapas nuo medžių sode yra tai, ką užuodi, vos išėjęs į lauką, ir espresso kvapas būna jau po to. Pasakyčiau, kad taip kvepia geras gyvenimas, bet jau esu tai sakęs.
Taip kvepia labai geras gyvenimas – aš dabar rašau tekstą, draugė pusryčiams gamina tuno kapotinį (tartarą), o šunys šeštadienio pusryčiams gavo po didžiulį kaulą – jaunesnioji ispanišką serrano, vyresnysis – itališką prosciutto, o sode noksta granatai ant granatmedžio, ir šniokščia kalnų upelis. Kažkas pavyko gyvenime.
Italija yra keista šalis, nes administruojama kaip bananų respublika, bet laiminga ir turtinga, su žmonėmis, kuriems visko gana, vairuojantys mažas mašinytes, kaip bepročiai, bet beveik nežūstantys avarijose, socialistai širdyse, bet pastatę puikiausius mokamus kelius, tunelius ir svaiginančius tiltus, kurių pavydi visas pasaulis, gaminantys daugiausiai pasaulyje vyno, geriantys jį kasdien ir duodantys jį vaikams ir tuo pačiu metu turintys labai nežymią alkoholizmo problemą, palyginti su kitomis šalimis, priimantys krūvas užsieniečių dirbti ir dėl to visiškai nesikremtantys. Ne veltui būtent italų imigrantai, kartu su žydais (o jau paskiau airiai, vokiečiai ir olandai) suformavo šių dienų Amerikos visuomenės kūrybinį branduolį, jos ambicijas ir jos įvairovę, savo šalies neprarasdami, o atrastąją Ameriką suformuodami pagal save.
Italija yra visiems mums pavyzdys, kaip reikia gyventi (pradedant nuo 2500 sūrio rūšių ir baigiant dizainu, architektūra ir parfumerija), ir nuo šių kvepalų galima laisvai pradėti itališką gyvenimo džiaugsmo suvokimą: kiekviena diena turi prasidėti nuo citrusinio vaisiaus.
