Visi pažįstate žmones, kuriuos kai kas vadina energetiniais vampyrais, su kuriais pabendravus, jums darosi negera, ir kurių norite vengti, bet nedrįstate arba nenorite. Tai žmonės, kurie jums aiškina ir daro spaudimą, kad elgtumėtės taip, kaip nori jie. Tai – smurtautojai.
Tie žmonės yra visiškas, neatskiestas, absoliutus blogis. Nedarykite klaidos ir nesakykite nesąmonių: „tiesiog nekreipk dėmesio” – dėmesio nekreipti neįmanoma, jei esi sveikas žmogus, galima dėmesį tikslingai NUKREIPTI, atspindėti, nuleisti į klozetą, permesti kitur, bet tam reikalingos pastangos ir žinios. O su tais žmonėmis reikia mokėti tvarkytis, nes jie kelia jums stresą, stresas kelia ligas ir trumpina gyvenimą.
Tuos žmones, kurie nuodija gyvenimą, emocinius smurtautojus, daugelis kenčia ir toleruoja dėl kelių priežasčių: kai jie yra artimieji („jos nepakeisi”), kai jie yra sutuoktiniai („vis tiek mano vaikų tėvas”), kai jie yra darbe ir galios pozicijoje („viršininko juk nepasirinksi, o dirbti reikia ir paskolą kas mėnesį mokėti”). Galėčiau parašyti, kad visada situaciją pakeisti galima (galima pakeisti gyvenimo draugą arba draugę, ir tikrai visada galima pakeisti darbą, o su aiškinančia tetute geriausia nebendrauti išvis, ir neiti į jos jubiliejus).
Tačiau tiesa yra ir tai, kad ne visada radikalūs sprendimai yra parankūs, ir čia bus keli patarimai, kaip sumažinti poveikį iš žmonių, kurie jums nuodija gyvenimą savo aiškinimu, zyzimu, moralais ar kišimusi (žr. taip pat ir ankstesnę dalį – apie tai, kaip ištverti gimines).
Pirmasis dalykas. Kai žmonės daro jums poveikį, nuo kurio jums darosi bloga, reiškia, jūs žaidžiate pagal jų taisykles, jie užduoda toną ir ritmą, ir jūs pagal jį šokate. Tai visų emocinių smurtautojų elgesio šablonas: jie moka veikti tik ten, kur aukos lošia pagal jų nustatytas žaidimo taisykles.
Jie žino ir moka manipuliuoti jumis taip, kad jūs pasielgtumėte taip, kaip jiems paranku, ir tada jie automatiškai atsiduria pergalingoje pozicijoje, nes jūs pats atsistojate į vietą pralaimėjusiems. Galima sakyti, kad jus stumia į kampą, bet tai būtų netiesa, jūs patys įeinate į kampą ir ten stovite, jau tada nebeturėdami pasirinkimo. Pavyzdžiui, jus išprovokuoja, kad pradėtumėt šaukti, ir tada kaltina, kad šaukiate, nes esate nestabilus, nesivaldantis ir neprognozuojamas psichas, su kuriuo kitaip tiesiog negalima. Tada jūs pasijuntate kaltu ir pradedate atsiprašinėti. Smurtautojas tą žaidimą laimėjo.
Įsivaizduokite žmoną, kuri nuolatiniu zyzimu ir ėdimu nuosekliai veda vyrą prie to, kad jam filmas nutrūktų ir kad jis pradėtų nekontroliuojamai rėkti, nes susikaupė ir jau daugiau jis to talpinti savyje nebegali. Tada vyras paskelbiamas nestabiliu ir jam sako, kad reikia gydytis, arba „gydyti nervus”. Klasika. Vyras, tiesą sakant, yra pats kaltas, nes pasidavė bambančios raganos nustatytoms žaidimo taisyklėms.
Jam reikėjo elgtis ne taip. (Geriausia, žinoma, jam būtų išsiskirti, bet čia mes kalbame apie tuos atvejus, kai nepasitraukiate iš santykių, bet mokate gintis ir nuginkluoti smurtautoją jo paties ginklu.) Kuo daugiau ragana rėkia ir provokuoja, tuo mažiau reaguoji, ir tuo didesnė pauzė tarp erzinimo ir reakcijos. Leiskite kitai pusei minti ant jos pačios išdėliotų sprogmenų, ir nereikia labai gailėtis – nutrauks ranką ar koją, kitą kartą gal nustos sprogmenis mėčiusi.
Vieną kartą Londone, senais laikais, kai dirbau kartais vertėju ir priiminėdavau aukštas delegacijas, tekdavo važinėti limuzinais, kurių vairuotojai, įpratę prie sudėtingiausių situacijų, buvo konflikto suvaldymo meistrai. Vienas jų – ligi šiol atsimenu, kad jo vardas buvo John - vairavo nuostabų ilgą Daimler limuziną, ir Knightsbridge rajone, prie parduotuvės Harrod’s, jis pateko į ponios praeivės nemalonę, kuri nusprendė, kad jis netinkamai vairavo. Keleivė pradėjo skėčio rankena baladotis į vairuotojo langą, rėkdama kažką nerišliame įniršyje.
Ir čia buvo didžioji pamoka man ir mums visiems. John, nepasukdamas galvos, paspaudė mygtuką ir nuleido savo langą. Tada, suskaičiavęs iki trijų – ne iš karto – pasuko galvą neskubėdamas ir nusišypsojo. „Klausau jūsų, ponia. Laba diena.”
Moteris isteriškai rėkė, kad ji pranešianti policijai, kad ji užsirašė automobilio numerius, ir kad vairuotojui bus blogai. John ištiesė jai savo vizitinę kortelę (matyt, kad ji turėtų ne tik jo automobilio numerius, bet ir jo vardą), ir mandagiai pasakė: „Čia visi mano duomenys. Ačiū, ponia.” Ir uždarė langą.
Moteris žiopčiodama užsikimšo ir nubėgo savais keliais. Mes nuvažiavome sau. Ir tai buvo tobula, puiki pamoka, kaip reikia elgtis tokiais gyvenimo atvejais, visur ir visada. Konfliktą laimite ne tada, kai uždaužote oponentą. Laimite, kai leidžiate oponentui užsidaužyti pačiam.
Žingsniai yra tokie:
(1) Jei ant jūsų kelia balsą, kaitina temperatūrą, bando jus išvesti iš pusiausvyros, jokiu būdu nebūkite veidrodžiu. Jūs tik būsite apkaltintas neadekvačia reakcija. Būkite smėliu. Jei esate važiavęs dviračiu, žinote, kad vienintelė terpė, kurioje dviratis neturi vilties, yra sausas birus smėlis. Kad ir koks būtų stiprus ir patyręs dviratininkas, jis prieš smėlį yra niekas. Smėlis jam nesipriešina, smėlis jį nugesina. Gali tam smėliui daryti ką nori, gali jį daužyti kumščiais, deginti ugnimi, bet jo nenugalėsi. Būkite tokie.
Viską sugeriate ir priverčiate kitą pusę pajusti bejėgiškumą. „Su tavim kalbu, kaip su siena” – taip, jeigu nori kitokios reakcijos, keisk toną ir kalbų turinį. Keiskis, ir galbūt, kai man patiks ir tiks, pradėsiu į tave reaguoti.
(2) Būkite siena jų žirniams. Kuo jie labiau spirga, tuo ramesnė jūsų reakcija. Tegu nors išsprogsta, jūs nereaguokite ir įjunkite tik maksimalų parodomąjį privalomą mandagumą. „Taip, jūs teisus”, „taip, ačiū, aš atsiprašau tavęs”. Negailėkite atsiprašymų, būkite kaip tos kompanijos, kurioms nusispjauti ant klientų, bet jos labai tvarkingai ir nuosekliai atsiprašo ir dar duoda dešimt eurų kiekvienam nepatenkintam.
Tai yra pigiau, negu jiems įtikti. Taip ir jūs – „atsiprašau, aš neteisus”, „man labai gaila, kad taip pasijutai dėl mano kaltės”, nestabdykite ir kartokite ir dalinkite viską, ką jie nori girdėti. Jums vis tiek tai yra tuščias garsas, nes jūs neturite jausmų smurtautojui (smurtautojas turi jums galios tik tuomet, kai jūs esate neabejingas, nes abejingumas yra branduolinis ginklas, šluoja viską – naudokitės juo atsakingai, nes jis yra kaip chemoterapija, skirtas tik žudyti, tiesa, chemoterapija yra tam, kad nesidaugintų vėžio ląstelės).
Jeigu smurtautoją tikitės perauklėti tam, kad su juo turėtumėte gerus santykius, jūs tikrai nelabai tinkamą tekstą skaitote. Čia yra patarimai apie savigyną ir savęs apsaugojimą, o ne apie pagalbą kitam augti. Smurtautojui ne augti padedate, jam tik su jo paties bizūnu per nagus, kad kitąsyk pagalvotų, prieš jus skriausdamas.
(3) Jei būsite kantrūs ir sistemiški, neišvengiamai pasieksite to, ko siekė pats smurtautojas: priversti kitą pusę elgtis savo naudai. Yra angliškas posakis: „duok jam virvę, kad pats pasikartų”, ir aš negaliu taip patarti, nes tai būtų savižudybių skatinimas, bet jūs supratote, ką noriu pasakyti: jei jus kas nors nori skriausti ir mojuoja kuoka, tiesiog palaukite, kol jis sau ta kuoka tvos per kurią nors kūno dalį taip, kad daugiau nenorėtų.
Smurtautojas, pradėjęs jums lipti ant galvos, ir niekaip neužlipantis, pradės kelti įtampą ir temperatūrą, didinti apsukas, dar garsiau isterikuoti, dar labiau nusišnekėti, nes jam (jai) jau putos iš burnos, ir jis arba ji nemato savęs iš šalies. Leiskite jiems springti savo beprotybe, nebandykite jų perkalbėti arba jiems įskiepyti sveiko proto arba padėti jiems matyti save iš šalies. Jie apsiramins tik tada, kai jų pačių sukelto potvynio banga pasieks jų burnas ir jie pradės ryti tas nuodingas srutas. Neleiskite, kad jų elgesys ir neadekvatumas keltų stresą jums. Tegu jie kelia stresą sau, jei jiems tai patinka.
Prisiminkite: jūs neturite jiems keršyti, jums nereikia su jais ginčytis ar užmėtyti jų savo argumentais. Leiskite jiems patiems sau kelti žalą ir leiskite jiems patiems save nukenksminti.
(4) Visą laiką stebėkite, ko siekiama iš jūsų, ir elkitės atvirkščiai. Jei siekiama išprovokuoti nekantrumą ir energijos sprogimą, tyčia būkite kantrūs ir lėtinkite apsukas: oponentus nuo to neš į orą. Jei jus spaudžia ką nors daryti, į spaudimą reaguokite, vis lėčiau darydami tai, ko iš jūsų tikimąsi. Galite net pasakyti, kad jiems būtų aiškiau: „kuo labiau mane spausi, tuo blogesnius rezultatus turėsi”. Nebijokite, dar nieko iš darbo neatleido už tokius žodžius.
Jei iš jūsų reikalauja dėmesio, duokite jo vis mažiau: tegu žino, kad jie turi pakeisti savo elgesį, jei nori rezultatų, ir niekas dėl jų savo elgesio nekeis. Jei jums tai atrodo žiauru ir negailestinga, nepamirškite, kad su jumis elgiamasi dvigubai žiauriai ir negailestingai, ir jei jūs neapginsite savęs, jūsų niekas neapgins. Ir jei nesirūpinsite savimi, jumis niekas nepasirūpins.
(5) Matysite, kad kitai pusei pasidarys labai nepatogu ir blogai, ir laikinai dalykai pradės gesti dar labiau (kad pasidarytų geriau, iš pradžių turi pasidaryti blogiau). Kita pusė pradės jus šantažuoti ir didinti spaudimą ašaromis, dramomis ir stengsis sukelti gailestį sau. Varinės demagogijas „aš visą laiką bandau kaip geriau, deja, tu niekada nevertini mano pastangų”.
Mintyse pasiūlykite jiems užsičiaupti: jei jų pastangos būtų ko nors vertos, jas tikrai įvertintų. Jūs žinote, kaip atrodo pastangos, ir tai, ką turite iš jų, yra ne pastangos (jums to nereikia aiškinti, patys suprantate). Jūs turite būti kaip gydytojas, kuris kelia ligoniui skausmą, kad paskui ligoniui galbūt palengvėtų – empatijai ir užuojautai čia vietos nėra. Dar viena angliška patarlė: „kad būtumėt geras, turite visų pirma būti žiaurus”.
Ačiū, kad skaitėte. Kitą savaitę – jau kita pamoka.
