Antrosios šio žvalaus ir pakankamai šilto pasakojimo dalies režisieriumi šįkart tapo žinoma iš serialų „Ateiviai Amerikoje“, „Tėviški iššūkiai“, „Čakas“, „Mano vardas Erlas“, „Rokfelerio centras, 30“ bei „Gilmoro merginos“ kūrėja Gail Mancuso, kuriai atiteko garbė užbaigti ilgus dešimtmečius besitęsiančią Beilio ir jo šeimininko Itano draugystę.
Apie ką mes čia…
Itanas ir jo šuo Beilis – neišskiriami draugai. Tačiau šuns gyvenimas nėra toks ilgas, kaip to norėtųsi. Vieną dieną Bailis miršta, o jo siela po ilgų klajojimų šunų rojuje suranda naują kūną. Tik yra viena mažytė bėda. Dabar jis mergaitė, kuriai reikia draugo. Ir, kaip netikėta, įstrigusiam mergaitės kūne Beiliui pasiseka vėl atsidurti Itano šeimoje. Šįkart Beilio šeimininku tampa Itano anūkė Sidžei. Su ja nenuoramai šuniukui prasideda dar vienas gyvenimo etapas, kuris atneš jam visą puokštę naujų įspūdžių.
Kūrinio turinys
Jeigu atsižvelgtume į šio filmo turinį ir pasižiūrėtume jo anonsą, galima būtų pasakyti, jog tokios juostos kine buvo aktualios prieš gerus du dešimtmečius, o dabar jų vieta yra rytiniuose savaitgalio televizinių kanalų repertuaruose. Ir su tuo būtų galima sutikti, nes tokio pobūdžio projektai išties atrodo pakankamai blankiai, palyginus su pavyzdžiui tokiais studijos „Disney“ hitais kaip „Liūtas karalius“ ar „Džiunglių knyga“.
Bet ne visada galinga šimtus milijonus dolerių kainuojanti išorė yra pranašesnė už kukliai atrodančią, bet užtat nuoširdžiai papasakotą istoriją. Ir „Šuns tikslo“ dilogija būtent tokia ir yra.
Antroje filmo dalyje mes vėl gauname tuos pačius herojus, su kuriais buvome susipažinę prieš dvejus metus. Tik, aišku, dabar jie pasenę ir turintys savo šeimas bei naujus rūpesčius. O nauju rūpesčiu Itanui dabar yra jo anūkė Sidžei, kuri ir tampa centriniu šio pasakojimo personažu.
Filme labai aiškiai yra parodomas jos gyvenimo ciklas nuo vaikystės, paauglystės iki jaunos moters laikų. Ir ties tuo yra vystoma visa juostos siužetinė linija, kurioje atsiranda nemažai niuansų, priversiančių susimąstyti apie tam tikrus gyvenimo aspektus. Nesinori man čia išpasakoti apie ką šneku, bet užsiminsiu, jog šioje juostoje yra gvildenamos tokios temos, kurios nėra skirtos vaikams, nes jose kalbama apie sunkias ligas, senatvę ir apie nepagarbą moterims. Manau, kad tai pernelyg slegiantys ir rimti akcentai filmui, kuris lyg ir turėtų būti skirtas visai šeimai.
Be Sidžei, jos senelių, vyrų, su kuriais jai tenka būti, visas dėmesys buvo atiduotas šuniukui Beiliui, kuris reinkarnavosi į tris kitus keturkojus. Monologai apie tai, ko nori šuo ir kaip jis žiūri į savo šeimininką, yra verti dėmesio, nes tą matant galima suprasti, kokie gi turtai yra šie gyvūnai, kurie besąlygiškai myli tuos, kurie jais rūpinasi. O ir juokingų situacijų su Beiliu netrūksta. Kiekviena Beilio reinkarnacija labai smagiai apibūdina tas veisles, kuriose įstrigo jo siela. Ypatingai paskutinis atvejis, kuris... Na, stereotipiškai žiūrint, galima labai smagiai pasijuokti iš rodomų scenų. Kaip jau minėjau, niekada „nespoilinu“ filmų, todėl turėsite patys išvysti tą ketvirtąją Beilio reinkarnaciją.
Filmo veiksmas yra visiškai neužtęstas, todėl žiūrint jį galima tik nuoširdžiai mėgautis tuo, kas rodoma ekrane. Situacijos čia taiklios ir jose yra parodyta ne tiek ir mažai teisybės. Tik supraskite mane teisingai. Aš nesakau, kad tai yra kažkoks neįtikėtinai įtraukiantis šedevras, kurį būtų galima statyti ant pjedestalo šalia tokių gerų ir publikos pamiltų juostų kaip „Hačiko“, „Palikti sniegynuose“ ar „Karo žirgas“, bet tai yra tas filmas, kuris nesukelia visiškai jokių blogų jausmų, nes jį tiesiog yra malonu žiūrėti. Todėl apibendrinus teigiu, jog antroji dalis visiškai nenusileidžia pirmtakui, nes tai toks pat šiltas ir mielas akiai projektas.
Techninė juostos pusė
Kaip ir pirmajame filme, taip ir šitame, vaizdas visiškai netrikdo, o tik sukelia pačius šilčiausius jausmus peržiūros metu. Ir operatoriaus darbas geras, ir muzika puikiai priderinta prie rodomo konteksto, o dekoracijos su meniniu filmo apipavidalinimu puikiai leidžia pasinerti į rodomą nuotykį. Garso ir vaizdo montažas tvarkingi, tad ir prie jų negalėčiau prikibti. Jei trumpai – labai steriliai pateikta ir itin maloniai atrodanti išorė.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pirmajame ir antrajame filmuose vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikęs Dennisas Quaidas tapo taip vadinama vyšnaite ant torto. Šis aktorius pasistengė įnešti į abu pasakojimus ne tik savo ilgametę patirtį, bet ir šarmo, kuris leido tiesiog pasimėgauti ta ramybe, kuri sklido iš jo pusės. Vienareikšmiškai pats nuoširdžiausiais šios istorijos dalyvis, jeigu kalbėtume apie žmones.
Kitu svarbiu filmo akcentu tapo Beilio ir visų jo reinkarnacijų balsas, kurį paskolino iš filmo „Gražuolė ir pabaisa“ žinomas aktorius Joshas Gadas. Tik, žinoma, šiame filme niekas nebandė darkyti šuns snukių ir rodyti, kaip jie kalba. Josho balsas tiesiog skambėjo fone.
Iš kitų antrosios dalies aktorių išskirti galima būtų Sidžei, kurią suvaidino Kathryn Prescott, bei jai talkinantis Henry Lau, atlikęs Trento rolę. Nuoširdūs ir paprasti personažai, kurie kėlė vien tik teigiamas emocijas stebint, kaip juos vaidina šie du mano paminėti aktoriai.
Taip pat juostoje buvo galima pamatyti ir Betty Gilpin, kurios vaidmeniu įmanoma tik šlykštėtis, nes tai buvo pats atgrasiausias filmo personažas, „Didžiojo sprogimo teorijos“ žvaigždę Johnny‘į Galeckį bei Itano gyvenimo meilę įkūnijusią Marg Helgenberger.
Verdiktas
„Šuns tikslas 2“ – ne ką prastesnis už savo pirmtaką W. Bruce‘o Camerono knygos motyvais paremtas kino projektas, kuris ne tik nuteikia maloniai peržiūrai, bet ir leidžia kelioms valandoms pasinerti į lengvai vystomą pasakojimą apie tikrą ir besąlygišką draugystę, meilę, gyvenimiškas ir daug kam iš mūsų aktualias temas bei tikslą, kuriuo gyvena geriausi žmogaus draugai – šunys.
Filmo anonsas:
Filmo anonsas:
