Birštone vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent!“ „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis kalbėjo apie tai, ar pinigų gali būti per daug. Pranešimo aprašyme skelbiama, kad per dešimtmetį didieji pasaulio centriniai bankai atspausdino net 12 trilijonų JAV dolerių, mėgindami sušvelninti pasaulinės finansų krizės pasekmes. O tai ir sukūrė naują problemą – investuotojams trūksta fantazijos, kur įdarbinti šiuos pinigus.
Tad diskusijų festivalyje ekonomistas N. Mačiulis teigė, kad bandys parodyti, kas atsitinka, kai pinigų yra per daug ir, kodėl tai yra visų mūsų problema.
Pigių pinigų pasekmės
„Pinigų yra per daug. Pinigų pasaulyje yra žiauriai per daug“, – savo pranešimą pradėjo ekonomistas N. Mačiulis.
Jis pasakojo, kad šiuo metu apie 17 trilijonų dolerių yra investuota į obligacijas su neigiamomis palūkanomis. Kaip paaiškina ekonomistas, investuotojai kažkam atidavę pinigus, paskolinę, tačiau nesitiki jokių teigiamų palūkanų ir net nesitiki atgauti visų pinigų.
„Čia maždaug tiek, kiek visi Lietuvos gyventojai uždirba per penkis šimtus metų. Praeityje nebuvo tokio reiškinio – neigiamos palūkanos. Tai gana naujas reiškinys, atsiradęs prieš penkis metus, kai investuotojai sako ok, nėra teigiamų palūkanų, skoliname Vokietijos vyriausybei, dabar jau ir Graikijos vyriausybei už neigiamas palūkanas. Lietuvos vyriausybė, beje, ir dešimties metų laikotarpiui nemokamai gali pasiimti, ir dar perkantys tas obligacijas primokės.
Iš esmės tai atsirado dėl to, kad pinigų pasiūla didesnė nei paklausa. Visame pasaulyje taupančių, norinčių kažkur tuos pinigus investuoti, padėti saugiai ateičiai, yra daug daugiau nei norinčių tuos pinigus paimti ir įdarbinti, investuoti į gamyklas, pastatus, infrastruktūrą ir t.t.“, – sakė N. Mačiulis.
Kaip pavyzdį jis panaudojo bulvių prekybą turguje. Tarkime, prieinama prie kažkurio pardavėjo, o tas pardavėjas pats pasako: „imkit mano visas bulves ir dar dešimt centų“.
Tokia pigių pinigų aplinka neegzistuoja be pasekmių.
„Aišku, kai skolinti gali tik už neigiamas palūkanas, ieškoma alternatyvų, kur investuoti: akcijos, obligacijos, nekilnojamasis turtas (NT). Ir čia matome, kad pastaruosius du dešimtmečius, lyginant su pastarojo pusės amžiaus statistika, išryškėjo nauja tendencija – NT kainos daugelyje pasaulio valstybių atitrūko nuo ilgalaikės tendencijos ir, jeigu praeityje buvo svyravimų, dabar yra kaip vienas didelis burbulas. Bet burbulas tik tuo atveju, jei darome prielaidą, kad pinigai kažką kainuoja. Jeigu pinigai nekainuoja, alternatyvos yra nulinės arba neigiamos palūkanos, tai su nuomos pajamingumu, ne nuliniu, o teigiamu, tai galbūt ir nėra problema.
Akcijos lygiai taip pat – žiūrint JAV akcijų ir pelno santykį, istorijoje tik du kartus turėjome brangesnes akcijas. Vėlgi tiesiogiai susiję su tuo, kad alternatyvų, kur padėti pinigus – labai mažai. Dar galėčiau čia paminėti alternatyvius aktyvus – kriptovaliutas, kurios buvo sužibėjusios prieš porą metų. Dabar jau tie pranašai atslūgo, laukia kol tikrai sugrįš, greičiausiai nesugrįš, bet tai ir viena iš sričių, kuri pritraukė daug lėšų kaip alternatyvi investicija. Beveik visose gyvenimo srityse, kur pažiūrėtume, dėl tų pinigų pertekliaus atsirado keistų kainų“, – kalbėjo ekonomistas.
Milijonai į meną
Iliustravimui jis pasitelkė žinomo menininko Cy Twombly paveikslus. Štai vienas jų – juoda apipaišyta mokyklinė lenta – 2013 metais parduota už 17 mln. dolerių.
„Tokios kainos turi prasmę, net jei nemanai, kad čia geras meno kūrinys. Tokia kaina turi prasmę, jei manai, kad vėliau šį paveikslą galėsi už didesnę kainą parduoti“, – teigė N. Mačiulis.
Ir išties 2017 m. šis paveikslas parduotas už 30 mln. dolerių.
Vėliau jis parodė dar vieną šio menininko kūrinį. Vėlgi apipaišyta juoda mokyklinė lenta, tačiau paveikslas daug didesnis nei prieš tai aptartas. Šio vertė – 70 mln. dolerių.
„Vienas kriterijus, kad yra daug pinigų, kuriuos reikia kažkur įdarbinti. Antrasis, investavimo teorijoje yra didesnio kvailio teorija – tu gali kažką labai brangiai pirkti, jei žinai, kad vėliau parduosi kitam daug brangiau“, – kalbėjo N. Mačiulis.
Ekonomistas taip pat citavo ir meno kritikų įžvalgas dėl šių paveikslų. Viena jų: „Twombly aidinčios kilpos laužia šių persidengiančių įtakos sferų spindulius“.
Kitas pavyzdys parodytas ekonomisto, 2017 m. už 46 mln. dolerių parduotas menininko Twombly paveikslas.
Kitas pasitelktas pavyzdys, „Salvator Mundi“ paveikslo istorija. Kurį laiką dingęs ir nežinomas paveikslas atsirado Londone, manyta, kad buvo nutapytas Leonardo da Vinci mokinio Giovanni Antonio Boltraffio, tad parduotas už 45 svarus. 2005 metais paveikslas nuperkamas jau už kiek mažiau nei 10 tūkst. dolerių. 2006 metais įvyksta autentifikavimo procesas, kurio metu nustatoma, kad paveikslo autorius – Leonardo da Vinci. Ir to pakanka, kad 2013 m. šveicaras Yves Bouvier paveikslą įsigytų už kiek daugiau nei 75 mln. dolerių. Paveikslas iš karto perparduodamas Rusijos oligarchui Dmitry Rybolovlev už 127,5 mln. dolerių. 2017 m. aukcione už 450 mln. dolerių paveikslą įsigijo Saudo Arabijos princas Badr bin Abdullah. Tiesa, iki šios dienos yra nesutariančių dėl to, kas yra tikrasis šio piešinio autorius.
„Pavyzdys, kaip pinigų perteklius ir noras įsigyti kažką unikalaus, net ir nebūtinai labai vertingų daiktų kainą gali pakelti labai aukštai.
Daiktai gali kainuoti labai daug ir kartais sunku paaiškinti jų kainą, bet kai turi pinigų per daug, gali sugalvoti, kur juos padėti, o kai nesugalvoji, vis tiek padedi“, – kalbėjo N. Mačiulis.
Mažėjančios investicijos į tai, kas svarbu
Ekonomistas N. Mačiulis vardijo, kad vienas iš skiriamųjų šio dešimtmečio bruožų – milžiniškas pinigų perteklius. Jis nukreipiamas į tokias sritis: skolinama už neigiamas palūkanas, investuojama į labai brangias akcijas, labai brangius meno kūrinius, nukreipiama į kriptovaliutas.
Tačiau antras bruožas susijęs su tuo, kas taip pat tikrai įstrigs istorijoje – ekstremalūs klimato pokyčiai ir gamtos reiškiniai. Ekonomistas priminė apie praėjusiais metais Graikiją nusiaubusį didžiulį gaisrą, šiais metais pasaulį sudrebino gaisrai Sibiro miškuose bei Amazonės miškuose.
Kaip įvardija ekonomistas, tokie reiškiniai nėra vienkartiniai. Dėl žmogaus veiklos sukeliamų gamtinių katastrofų patiriami tiesioginiai ekonominiai nuostoliai, siekiantys ir 100 mlrd. dolerių.
„Ir tuo pačiu metu turime mažėjančias investicijas į atsinaujinančią energetiką, jos mažėja nuo 2017 metų pasaulyje. (…) Manau, čia šio dešimtmečio vienas keisčiausių ir nemaloniausių skiriamųjų bruožų – pinigų perteklius milžiniškas, investuojama visur, bet ne į tai, kad planeta nebūtų taip niokojama ir ne taip greitai keistųsi į blogąją pusę kaip dabar“, – kalbėjo ekonomistas.
N. Mačiulis nurodė, kad yra 17 Jungtinių Tautų plėtros tikslų, įskaitant klimato kaitą, gyvūnijos įvairovę, švietimo prieinamumą, plastiką vandenynuose, tačiau šios sritys pastarąjį dešimtmetį nepritraukia daugiau lėšų nei aptarti paveikslai.
„Tai labai liūdna statistika, kol kas nematome jokios pasaulinės globalios lyderystės, kuri keistų tendencijas.
Šią savaitę maloniai nustebino Christine Lagarde, kuri Europos Parlamente prisistatinėjo, kaip būsima Europos Centrinio Banko (ECB) vadovė. Ji viena pirmųjų pasakė, kad ne šiaip centriniai bankai turėtų nukreipti pinigus didinti pasiūlą pirkti vyriausybių obligacijas, bet galbūt pirkti įmonių žalias obligacijas, tas kurios nukreipiamos į tvarią plėtrą, aplinkosaugą, veiklą, kuri nekenkia aplinkai ir visuomenei.
Tai aš labai tikiuosi, kad kitą dešimtmetį nebus tokių didelių ekscesų, kaip buvo pastarąjį ir, kad visuomenė ir politikai, ir tarptautinės institucijos ras instrumentų, kaip tą milžinišką pinigų perteklių nukreipti į tai, kas svarbu. Nemenkinant nei meno, nei brangių akcijų, nei NT, matau didžiulį atotrūkį tarp galimybių, kurias turime ir tarp to, ką darome“, – teigė N. Mačiulis.
