„Kelios šalys turi raketų su branduolinėmis galvutėmis, ne vieną ar dvi. Tačiau mes negalime jų turėti. Man tai nesuprantama, – Turkijos nepriklausomybės judėjimo šimtmečiui paminėti skirtoje ceremonijoje sakė R. T. Erdoganas. – Pasaulyje nėra išsivysčiusios šalies, kuri jų neturėtų.“
Leidinys „The National Interest“ susisiekė su Turkijos ambasada, tačiau ji nesureagavo į prašymą paaiškinti padėtį.
„Jeigu Turkija norėtų pasigaminti atominę bombą, ji galėtų tai padaryti, – sakė „Plowshares“ fondo prezidentas ir buvęs Amerikos pažangos centro viceprezidentas nacionalinio saugumo ir tarptautinės politikos klausimais Josephas Cirincione. – Tai užtruktų dešimtmečius. Tai tikrai neįvyktų pernakt. Aš manau, kad toks grasinimas yra realus. Į jį žiūriu labai rimtai, tačiau jis nėra neišvengiamas ir gresiantis dabar.“
Kaip ten bebūtų, tokie komentarai nustebino daugelį.
„Mes žinome apie šiuos pranešimus. Turkija yra pasirašiusi Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį ir visapusiškų saugos garantijų susitarimą su TATENA, – praėjus mažiau nei 48 valandoms leidiniui sakė vienas JAV valstybės departamento pareigūnas. – Ji prisiėmė įsipareigojimą niekada neįgyti branduolinių ginklų ir kreiptis į TATENA dėl bet kokios taikios branduolinės veiklos. Mes manome, kad labai svarbu, jog Turkija ir toliau laikytųsi šių įsipareigojimų.“
Visos pasaulio šalys, išskyrus Indiją, Izraelį, Šiaurės Korėją, Pakistaną ir Pietų Sudaną, yra pasirašiusios 1968 metų sutartį dėl branduolinių ginklų neplatinimo.
Su Turkija besiribojančios Armėnijos ambasada padėties nekomentuoja. Tačiau Amerikos nacionalinis armėnų komitetas – didžiausių armėnų diasporos organizacija, kurios šaknys veda iki šiuolaikinės Armėnijos Respublikos priešistorės, negaili karčių žodžių Turkijos prezidentui.
„Mes jau seniai turime reikalų su Turkijos agresija, o taip pat su armėnų kilmės piliečių užgauliojimu Turkijos viduje, – sakė šios organizacijos vykdomasis direktorius Aramas Hamparianas. – Tad kaskart, kai pasigirsta kalbų apie naują ginklą Turkijos arsenale, tai visuomet sukelia didžiulį ir labai didžiulį nerimą armėnams visame pasaulyje.“
„Jungtinės Valstijos ir toliau tyli, nenori tinkamai pripažinti armėnų genocido fakto, ir tai vyksta nors Turkija jau senokai nustojo gerbti bet kokias ankstesnes Jungtinių Valstijų pozicijas, – tęsė jis. – Turkija nesilaiko susitarimų, tačiau dėl kažkokios keistos priežasties JAV vyriausybėje yra elementų, kurie vis dar jaučia pareigą laikytis savo įsipareigojimų.“
Artimas Turkijos sąjungininkas, kaimynas bei Armėnijos priešininkas Azerbaidžanas gana teigiamai vertina Turkijos vaidmenį regione.
„Turkija yra nepamainoma sąjungininkė, prisidedanti prie regioninio stabilumo. Ir mes galime pasakyti, kad Turkija yra kertinis regioninės saugumo architektūros akmuo, – sakė Azerbaidžano ambasados politikos patarėjas Vulgaras Garbanovas. – Kalbant apie jūsų konkretų klausimą, nežinau minėto pareiškimo konteksto ir turinio, ir mes paprastai nekomentuojame atskirų pareiškimų.“
Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto Turkijos tyrimų programos direktorius Soneris Cagaptay mano, kad R. T. Erdogano komentarus paskatino „bendras jausmas, kad ši vienpolė pasaulio santvarka, kuria primetė Jungtinės Valstijos, žlunga, ir tokios nuomonės yra daugelis valdančioje Turkijos teisingumo ir plėtros partijoje, įskaitant ir pati R. T. Erdoganą.“
„Šiuo metu tai daugiausia retorika, ir ji taip pat signalizuoja apie tebesitęsiančią dviprasmiškumo politiką, nes, atsižvelgiant į jos suvokimą, kad pasaulinė santvarka „žlunga“, Turkija veikiausiai nori būti šioje zonoje, kur, jeigu ji nuspręstų, ji galėtų įgyti branduolinių ginklų, – „The National Interest“ sakė S. Cagaptay. – Turkija taip pat pastaruoju metu suagresyvėjusi Graikijos ir Kipro graikų atžvilgiu, todėl manau, kad tai yra dalis R. T. Erdogano politikos siųsti signalus Atėnams.“
S. Cagaptay teigia, kad Graikija siekia pakeisti galios pusiausvyrą susivienydama su Izraeliu – vienintele šalimi regione, turinčią branduolinių ginklų. (JAV pareigūnai mano, kad Izraelis slapta pasigamino mažiausiai du šimtus branduolinių galvučių). Izraelio ambasada nesureagavo į prašymą pakomentuoti padėtį.
Graikijos ambasados atstovas spaudai Aris Papageorgiou sakė, kad „nematė jokio oficialaus Graikijos vyriausybės atsako į R. T. Erdogano pareiškimą“.
Tačiau jis pareiškė, kad „paprastai kasdien daromi kokie nors pareiškimai apie oro erdvės pažeidimus, žvalgybos komandas, kurios vyksta į pietrytinę Viduržemio jūros dalį dėl Kipro, o taip pat tam skelbiami tikri provokaciniai Turkijos vyriausybės pareiškimai teritoriniais klausimais, susijusiais su Graikija, tačiau jie pasirodo reguliariai“.
Kipro ambasados atstovė Rona Panteli trumpai pareiškė: „Kaip jūs žinote, ponas Erdoganas kasdien pasako daugybę dalykų, tačiau ne į visus reikia reaguoti“.
Galiausiai S. Cagaptay mano, kad R. T. Erdogano pareiškimas iš esmės buvo pozavimas po pernykščio ūkio augimo sulėtėjimo ir serijos Artimųjų Rytų politikos nesėkmių, ir iš esmės buvo skirtas „dešiniųjų pažiūrų rinkėjams, kurie jį dievina ir klauso jo kalbų apie tai, kaip jis atgaivins Turkijos didybę“.
Savo 2017 metais pasirodžiusią knygą „Naujasis sultonas“ cituodamas S. Cagaptay sakė: „Reikia problemų, kurios padėtų skatinti pasididžiavimą, paremtų jo atgimimo žinią ir leistų suprasti, kad tik jis gali paversti Turkija didžia. Štai kodėl jie turėtų ir toliau jį remti. Žinoma, branduoliniai ginklai yra idealus būdas didinti Turkijos ego, nes, prisiminkite, turkai yra imperijos anūkai“.
Sirijos demokratinės jėgos šalia sienos su Turkija taip pat mano, kad R. T. Erdogano pareiškimas buvo skirtas vietos auditorijai.
„Aš manau, kad R. T. Erdoganas bėga nuo savo vidinių problemų, skatindamas turkų nacionalizmą“, – sakė Sirijos demokratinės tarybos diplomatas Vašingtone Bassamas Ishakas.
Anot J. Cirincione, branduolinio ginklo neplatinimo ekspertai nerimauja, kad baimė, kad Iranas gali pasigaminti branduolinį ginklą, gali paskatinti tris kitas šalis – Saudo Arabiją, Egiptą ir Turkiją – taip pat siekti branduolkinių ginklų. Iš šių trijų, anot J. Cirincione, Turkija turi labiausiai „išvystytą pramoninę bazę, kvalifikuotų žmonių ir inžinerinį potencialą“.
„Pačią bombą pasigaminti nėra sunku. Tiems brėžiniams yra 75 metai. Svarbiausia yra medžiaga, kuri dedama į bombos šerdį, – sakė jis. – Tam prireiks milijardų dolerių ir daugybės metų darbo, kad būtų pastatyta infrastruktūra gaminti kurą tokiam ginklui.“
Turkijai turi dvi paprastesnes galimybes įgyti tokią bombą. Viena iš jų yra nusipirkti kuro (ar net visą ginklą) iš jį turinčio Pakistano, kuris palaiko artimus ryšius su Turkija.
„Jeigu Pakistanas norėtų platinti ginklą, o Turkija norėtų įsigyti ginklų, tai būtų ideali „santuoka“, – sakė S. Cagaptay.