Mokytojai atvirai – kodėl pamokose su mokiniais darosi sunku susikalbėti

Išlaikyti šiuolaikinių vaikų dėmesį nėra lengva užduotis – ši problema ypač pradėjo varyti mokytojus iš proto tuomet, kai jaunosios kartos rankose atsirado išmanieji telefonai. Kai kurie mokytojai skundžiasi, jog susikalbėti su šiuolaikiniais mokiniais yra neįmanoma. Kodėl taip yra ir ko trūksta, kad mokytojams būtų lengviau susikalbėti su vaikais?

Mokytojų ir mokinių santykius kiršina telefonai ir planšetės

Sudominti vaikus – vis didesnis iššūkis mokytojams. Tai pastebinti „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja Gintarė Lukošiūtė teigia, jog dabar visą pasaulį valdo išmaniosios technologijos, todėl sudominti vaikus mokymusi yra gana sudėtinga. Tai įrodo pačių vaikų atsakymai į mokytojos užduotą klausimą, ką šie labiausiai mėgsta veikti: vaikai jai atsakė, jog ir mokykloje labiausiai norėtų žaisti su planšete ar telefonu ir žiūrėti filmukus.

„Manau, kad pirmiausia su vaikais vis sunkiau susikalbėti dėl jų požiūrio į mokymąsi. Jeigu apie mokyklą ir ten vykdomas veiklas būtų kalbama šeimoje pozityviai ir atvirai, tuomet ir vaikai, eidami į mokyklą, būtų nusiteikę naujiems iššūkiams kas dieną. Vaikai labai protingi, su jais reikia nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, kas yra mokykla, kam reikia į ją eiti ir kad ten nuėjus reikia semtis kuo daugiau iš to, ką ji duoda. Tačiau nereikėtų vaikams pasakoti, kad mokykloje viskas bus lengva. Mes turime vaikus išmokyti priimti ir sunkius dalykus. Tuomet tarp mokytojų ir vaikų nekiltų nesusipratimų ir visi kartu dirbtų dėl vieno tikslo“, – mano G. Lukošiūtė.

Dėl blogėjančių santykių tarp mokinių ir mokytojų pašnekovė labiausiai kaltina išmaniąsias technologijas, peršamas vaikams vos tik šie pajunta nuobodulį.

„Šiais laikais, vaikams vos tik pasakius, kad nuobodu ir nėra ką veikti, peršamos planšetės ar telefonai. Kas po to nutinka? Vaikai nebemoka susirasti veiklos laisvu laiku, nelavina savo kūrybiškumo susigalvojant sau įdomų užsiėmimą. Todėl ir mokykloje atsiradus tokiam laikui „neįdomu“ arba atsiradus veiklai, kurioje reikia įdėti daugiau pastangų, vaikas nebenori dalyvauti, nes jam nepatogu, kadangi niekas „nepatiekia ant lėkštutės“ smagumo jausmo. Dėl to ir mokytojams su tokiais vaikais sunku susikalbėti, nes vaikai įpratę viską gauti lengvai, o mokykloje reikia dirbti, kad vėliau būtų smagu“, – aiškina mokytoja.

Kai jaučiasi svarbūs, vaikai labiau įsitraukia į klasės gyvenimą

G. Lukošiūtės teigimu, geri mokytojo ir mokinio santykiai yra tokie, kai šios dvi pusės bendrauja taip, lyg būtų geri, vienas kitą gerbiantys suaugę draugai.

„Savo klasėje aš stengiuosi su vaikais bendrauti kaip su suaugusiais žmonėmis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kartais tenka su tais „suaugusiais“ kalbėtis gana rimtomis temomis, rimtai nusiteikus. Tuomet ir vaikai tai priima labai rimtai, kaip ir suaugę. O, ir jiems tikrai labai patinka tokiais būti. Jie jaučiasi svarbūs, kai sprendžiame kokias nors klasės problemas, o kai jaučiasi svarbūs, tuomet labiau įsitraukia į klasės gyvenimą“, – pastebi mokytoja.

Vis dėlto, kartais mokytojai tenka su vaikais bendrauti taip, lyg ji pati būtų vaikas. Ji prisipažįsta, jog kartais įsitraukia į vaikų žaidimus, kad šie neabejotų, jog ji – sava.

„Dažnai juokauju ir būnu pozityviai nusiteikusi. Įsitraukiu į jų žaidimus, pavyzdžiui, žaidžiant „Aukščiau žemės“. Vaikams įstringa tokie dalykai, kai mokytojai su jais įsitraukia į jų veiklas. Kai esi visoks – ir suaugęs, ir tuo pačiu vaikas, tuomet su vaikais gali atsirasti labai stiprus ryšys. Savo klasėje būtent to ir siekiu. Labai daug su vaikais kalbu apie jausmus. Ne tik apie jų jausmus, tačiau ir apie savo. Jeigu nusimenu, papasakoju, kodėl nusiminiau. Jei supykstu, papasakoju, kodėl. Daug pasakoju nutikimų ir iš savo gyvenimo. Atvirumas – visada gera prieiga prie vaiko“, – įsitikinusi mokytoja.

Mano, jog šiuolaikinių mokinių drąsa vyresniems mokytojams sunkiai suprantama

Kretingos Pranciškonų gimnazijos biologijos ir biotechnologijų mokytoja Lina Jucytė mano, jog mokiniams ir mokytojams susikalbėti darosi sunkiau dėl esančio kartų skirtumo.

„Skirtingoms kartoms būdingos savitos vertybės. Manau, kad šiuolaikiniai mokiniai drąsiai reiškia savo nuomonę, galbūt mokytojams kartais norėtųsi kuklesnio bendravimo. Kalbėdama apie save, galiu pasakyti, kad nejaučiu nesusikalbėjimo“, – mano L. Jucytė.

Anot mokytojos, geriems mokinių ir mokytojų santykiams būdinga tarpusavio pagarba ir supratimas, šiltas ir malonus bendravimas. Tam, kad klasėje palaikytų gerus santykius su mokiniais, L. Jucytė stengiasi neturėti jokių išankstinių nusistatymų, bendrauti natūraliai, įsiklausyti, patarti, padėti.

Mokinių auklėjimo spragų, dėl kurių atsiskleistų nepagarbus bendravimas su mokytojais, mokytoja tikina nepastebinti. „Manau, kad mokiniai tampa vis sąmoningesni“, – sako mokytoja.

Tikrinti ribas ir jas peržengti vaikai išmoksta iš tėvų

Kalbėdamas apie mokinių ir mokytojų santykius ištikusią krizę, psichologas Simonas Berenis siūlo pažvelgti į pasauliniu mastu mokinių akademiniais ir socialinio bei emocinio ugdymo pasiekimais kone labiausiai pasigirti galinčią šalį – Suomiją. Pasirodo, mokytojų ir mokinių santykiai pradeda šlubuoti ir čia.

„Per paskutinius metus, net ir šioje šalyje švietimo sistemos specialistai pradėjo pastebėti, jog tinkamas mokinių elgesys, įskaitant ir bendravimą, pradėjo prastėti. Kol kas ekspertai kelia hipotezę, jog mokinių dėmesiui bei socialinių įgūdžių lavinimui gali daugiausiai neigiamos įtakos turėti mokyklose bei namuose vis dažniau dominuojančios informacinės technologijos – planšetiniai kompiuteriai, išmanieji telefonai ir kita“, – teigia S. Berenis.

Geriems mokytojo ir mokinio santykiams apibūdinti psichologas mėgsta minėti pozityviosios disciplinos sąvoką: tai reiškia, jog mokytojas bei jo mokiniai bendrauja pagarbiai vieni su kitais, atliepia į vienas kito poreikius bei problemas sprendžia kartu.

„Viena iš pozityviosios disciplinos praktikų būtų susėsti klasės nariams rateliu. Kiekvienas norintis ratelyje iškelia problemą, su kuria susiduria veiklų ar pertraukų metu, o balsavimo būdu mokiniai išrenka vieną problemą, kuri aktualiausia daugumai. Tada mokiniai gali siūlyti problemos sprendimo būdus ir vėl balsavimo būdu išsirinkti sprendimą, kurį mėgins taikyti visi kartu. Mokytojo rolė – moderuoti ratelį, padedant mokiniams išsakyti problemas, sprendimo būdus bei užrašyti mokinių idėjas. Šiuo metodu ne tik skatinami problemų sprendimo įgūdžiai bei atsakomybės jausmas, bet ir būna patenkinti priklausymo bendruomenei, kompetencijos įvertinimo bei buvimo reikšmingu poreikiai. Štai tokio tipo bendravimas atneša abipusę pagarbą, poreikių patenkinimą bei pasitikėjimą vieni kitais, kas ir yra gerų bei sėkmingų santykių pagrindas“, – aiškina psichologas.

S. Berenio teigimu, nėra vienos priežasties, kodėl vaikas nepagarbiai žiūri į mokytoją, tačiau viena iš jų gali tapti ir tėvų požiūris. Anot psichologo, vaikai gali būti jautrūs, o tėvams kartais nepavyksta apie mokyklą ar mokytojus kalbėti itin pozityviai ir entuziastingai, ypač jei jų pačių patirtys tokios nebuvo. Žinoma, jog visa tai vaikas pajaučia.

„Svarbu prisiminti – kuo jaunesnis vaikas, tuo mažiau susiformavę tie smegenų centrai, kurie atsakingi už pasekmių suvokimą, kas taip pat gali prisidėti prie netinkamo, nemalonias pasekmes atnešančio elgesio. Be to, vaikams labai svarbu saugumas, o jį suteikia pastovumas. Būtent jis, kalbant apie auklėjimą ar discipliną namuose, neretai pakiša koją tėvams, kai apdovanojama už tinkamą elgesį, o pasekmės už netinkamą yra taikomi nepastoviai ar atmestinai. Tai gali vaikams siųsti žinutę, jog tėvų taikoma sistema yra nereikšminga, todėl nėra svarbu jos laikytis. O tai iš namų persikelia ir į mokyklą – tiek tėvai, tiek mokytojai pradeda susidurti su mokinių naudojamomis manipuliacijomis, ribų tikrinimu ar peržengimu bei nepagarba“, – perspėja S. Berenis.