Visi Lietuvos miestai, ką ten Lietuvos, visi pasaulio miestai turi savo pusiau slaptas, pusiau viešas vietas, kuriose temstant ima rinktis jaunos porelės, ištroškusios meilės ir pirmųjų prisilietimų. Dauguma jų dar gyvena su tėvais ar kambariokais studentų bendrabučiuose, tad neturėdami, kur nusivežti savo simpatijos, ieško tokių vietų kažkur aplink. Nežinia kodėl, čia jau būtų sunku paaiškinti, tačiau jaunimėlis nesirenka kažkur atskirai, kad būtų vienumoje. Daugelis meilės ieškotojų kažkodėl važiuoja į vieną labai romantišką vietą, dažniausiai su gražiu panoraminiu vaizdu. Todėl mūsų šalyje meilės ieškotojų taškai dar vadinami „panoramkėmis“. Vilniuje tokias žinau bent dvi, Barselonoje bent penkias, Atėnuose ir Londone irgi teko aplankyti. Beje, smagus faktas, visai nesusijęs su šiuo rašiniu, bet Didžiosios Britanijos sostinėje, toje vadinamoje „panoramkėje“, Grinvičo rajone sutikau turtingiausią Lietuvos žmogų Nerijų Numavičių su žmona Kaetana Leontjeva. Sutikite, labai miela, kad ir tokios asmenybės randa laiko romantikai.
Na, o štai Klaipėdoje viskas yra šiek tiek kitaip. Tai miestas prie jūros, todėl visai natūralu, kad jie savo „panoramkės“ ant kažkokio aukšto kalno neturi. Ten porelės romantikos važiuoja ieškoti prie vandens. Daug įsimylėjėlių nusėda kopas Melnragėje ir Giruliuose. Mėgstama vieta yra ir jūros molas. Tačiau tai labai sezoniška bei priklausoma nuo orų – vos vėsiau, stipresnis vėjas ir viskas, ten jau nebemalonu būti. Automobiliu juk prie pat vandens neprivažiuosi. Vieta, kur porelės traukia visus metus, yra pietinėje miesto dalyje, pramoniniame Smeltės rajone, šalia Kuršių marių. Ten ne tik liejasi bučiniai ir kitokios jauniklių aistros, bet ir vyresniems yra ko atvažiuoti. Ypač jeigu mėgstate ramybę, senus laivelius ir istorijas apie darbą jūroje.
Tai naujienų portalo DELFI ir greitai paruošiamų, sveikų košių „Activus“ projektas „Atrask Lietuvą“. Jo metu aš, DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas, klajoju po mūsų šalį ir pasakoju apie daugelio dar neatrastas vietas, kurias būtina aplankyti ir pamatyti. Grožybės ir įdomybės yra visai šalia mūsų, tačiau ne visi tai žinome. „Atrask Lietuvą“ tikslas populiarinti naujas vietas ir kelionėms išjudinti net didžiausius namisėdas. Juk kada vėliau, jeigu ne dabar – pats geriausias laikas pradėti aktyvesnį gyvenimą.
Paragaukite visiškos „Activus“ naujienos – avižų ir rugių košės su bananais, kokosu ir sėklomis, o tada pirmyn į dar vieną kelionę. Šį kartą pajūrio pusėje.
Gali būti, kad apie Klaipėdos Smeltės rajoną nesate visai nieko girdėję. Jis toliau nuo centro, pačiame miesto pakraštyje, ten, kur atrodo, jau niekas negyvena. Bent jau man taip atrodė, kai ten važiavome. Nusukome iš pagrindinio kelio, tada staiga – geležinkelio pervaža, papuolėme kaip tik tada, kai pro ją dundėjo begalingai ilgas sąstatas. Kokias penkias minutes, gal ir ilgiau teko palaukti. Ir vos tik pravažiavo paskutinis vagonas, pasimatė nedidelis privačių gyvenamųjų namų ir kotedžų rajonėlis. Oficialiais duomenimis, čia vienuolikoje gatvių gyvena apie 500 žmonių.
Bet gyvenamoji zona – tik maža dalis Smeltės. Pagrinde tai – pramoninis rajonas, kur įsikūrusios daugiausia su laivyba susijusios įmonės ir fabrikai. Tačiau taip buvo ne visada. Sakoma, kad gyvenvietė atsirado anksčiau nei Klaipėdos miestas, kad čia buvo žvejų ir medienos uostelis. Net geležinkelis atsirado šimtu metų vėliau. Tik dabar gyventojai čia apsupti ūžiančių gamyklų ir fabrikų, kurie neprimena senų kaimelio laikų. Tačiau romantikams patinka būtent tokia Smeltė – urbanistiška, ūžianti, judanti ir pro kurią vis tiek prasibrauna spalvingi saulėlydžiai.
Čia teka Smeltalės upelis, kuris įteka į Malkų įlanką. Pro ją laiveliai išplaukia į Kuršių marias. Deja, dabar upelis atsidūrė dėmesio centre, mat baigia visai apželti meldais ir nusekti. Laivams, kuriems reikia gylio, išplaukti darosi vis sunkiau, o kartais ir visai nepavyksta. Gali būti, jei nieko nebus daroma, laivybos čia kur kas sumažės, tad reikia džiaugtis vaizdais ir čia ūžiančiu gyvenimu, kol galima.
Mano bičiuliai, kilę iš Klaipėdos, pajuokauja, kad ir jie patys, ir jų draugai, gal net ir jų tėvai buvo pradėti toje pačioje uostamiesčio vietoje, būtent ant Smeltalės upės kranto, tiesa, ne visi žino jos pavadinimą, tad tiesiog sako „Smeltėje“ arba „sekso alėjoje“.
„Veiksmas“ vyksta prie pakrantėje prišvartuotų nedidelių žvejybinių laivelių. Vieni jų vis dar naudojami, kiti jau pamiršti ir sutrūniję. Seniai nenaudojami laivai žvejų uostelyje siutina gyventojus, tačiau patinka romantikams. Nors tai ir draudžiama, jie lipa į juos fotografuotis, kartais pasidaro pikniką ar tiesiog atsisėda ant borto iškišę kojas ir apsikabina. Tiesa, tai labiau turistinė atrakcija nei pačių klaipėdiečių. Iš to ir galima pažinti, kas vietinis, o kas tik trumpam atvažiavo. Vietiniai dažniausiai net nelipa iš automobilio. Atvažiuoja, prisiparkuoja kur laisviau, pasigarsina muziką salone ir jau ten užsiima. Kai kurie net negesina variklio.
Juokinga, kad daugelis sėdinčių automobiliuose ir karštai burkuojančių net neįtaria, kad visai šalia jų, tuose laiveliuose, yra žmonių – tai naktiniai sargai, prižiūrintys tvarką. Tik dažniausiai krante jie nesirodo ir į automobilių langus tikrai nespokso. Bet sargai puikiai žino, kas vyksta aplink. Štai visą gyvenimą į jūrą plaukiojęs, o dabar jau nuo žvejybos atsitraukęs ir sargu tapęs Michailas net veda statistiką – prie laivo, kurį jis saugo, per naktį atvažiuoja apie tris skirtingus automobilius. Vienomis naktimis daugiau, kitomis mažiau, būna, kad ir visai nei vienas nepasirodo.
Jis pastebėjo, kad daug kas priklauso nuo orų. Jeigu giedras, gražus vakaras, tada veiksmas vyksta kiek anksčiau, maždaug per saulėlydį. Jeigu vėsu ar net šalta, pavyzdžiui, pila lietus arba sninga – porelės atvyksta labai vėlai, net po vidurnakčio. Bet iki ryto visi išsiskirto, nakvojančių būna vienetai. Pastaruosius mėnesius tokių jis net ir nepastebėjo.
Michailui visai patinka, kad jaunas poreles žvejybiniai laivai veikia kaip afrodiziakas, jam kažkada irgi taip buvo, pats paneles čia vedžiojosi. Tik sargas pyksta, kai koks nors vairuotojas nusprendžia savivaliauti ir pradeda naudotis pakrantėje įrengta elektros instaliacija. „Jie pastoviai išjungia mano laidus ir prisijungia savo. Tada aš jau išlenda bartis“, – sako jis. Ir prašo visus perspėti, kad nedarytumėte to.
Michailas sargauja laive be pavadinimo, jį galima atskirti nebent iš numerio „694“. Kartais netyčia, kai būna išlindęs į denį, jis pasikalba su porelėmis, bet pats niekada nepuola kalbinti. „,Mėgstu, kada manęs paklausinėja apie jūrą, turiu daug istorijų, daug įdomių faktų žinau“, – sako jis. Tad kai kitą kartą ten važiuosite – nebijokite pakalbinti šio pono, jis mielai atsivers. Michailas dirba pamainomis, keičiasi su kitais dviem kolegomis. Jeigu šis laivas būna krante – budėti tenka ištisą parą.
Nors Smeltalės upelis nuo kranto neatrodo labai švarus – vietinių žvejų tai neatbaido. Kasdien čia ateina bent keli entuziastai. Patys juokauja, kad jų yra dvi pamainos: vieni labiau mėgsta žuvį gaudyti ryte arba dieną, kiti gi vakarais. Netoliese gyvenantis Rafimas – vienas tokių. Šiame rajone jis nuo 1946 metų, tad žino kiekvieną akmenėlį, pažįsta kiekvieną žuvį, o ir prišvartuotus laivus galėtų atmintinai išvardinti. Labiausiai Rafimas mėgsta žvejoti prie paties statyto, dabar jau nebenaudojamo laivo.
„Jaučiuosi kaip prie savo vaiko. Kai ateina svetimi žmonės, aš jiems visada pasigiriu, kad dirbau Klaipėdos laivų statybos fabrike ir pats jį konstravau. Vaje, kaip seniai tai buvo. Matot, laivas jau net nebeplaukia, o aš vis dar judu, ateinu čia kasdien. Žvejyba man kaip vaistai – suteikia energijos, gerina nuotaiką“, – džiugiai prisistatė jis.
Sako, žuvies pagauna nedaug, bet savo poreikiams užtenka. Bent kartą per savaitę išsiverda didelį puodą žuvienės ir su duona ją sukerta.
Rafimas laimingas, kad jo prieplauką nuo senų laikų mėgsta porelės. Tik liūdi, kad daugelis atvažiuojančių visai nenori bendrauti. Sėdi tose savo mašinose ir net labas nepasako. Rafimas linki įsimylėjėliams ugdyti kantrybę ir iškart prie bučinių nepulti. „Geriau ateikit kartu žuvies pagaudyti, bent naudos bus“, – šmaikštauja jis. Ir dar siūlo atvažinėti kiek anksčiau, kol jis ir kiti žvejai čia dar sėdi. Bet net jeigu šio patarimo ir neklausysite, kitą kartą atvažiavę žinokite, kad Rafimas apie jus galvoja ir sveikatos linki.
Žvejas pasakoja, kad dažnai šia pakrante ateina pasivaikščioti vyresnės, inteligentiškos poros. Daugelis atvažiuoja prisiminti senus laikus, kai jaunystėje čia irgi užsukdavo paburkuoti. Rafimas kartais atvykėlius apdovanoja žuvytėmis arba pasiūlo kartu traukti meškeres.
Beje, tai dar ne viskas, kodėl verta užsukti į šią romantišką pakrantę. Šalia žvejų uostelio įsikūrusi karo laivų flotilė. Dažnai čia leidžiant laiką galima bent akies krašteliu pamatyti kariškius, karinį transportą, žvilgtelėti į laivus. Jei vyksta kokios pratybos, sujudimas čia dar didesnis. Tiesa, veiksmą galėsite stebėti tik iš už tvoros.
Flotilėje yra 11 laivų, kurie plaukia į paieškos ir gelbėjimo operacijas, užtikrina Klaipėdos uosto prieigas ir reaguoja į problemas prie mūsų jūrų teritorijos.
Turint laiko, galima apvažiuoti Malkų įlanką ir nors akies krašteliu pamatyti Kuršių neriją. Taip pat iš ten matosi ir sala – Kiaulės nugara. Nors vaizdai neblogi, tačiau romantikų alėjos atmosferos tikrai neperspjauna.
