Net kas ketvirtas vokiškai kalbantis šveicaras nė karto nėra buvęs prancūzakalbėje savo šalies dalyje. Pabrėžtinai taikiai sugyvenančius kantonus skiria nepajudinamos mentalios ir kalbinės sienos.
Pavažiavus traukiniu vos porą valandų, patiriama sunkumų susikalbant su savo tautiečiais. Reklamose daugiakalbyste garsėjančioje šalyje, užrašai kantonuose dažnai tėra tik ten vyraujančia kalba. Didžiausioje vokiškoje dalyje dar neblogai kalbama prancūziškai, tačiau prancūziškoje – beveik niekas nesupranta vokiškai, tiksliau Switzerdütch, ką jau bekalbėti apie italų arba retroromanų kalbas.
Tačiau kas vienija šveicarus – tai noras būti skirtingais. Kiekvienas kantonas turi savarankišką sprendimo teisę dėl regioninių kelių plėtros, elektros, dujų tiekimo ar šventinių dienų nustatymo. Didžiuojamasi tokia savivalda. Tačiau, kai net to paties miesto rajonai sprendimus priima autonomiškai, o įstaigų darbo laikas skiriasi, gali tapti sudėtinga ir gali prireikti daug kantrybės.
Kitą bendrumą sukuria Alpės ir idiliška gamta, stilizuota iki pirmykštės laisvės prieglobsčio. Tačiau laisvės pojūtis tik sąlyginis. Dažnos rodyklės neleis apsvaigti nuo laisvės ir nukrypti nuo pasirinkto maršruto. Visi takeliai ir suoleliai kruopščiai suskaičiuoti. Jie tiksliai nurodys už kiek metrų jūsų laukia trobelė, už kiek kalnas ar maršruto pabaiga.
Šveicarijos identitetas suformuotas remiantis ne etnosu (kur jų net keli), o bendru požiūriu. Identitetą formuoja ir požiūris į turtą. Neatsitiktinai valstybė susiformavo ties prekybos keliu. Dar septynioliktame amžiuje galiojo pasakymas: „Jei ne pinigai, nebūtų Šveicarijos“.
Taigi svarbu, kad turtas turi likti tarp „savų“. Iš to seka, kad kita keturkalbės šalies jungiamoji –atsiribojimas nuo išorės: nenoras jungtis prie Europos Sąjungos bei nepasitikėjimas svetimšaliais.
Migrantų šaliai reikia, tačiau jie ne sąjungos, paremtos priesaika (Genossenschaft), kaip Šveicarija yra oficialiai vadinama, nariai. Per pastaruosius metus įvyko net keli referendumai, kurie siekė apriboti svetimšalių skaičių. Politinėse reklamose užsieniečiai vaizduojami kaip juodos avys, kurias reikia išspirti arba sliekai besiveržiantys į sultingą obuolį, suprask – Šveicariją.
Mažos šalies kompleksas nesvetimas
Šveicarija įsiterpia į trijų pagrindinių europietiškų kalbų ir kultūrų trikampį, ir atskiros jos dalys orientuojasi į bendrakalbius kaimynus. Gyvenantys Tesine, žiūri italų televiziją, gyvenantys Ženevoje, po vietinių televizijos žinių iškart perjungia Prancūzijos TV kanalus žiūrėti prancūziškų meninių filmų.
Tačiau tai visiškai nereiškia, kad šveicarai tapatinasi su kaimynais. Priešingai, šalies bendras vardiklis – nuolatinė konkurencija.
Šveicarai nejaučia šiltų jausmų austrams, nes austrai yra draugiškesni, jiems priklauso dalis Alpių ir todėl, kad austrų slidinėtojai geresni už šveicarų. Vokiečiai Šveicarijoje nemėgstami dėl tariamos arogancijos ir todėl, kad jų šalis yra didesnė. Prancūzija prancūzakalbiuose kantonuose dėl tvarkos trūkumo ir aukštų mokesčių prilyginama kone keiksmažodžiui. Jei šveicarą kelyje aplenks automobilis, su didele tikimybe jis bus „apkaltintas” prancūzu.
Turtingi, bet
Taip, šveicarai yra turtingi. Net 12,7 proc. gyventojų, tai yra kas aštuntas Šveicarijos gyventojas (nebūtinai šveicaras) yra sukaupęs finansinio turto už daugiau nei milijoną dolerių. Tik Katare milijonierių tankis yra didesnis. Tuo pačiu, turto nelygybė Šveicarijoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis yra didžiausia. Trečdalis gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
Nedarbo lygis siekia vos virš trijų procentų – tai žemiausias Europoje rodiklis. Visgi, kaip rodo OECD tyrimai, svetimšaliai su tokiu pat išsilavinimu kaip šveicarai, turi išsiųsti penkis kartus daugiau paraiškų nei vietiniai, kad būti pakviesti į darbo pokalbį.
Tačiau aukšti gyvenimo standartai, automatiškai neatneša laimės visiems. Tarp išsivysčiusių OECD šalių Šveicarija pirmauja pagal savižudybių skaičių – kasmet apie tūkstantis žmonių atsisako gyventi, daugiausiai išsilavinę ir pasiturintys žmonės. Pasitaiko, kad paskata nusižudyti tampa narystės golfo klube netekimas. Dėl eutanazijos Šveicarija garsėja ir kaip savižudybių sostinė. Dauguma nori mirti dėl ligos, bet 16 proc. pasiprašo būti nužudomi dėl kitų nenurodytų priežasčių.
Saugumas
Šveicarai didžiuojasi savo saugia šalimi. Yra manančių, kad Šveicarija jau daugiau nei 200 metų nebuvo užpulta dėl įspūdingų gynybinių pajėgumų (jei neskaičiuosime tikslinių JAV aviacijos smūgių Antrojo pasaulinio karo metu).
Šveicarijos armijos atributų galima nusipirkti kiekvienoje suvenyrinėje parduotuvėje – kaip šalies simbolį šalia sūrio, šokolado ar laikrodžių. Pacifistinė šalis turi daugiau nei pusės milijono šauktinių kariuomenę – čia dažnai greitkeliuose pamatysi riedančias karines mašinas ar tankus, o penktadienį traukinyje šalia prisės automatiniu ginklu apsiginklavęs uniformuotas vaikinas. Tačiau prašome nepulti šalies iki aštuntos valandos ryto – Šveicarijos karinės oro pajėgos dirba tik darbo valandomis.
Kita vertus, antpuolių reikia tikėtis mažiausiai. Nė vienas, net ir kuoktelėjęs, diktatorius nepuls šalies, kurioje jis slepia savo milijonus. O jei į oro erdvę paklius įsibrovėlis, veikiausiai tai bus tik prieglobsčio prašantis Somalio keleivinio lėktuvo pilotas, kaip prieš kelis metus nutiko Ženevoje.
Kai Šaltojo karo metais atominio karo grėsmė atrodė reali, Šveicarijoje net iki 2000 m. galiojo įstatymas apie reikalavimą įrengti bunkerius net individualiuose namuose. Su naujų ginklų technologijų išsivystymu, bunkeriai prarado savo funkciją, tačiau Fukušimos atominės sprogimas vėl atgaivino bunkerių išsaugojimą ir net plėtrą. Šveicariją sukausčiusi baimė ne tik dėl įsivaizduojamos užsieniečių invazijos, gamtinių katastrofų bet ir kitų nesėkmių, nuo kurių armija ar bunkeriai neapgins. Todėl čia viskas apdraudžiama – net nuo lietaus atostogų metu.
Swiss made kokybė
Daugeliu atveju, Šveicarija yra konservatyvi šalis ir į visus darbus žiūri rimtai, su derama pagarba. Vaikų darželio auklėtojai, kirpėjai norintys įgyti profesinį išsilavinimą mokosi ketverius metus, sunkvežimių vairuotojai – trejetą metų. Net Kalėdų Senis turi baigti specialius mokymus, idant netraumuotų vaikų psichologijos.
Paprasčiausiems darbams šveicarai kviečia tik kvalifikuotus specialistus. Ne todėl, kad jie neturi laiko ar nenori taupyti, tačiau tiki, kad geriausiai darbus gali atlikti tik tam tikslui apmokyti žmonės. Net į lemputės keitimą namuose žiūrima su tam tikra atsarga – juk ne veltui elektrikas mokosi ketverius metus.
Aukštos kokybės reikalavimai galioja ir visiems statiniams, nes Šveicarijos produkcija turi tarnauti amžiams. Šveicarijos miestai, miesteliai, namai yra nuolat renovuojami. Tiesa, dažniausiai tik iš išorės – įvaizdis svarbiausia. O pokyčių po renovacijos galima ir nepastebėti, todėl, kad renovacijos yra cikliškas procesas, prasidedantis gerokai anksčiau už poreikį.
Kontrolė ir taisyklės
Šveicarija yra lėta šalis. Nors pagal 2018 metų inovacijų indeksą puikuojasi pirmoje vietoje (verta pažymėti, kad daugumos prestižinių reitinguojančių agentūrų būstinės yra kaip tik Šveicarijoje), technologinių naujovių neskubama diegti viešajame sektoriuje. Čia pasikliaujama tradiciniu paštu arba dar geriau – asmeniniais vizitais.
Spontaniškai arba tą pačią dieną pakliūti į kirpykla, restoraną ar pas kitą paslaugų tiekėją tikrai nepavyks, pasiruoškite laukti savaites. Paslaugų teikimo įmonių darbo savaitė itin trumpa. Pinigai ir taip plaukia, čia niekada netrūksta klientų, ypač užsieniečių suviliotų šveicariška svajone.
Šveicarai didžiuojasi, kad niekada aklai nesekė paskui jokį fiurerį ar autoritetą. Neįsivaizduojama, kad vienas žmogus kontroliuotų jų gyvenimą. Tiesa, tai negalioja įvairioms taisyklėms ir reguliavimams.
Kuo jų daugiau, tuo geriau ir aiškiau gyventi. Šalis neretai pagrįstai vadinama Policijos valstybe, čia išties saugu gyventi. Veikia „Negyvų gyvūnų policija“, „Ežerų policija“, „Svetimašalių policija“, taip pat ir „Šiukšlių policija“, kurios užduotis tikrinti ar gyventojai šiukšles pila į savivaldybės patvirtintus plastikinius šiukšlių maišelius. Prireikus, policija nesibodės išrausti visas šiukšles ir pasistengs rasti įrodymų apie plastikinio šiukšlių maišo pažeidėjo identitetą.
Šveicarai kaip nuolankūs piliečiai, paklusniai priima bet kokias taisykles, neabejodami jų tikslingumu. Gyventojai nesiskundžia nepatogumu, kai tvarkingai surištas popierius yra išvežamas vieną savaitės dieną, tačiau ne tą pačią nei kartonas. O buitinėms atliekoms galioja dar trečias išvežimo laikas. Sodo atliekoms taip pat paskiriamas specialus laikas, tačiau ne tik kiekviename kantone, bet ir kiekviename miesto rajone šiukšlių išvežimo kalendorius gerokai skiriasi. Taisyklių logika nekvestionuojama, čia galioja pasakymas: „jei taip yra, vadinasi taip reikia“.
