Kai streikuoja mokytojai, gydytojai, visi puikiai supranta, kad bandoma kažko reikalauti dėl savo ir visuomenės gerovės. Vieni į juos žiūri rimtai, kiti – su lengva pašaipa, treti – ignoruoja. Visgi, visi žino, kad tiek sveikatos apsauga, tiek švietimas mūsų valstybėje yra podukros vietoje. Tačiau, kai nebeteikti savo paslaugų grasina advokatai, situacija atrodo gana neįprastai.
Po advokatų bendruomenės pasisakymų ir Advokatūros – advokatų savivaldą įgyvendinančios institucijos – išreikštos pozicijos, Teisingumo ministerijos ir Vyriausybės skubūs pasiteisinimai ir pažadai jau artimiausiu metu padengti įsiskolinimus rodo, kad ši bendruomenė dar gali už save pakovoti ir kol kas iki barikadų, sekant mokytojų pavyzdžiu, nukeliauta nebus.
Tačiau ši situacija atvėrė kelias piktžaizdes. Pirma, Vyriausybė nesugeba tinkamai planuoti ir skirstyti lėšų, nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų, ir svarbiausia nesupranta, kiek tokiais veiksmais padaro žalos. Antra, valstybės garantuojama teisinės pagalbos (VGTP) sistema Lietuvoje yra neefektyvi, advokatų darbas prastai apmokamas, o dabar, pasirodo, netgi visai neapmokamas.
Dažnai girdžiu iš žmonių nusiskundimus, kad valstybės paskirti advokatai teisme negynė, „nukonsultavo“, neskyrė pakankamai laiko. Žinoma, tai subjektyvios nusivylusių žmonių nuomonės, bet kai įvertini, kad advokatai dirba už juokingą atlygį, kurio paskui dar turi pusę metų laukti iš valstybės, imi tas istorijas vertinti kitaip. Panašu, kad advokatai, dirbdami tokiomis sąlygomis, praranda motyvaciją, o tai lemia ir darbo kokybę.
Apie tai, kad VGTP sistema yra neefektyvi ir visiškai neveiksminga, teisininkai kalba jau seniai, tačiau nei Vyriausybei, nei Teisingumo ministerijai nepakanka stuburo ją tiesiog imti ir pertvarkyti. Šiuo metu visos pusės yra nepatenkintos ir sukasi užburtame rate: nėra užmokesčio – nėra kokybės, nėra kokybės – nėra pasitikėjimo, nėra pasitikėjimo – nėra svarbos ir reikšmingumo.
Baisiausia yra tai, kad dėl negebėjimo tinkamai sustyguoti ir pertvarkyti VGTP sistemą, labiausiai nukenčia socialiai pažeidžiami asmenys, kurie dažniausiai negali sau leisti mokamų advokato paslaugų ir negeba patys apginti savo teisių arba tinkamai atstovauti save teismuose ir kitose institucijose.
Valstybės skiriamas advokatas neretai yra vienintelė galimybė išspręsti susidariusias problemas, tad savalaikis ir kokybiškas VGTP paslaugų teikimas yra labai svarbus. Dabartinė padėtis nepalanki ne tik advokatams, bet ir valstybei, o svarbiausia – paslaugų gavėjams. Manau, akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau visgi teks rasti valios pertvarkyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą. Svarbu, kad būtų pasirinktas teisingas modelis.
Gerų pavyzdžių galima rasti pas kaimynus: kai kuriose šalyse, siekiant paslaugų kokybės, yra numatyta, kad visi advokatai (rotacijos tvarka) privalo tam tikrą valandų skaičių teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; kitur – elektroninė sistema atsitiktine tvarka parenka žmogui valstybės apmokamą advokatą ir taip yra išvengiama interesų konfliktų ar „išrinktųjų advokatų“, o paslaugų kokybė nenukenčia.
Dar vienas neaiškumas – kaip išspręsti apmokėjimo už suteiktas paslaugas klausimą. Manau, valstybė yra pajėgi teisingai ir sąžiningai atsiskaityti už paslaugas, o jei ne, tuomet tikrai pajėgi sutvarkyti sistemą taip, kad advokatai turėtų motyvacijos ir noro dirbti VGTP sistemoje.
Sprendimų ir pavyzdžių, kaip tinkamai pertvarkyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, tikrai galima rasti, tik klausimas, kada atsiras valios ir noro išspręsti šią, seniai neefektyvia piktžaizde tapusią, situaciją.