Skaičiuojama, kad dirbantis asmuo telefone naršo 2,5 valandos, deja, neretai dalis šio laiko praleidžiama tuo pat metu ir vairuojant. Tą pačią karčią tiesą byloja ir statistiniai duomenys. Kaip diskusijos metu pabrėžė kelių policijos viršininkas V. Grašys, per metus už naudojimąsi telefonu vairuojant 2017 metais buvo nubausta 20 000 vairuotojų, 2018 metais – 18 000, o šiemet per pirmuosius aštuonis metų mėnesius nubaustųjų skaičius jau siekia 13 000 vairuotojų. Rodos, rezultatai pamažu gerėja, tačiau įspūdingi skaičiai vis viena kelia susirūpinimą, o į telefonus įnikusių vairuotojų negąsdina net faktas, kad įkliuvus antrą kartą galima trims mėnesiams prarasti vairuotojo pažymėjimą.
DELFI atliktos apklausos duomenimis, kas antras vairuotojas vairuodamas naudojasi telefonu – dauguma jų atsiliepia į telefono skambučius, didelė dalis naudojasi navigacija, kas dešimtas žmogus prisipažino vairuodamas naršantis internete ar rašantis trumpąsias žinutes.
„Tenka girdėti įvairių pasiaiškinimų, bet pagrindinis – kad man reikia, kad aš turėjau atsiliepti, kad aš turėjau kalbėti ir labai keistai atrodo tokie pasiaiškinimai iš naujų šiuolaikiškų automobilių, kuriuose yra gamintojo įrengta laisvų rankų įranga ir telefonas rankose tikrai nereikalingas“, – neslėpė nuostabos V. Grašys.
L. Šeibokaitė liguistą norą atsiliepti telefonu bet kokia kaina susiejo su žmogaus įpročiais. „Mes tiesiog įgundam ir įprantam kai mums paskambina atsiliepti, tai kodėl automobilis yra kitokia vieta. Jeigu mes kalbame iš įpročio pusės, tai tas pats, ar mes atsiliepiame būdami susitikime, posėdyje, vakarienėje su draugais ir šeima. Tai mes tą patį įprotį demonstruojam.
Ir turbūt viena iš pagrindinių priežasčių, vis dėlto, yra tas žmogaus impulsyvumas. Žmogus iš principo pasižymi impulsyvumu daryti tai, ką noriu. Tai vieni dar pasilieka laiko apsvarstymui, ar tai gera reakcija, kiti nepasilieka“, – komentavo ekspertė.
Čia docentė įžvelgė ir tam tikrą pavojų – nors problema sparčiai plinta, šioje srityje vangiai daromi tyrimai, nesistengiama ieškoti būdų, kuo žalingą įprotį būtų galima pakeisti.
„Jeigu mes esame pakankamai sąmoningi ir norim susitvarkyti su savo telefono naudojimo įpročiais, mums reikia sau susidaryti kažkokį algoritmą, kaip aš galiu to įpročio atsisakyti. Vienas iš paprasčiausių – pasidėti telefoną gale – kol sukrapštysi, tikrai neatsiliepsi. Tiesiog reikia ieškoti, kuo pakeisti tą įprotį“, – patarė diskusijos dalyvė.
L. Šeibokaitė atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimai neigia žmogaus sugebėjimą daug užduočių atlikti vienu metu (ang. multitasking) ir iš tiesų mėginant susitelkti ties skirtingais veiksmais nė vienas jų neįvykdomas kokybiškai.
„Vairavimą kaip tokį mes turim priimti kaip kompleksinę užduotį. Vairavimas nėra viena veikla. <...> Mes turime sukti vairą, dirbti su pedalais, jeigu kas, vargšai, neturit automatinės pavarų dėžės, tai dar ir tą raičiagą stumdom. Stebėti reikia krūvą dirgiklių, daugybę, jeigu mieste, tai ten absoliučiai vieni dirgikliai, tai jau tai yra kompleksinė veikla, o mes į tą kompleksinę veiklą dar sudėtingą užduotį įdedam“, – aiškino L. Šeibokaitė.
A.Pakėnas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad vairuotojai dažnai nepelnytai nuvertina vairavimo veiksmą ir laiką, praleistą prie vairo, vertina kaip prarastą, niekais einantį laiką. Pasak jo, dabartinis jaunimas labai nori pokyčių ir negali ilgai koncentruoti dėmesio į vieną tašką, todėl kelių valandų trukmės kelionė ypatingai prailgsta – žmogus jaučiasi nieko nenuveikęs. Vis dėlto, instruktorius šioje vietoje įžvelgė ir teigiama pusę – vis daugiau žmonių, norinčių kelionės metu pasidaryti darbus, sutvarkyti reikalus, keliauja traukiniais, o automobilį palieka namuose.
Visi diskusijos dalyviai sutiko, kad ypatingai jaunų vairuotojų elgesiui didelę įtaką daro aplinkinių žmonių rodomi pavyzdžiai. „Šiuo laiku šviečiamas jaunimas, kalbama su moksleiviais ikimokyklinio ugdymo įstaigose apie tai, kaip reikia elgtis kelyje, kad negalima naudotis tuo mobiliuoju telefonu, tačiau visos tos pastangos žlunga, kuomet vaikas, sėdėdamas ant galinės sėdynės, mato savo tėvelį ir mamytę vairuojant naudojantis telefonu, tai vėlgi, mes užprogramuojame į priekį, kad turėsime tą problemą“, – nuogąstavo A. Pakėnas.
Pasak vairavimo instruktoriaus, nors švietimas – efektyvus ginklas, siekiant įveikti tokias visuotines problemas, kaip naudojimasis telefonu vairuojant, vis dėlto, auklėti suaugusiuosius yra keista, be to, neaišku ir kokiais metodais tai daryti. A. Pakėnas ragino verčiau atkreipti dėmesį į bendruomeniškumo puoselėjimą, teigiamo pavyzdžio rodymą ir aplinkos nepakantumą nusižengimui.
Jam pritarė V. Grašys, pabrėždamas, kad neretai žmonės bijo subarti neteisingai besielgiantį ir tapti skundikais. „Galiu paklausti, ar daugelis esame paprašę vairuotojo nesinaudoti mobiliuoju telefonu būdami keleiviais. Turbūt retas. Tai rodo, kad mes tą dalyką toleruojame. Paprasčiausiai nesuvokiame, kad tas elgesys, pirmiausia – grėsmė man pačiam ir, vėlgi, nenoras eisme dalyvauti su tokiu vairuotoju, pasakymas, kad tu taip nesielk, nes tu taip rizikuoji mano gyvybe, tuo pačiu kaimyno pasakymas, kad aš tave mačiau vakar važiuojant ir kalbant telefonu, tu sukėlei pavojų man, mano vaikams, savo vaikams. Nustoti toleruoti tokį elgesį – tą mes turime daryti nedelsiant“, – įžvalgomis dalijosi V. Grašys.
V. Pumputis, tuo tarpu, paragino atsigręžti ir į kitų šalių patirtį. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vairuotojai buvo perspėti, jog ateis tas laikas, kai už kalbėjimą telefonu vairuojant teks mokėti didžiules baudas. Šis laikas atėjo ir dabar vairuotojai į vairavimą žiūri jau visai kitaip. Kaip teigė ekspertas, įprotis naudotis telefonu vairuojant atsiranda palaipsniui. Nebaudžiamas žmogus išsiugdo neigiamą pasitikėjimą savimi ir ilgainiui tikisi už nusižengimus likti nenubaustas.
Visi keturi diskusijos dalyviai sutiko, kad realiai veikiančią išeitį, kaip vairuotojus atpratinti nuo naudojimosi telefonu vairuojant, rasti sudėtinga. Kovojant su šia problema turi būti pasitelktos kompleksinės priemonės – baudos, švietimas, atsakomybės stiprinimas, o kai kuriais atvejais galbūt pakaktų ir nedrausmingo vairuotojo sugėdinimo, perspėjimo, kad savo elgesiu jis kelia pavojų kitiems.
