Sudeginate kalorijų
Tai yra gera žinia tiems, kas nemėgsta sportuoti. 2012 metais Vestminsterio universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad žiūrint siaubo filmą sudeginama šiek tiek kalorijų.
Savo tyrimo metu mokslininkai išmatavo tai, kiek deguonies savanoriai įkvėpė ir kiek anglies dvideginio iškvėpė. Taip pat buvo išmatuotas širdies ritmas, kad būtų paskaičiuota, kiek energijos žmonės sueikvojo žiūrėdami siaubo filmą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad vidutiniškai buvo sudeginta apie 113 kalorijų. Nors tai tikrai ne tona, tačiau tiek kalorijų sudeginama pusvalandį einant, o tai tikrai yra geriau nei nieko. Kol nespėjote labai apsidžiaugti, reikia pabrėžti, kad filmas turėtų būti tikrai baisus, kad būtų sudegintas maksimalus kalorijų kiekis, kadangi viskas priklauso nuo adrenalino kiekio, kuris didina širdies ritmą. Taigi, švelniai baugūs filmai tokio efekto neduos. Beje, labiausiai tyrimo dalyvius deginti kalorijas skatino devintojo dešimtmečio klasika „Švytėjimas“ (vidutiniškai 184 kalorijos). Į trejetuką pateko ir „Nasrai“ bei „Egzorcistas“.
Širdis pasportuoja tiesiogine prasme
Neigimas ir nervingas juokas gali apkvailinti kitus, tačiau tai, jog iš tiesų bijote, neapgaus jūsų širdies. Ir tai patvirtino kelių universitetų bendras tyrimas, kurio išvados paskelbtos medicinos žurnale „Circulation, Arrhythmia and Electrophysiology“. Šio tyrimo metu savanoriams, žiūrėjusiems siaubo filmų ištraukas, buvo nustatyta labai ryškių kraujospūdžio, širdies ritmo ir net širdies raumenų veiklos pakitimų. Shingo Murakami peržiūrėjo filmus, kuriuos 10 tūkst. žmonių nurodė kaip baisiausius. Tuomet jis publikoje buvusiems žmonėms prijungė širdies ritmo matavimo prietaisų ir jiems parodė baisiausių filmų ištraukaų. Baisiausiais filmais buvo įvardinti „Švytėjimas“, „Egzorcistas“ ir „Košmaras Guobų gatvėje“. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad žiūrovų širdies ritmas padidėjo vidutiniškai 25,3 proc. Toks paspartėjimas siejamas su lengvo intensyvumo fizine veikla, o tai teikia nemažai vilčių dėl galimybės sportuoti neatsistojus nuo sofos. Visgi Londono universitetinio koledžo mokslų daktaras Benas Hansonas pažymėjo, kad viskas nėra taip paprasta. Jo teigimu, tokio ritmo padidėjimo atveju visai tikėtina, kad silpnesnės širdies ar kitokių širdies veiklos sutrikimų turinčiam žmogui gali pasireikšti labai rimta neigiama reakcija.
Skatinama natūrali organizmo reakcija į pavojų
Tuo metu, kai žiūrėdami siaubo filmą šaukiate „kvailai veikėjai“ iš ten bėgti, jūsų smegenyse taip pat vyksta reakcija: sukeliama natūrali organizmo reakcija į pavojų. Tai yra priežastis, kodėl taip pykstame ant siaubo filmo veikėjų, kurie nebėga nuo pavojaus, nes mūsų pačių įgimta biologinė reakcija įjungia mūsų išgyvenimo funkciją. „Concordia“ universiteto mokslininkai tyrė, kas konkrečiai vyksta mūsų smegenyse, kai mes žiūrime siaubo filmą, ir nustatė, kad matomas vaizdas tam tikrose smegenų dalyse įjungia perspėjimo signalus. Ir kalbame ne apie kažkokią mažytę reakciją. Kalbama, kad tai yra tokia rimta reakcija, jog neurorinkodaros firma iš San Diego „MindSign“ jau ima naudoti magnetinio rezonanso tyrimo duomenis, kad patartų Holivudui, kaip sukurti dar baisesnį filmą.
Baimė skatina jaustis gerai
Baimė ir malonumas paprastai neina koja kojon, nebent esate koks sociopatas. Žinoma, niekas nieko nesmerkia, nes Vandebilto universiteto profesorius Davidas Zaldas yra nustatęs, kad siaubo filmus itin mėgstančių žmonių smegenys veikia šiek tiek kitaip.
Šio tyrimo metu buvo stebėta, kaip skirtingos smegenyss priima malonumą sukeliančią cheminę medžiagą dopaminą. Pasirodo, kad pavojingas situacijas mėgstančių žmonių smegenyse yra mažiau autoreceptorių, kuriuos jis apibūdino kaip smegenyse esančius domapino stabdžius. Anot mokslininko, tokia baimės tolerancija veikiausiai anksčiau vaidino svarbų vaidmenį kalbant apie žmonių išgyvenimą. Bebaimiai žmonės buvo geriau pasirengę įvairioms grėsmėms.
Sociologė Margee Kerr pažymėjo, kad, įveikus baimę kėlusią situaciją, juntamas didelis pasitikėjimas savimi, o tai, sutikite, labai malonus jausmas.
Baimė sukelia genetinę reakciją
Tai bus puikus argumentas kitą kartą, kai kas nors jums sakys, kad labai mėgsta siaubo filmus. Bonos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad siaubo filmai veikia žmogų genetiniame lygmenyje. Šiuo atveju svarbus yra COMT vadinamas genas, kuris, anot JAV nacionalinės medicinos laboratorijos, yra atsakingas už tai, kad padėtų nustatyti tam tikrų neuromediatorių lygį smegenyse ir nukreiptų signalus iš vieno nervo į kitą.
Tyrimas parodė, kad žmonės, turintys dvi identiškas COMT geno kopijas, jautriau reaguoja į siaubo filmo keliamą baimę. Kitais žodžiais tariant, tai jie klykauja kino salėje, nes jų genetika padidina baimės lygį iki neregėtų aukštumų. O skirtingas COMT geno versijas turintys žmonės daug ramiau žiūri siaubo filmą ir net gali pasijuokti iš kai kuriuo baisių scenų.
Pajautrėja juslės
Ta jau minėta natūrali organizmo reakcija į pavojų pajautrina ir jusles. Kai Viskonsino-Madisono universiteto mokslininkai tyrinėjo savanorių reakciją į siaubo filmus, jie nustatė, kad žmonėms daug aktyviau judėjo akys, paspartėjo širdies ritmas ir kvėpavimas.
Džordžijos technologijų universiteto mokslininkai nustatė, kad siaubo filmus, ypač Alfredo Hitchcocko, žiūrėjusiems savanoriams pajautrėjo visos juslės. Ir filmų scenaristai ir režisieriai taip pat žino, kaip pasinaudoti tokiomis biologinėmis reakcijomis. Pavyzdžiui, ne be reikalo siaubo filmuose yra daug tamsoje ar per audrą vykstančių scenų: tokiu metu mūsų akys juda greičiau ir skatina kompensuoti spalvas, kurių nematome. O jeigu filme ir yra spalvos, tai dažniausiai daugiau būna raudonos spalvos, nes žmogaus smegenis ši spalva verčia jaustis nepatogiai.
Imuninė sistema įsiaudrina
Leukocitai yra baltieji kraujo kūneliai, atsakingi už kovą su ligomis ir infekcijomis. Šių kraujo kūnelių yra daug, ir jie net reguliuoja mūsų organizmo reakciją į tokius dalykus, kaip alergija. Pasirodo, kad žiūrint siaubo filmą šie kūneliai taip pat yra veikiami. Koventrio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo metu buvo lygintas leukocitų kiekis kontrolinėje grupėje ir grupėje, kuri pirmą kartą žiūrėjo filmą „Kruvinos skerdynės Teksase“ (gerąją 1974 metų versiją). Jie nustatė, kad šį filmą pažiūrėjusių savanorių kraujyje cirkuliavo daugiau leukocitų. Taip pat buvo padidėjęs kraujo spaudimas ir hemoglobino kiekis, o tai leidžia teigti, kad siaubo filmas gali sukelti tokį stresą organizmui, kad imuninė sistema įsiaudrina. Kol kas nežinoma, ar toks įsiaudrinimas padėtų efektyviau kovoti su kokiu gripu ar panašiai.
Baimė ar lytinis susijaudinimas?
Jeigu esate ėję į pasimatymą į kiną ir žiūrėjote siaubo filmą, o vėliau vakaras pavyko sėkmingiausiai, kaip tik galite įsivaizduoti, tai, deja, galite padėkoti siaubo filmo kūrėjams, o ne dailiajai savo palydovei. Lethbridge'o universiteto profesorius Javidas Sadras sakė, kad žmogaus organizmo biologinė reakcija į siaubo filmą yra labai panaši į tą, kuri juntama esant šalia patinkančio žmogaus: padidėja širdies ritmas, išsiskiria daugiau adrenalino ir net išsiplečia akių vyzdžiai.
Tačiau fizinė organizmo reakcija nebūtinai susieja emociją su fiziniu atsaku, o tai reiškia, kad vaizdas, kai maža mergaitė apvemia kunigą žirnelių sriuba, širdį veikia beveik taip pat, kaip ir savo tikrosios meilės pamatymas kitoje kambario pusėje. Tai rodo, kad kūnas ir smegenys ne visuomet susikalba.
Vaikai reaguoja kitaip
Margee Kerr yra sociologė ir baimės ekspertė. Ji yra tyrinėjusi įvairią baimę, kurią kelia įvairūs šaltiniai. Ji visuomet perspėja tėvus, nes vaikai itin jautriai reaguoja į baimę keliančius dalykus. O tam tikrą baimę patyrusio vaiko protas lengvai suformuoja tokios baimės atsiminimą, ir vaikas gali visą likusį gyvenimą jausti tokios traumos pasekmes ir bijoti dalykų, kurie suaugusiam žmogui atrodo visai nekalti. Mičigano universiteto mokslininkų atlikto tyrimo metu buvo analizuotos ilgalaikės siaubo filmų pasekmės vaikams, ir buvo nustatyta, kad vienas iš keturių vaikų vis dar kentė nuo to, kas dar vadinama likutine baime. Vaikystėje patirta baimė gali sukurti visą gyvenimą trunkančią ko nors baimę ir pasireiškė daugeliu formų: prakaitavimu, drebuliu, karščiavimu, pykinimu, vėmimu, pilvo spazmais, svaiguliu, pasunkėjusiu kvėpavimu ir net paralyžiaus jausmu.
Kodėl mums visa tai patinka?
Sociologė Margee Kerr taip pat analizavo, kodėl žmonėms patinka siaubo filmai. Jos teigimu, tai yra susiję su biologine reakcija, kurią tie filmai sukelia, ir tai, kad mes išgyvename tą baimę saugioje aplinkoje, kur nėra realaus pavojaus.
„Kiekvieną vakarą mes žiūrime žinias ir girdime apie baisius vykstančius dalykus, ir visa tai mumyse tūno, ir mes mažai ką galime padaryti, – sakė ji. – Tačiau kai apsilankome name, kur vaidenasi, ar pažiūrime siaubo filmą, pajuntame tą „aš tai padariau“ akimirką: pajuntame pasitenkinimą, kad įveikėme baimę. Ir tai yra iš tiesų galingas jausmas!
