Šių metų gegužės mėnesį Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad „perdegimas“ (ang. Burnout) buvo perklasifikuotas iš medicininės būklės į profesinį sindromą, taip tik įrodantį, kokia rimta problema tai yra. Ir nors tai nėra laikoma negalavimu, šis sindromas gali sukelti rimtų padarinių.
Neranda laiko laidotuvėms
„Mūsų dienomis žymiai dažniau pasitaiko atvejų, kai artimieji neturi laiko palaidoti savo šeimos nario, nes yra svarbesnių reikalų (pvz., konferencija), todėl lavonui morge kartais tenka palaukti ir mėnesį“, – tokiais žodžiais pradedamas tinklaraščio „Sociali sociologija“ įrašas, kurį parašė Milda Pivoriūtė. Jame aptariamas „bėgančių su laiku“ aspektas.
Teksto autorė pervargimą įvardija kaip šiuolaikinės visuomenės „statuso“ simbolį.
„Kai kurie ima kalbėti apie pervargimą kaip statuso simbolį, kuris daug prestižiškesnis ir patrauklesnis nei kokia depresija. Neva depresija – nevykėlių, o išsekimas – laimėtojų prizas. Kuo labiau esi pervargęs, užsiėmęs ir neturintis laiko, tuo tavo socialinis statusas aukštesnis, juk toks gyvenimo būdas simbolizuoja visuomenei, kad tu esi labai reikalingas, svarbus, sunkiai pakeičiamas“, – tekste rašė ji.
M. Pivoriūtė pati pasidalino ir savo patirtimi – jai puikiai sekdavosi suderinti profesinį, socialinį, kultūrinį ir socialinį gyvenimą, bet tai buvo daroma rūpinimosi savimi sąskaita. Autorės teigimu, valgyti kartą per dieną tapo norma, taip pat kaip ir trečią dieną iš eilės užmigti 4 valandą ryto, su vis dar įjungtu nešiojamuoju kompiuteriu.
„Buvo priimtina, kad sekmadienio naktį man gali paskambinti tuo metu vykdomo tyrimo užsakovas pasitarti dėl ataskaitos, o po skambučio dar prisėsti ką nors jam atrašyti“, – rašė ji.
Miego sutrikimai prasidėjo 27 metų
Teksto autorė pripažino, kad būnant 27 metų, atsidūrė nuolatiniame skubėjime, laiko neturėjime, pradėjo kankinti rimti miego sutrikimai.
M. Pivoriūtė teigė, kad yra sutikusi merginą, kuri pasakojo kelis kartu organizavusi „skaitančiųjų palaikymo grupę“.
„Apie 10 žmonių savaitgaliui susiburdavo vienoj erdvėj skaityti grožinę literatūrą – buvimas kartu padėdavo atsipalaiduoti, sumažinti kaltės „nieko neveikti“ jausmą, vėl išmokti skaityti taip, kaip buvo įprasta kadaise“, – situaciją aprašė ji.
„Psichoterapeutė B. Hills tai vadina millennial‘sų perdegimo sindromu (millennial burnout). Kai paprasti kasdieniai dalykai pareikalauja daugybės pastangų, yra uždelsiami iki paskutinės minutės arba išvis nepadaromi. Vidiniame dėmesio centre dominuoja profesinis, neva „svarbus“, „produktyvus“ veiklumas, o visa kita – periferijoje, kuria rūpintis nebelieka vidinių resursų. Apima chroniškas neryžtingumas, dirglus sąstingis“, – rašė ji.
Šį nuolatinį bėgimą ji apibūdino „sustoti“ sugebėjusios pažįstamos mintimi – jį sulygino su automobilio vairavimu esant labai pavargusiam.
„Tas momentas, kai leki dideliu greičiu autostradoje, naktį, vos akis praplėšęs, su garsiai paleista muzika, atidarytu langu ir pilna šlapimo pūsle, kad visi tie trukdžiai neleistų užmigti, nes iki tikslo dar 200 kilometrų. Akys „mato“ kelią, bet jei staiga atsirastų koks stovintis objektas, kažin, ar spėtum paspausti stabdžio pedalą“, – situaciją apibūdino ji.
Anot jos, buvimas užsiėmusiu – modernaus Vakarų pasaulio žmonių bruožas.
„Gyvename visuomenėje, kurioje darboholizmas, dažnai atnešantis malonią profesinę sėkmę ir statusą, yra vertinamas. Natūralu, kad persidirbimas, skubėjimas ir laiko neturėjimas eina greta. Mes patys linkę girtis savo darboholiškumu bei žavimės kitais tokiomis savybėmis pasižyminčiais žmonėmis“, – rašo M. Pivoriūtė.
Vaikiną bandė sužavėti savo CV
Šiame tekste atpasakojama ir jau sunkiai išskiriamą asmens ir darbuotojo apibrėžimą.
„Apie merginą, kuri paaukojo potencialius romantinius santykius dėl karjeros jau rašiau, nuo to laiko pasipildžiau kitu pasakojimu – apie merginą, kuri po kelių pirmųjų pasimatymų su vaikinu ėmė tobulinti savo CV, kurį labai nekantravo kokiu nors „netyčiniu“ būdu parodyti savo simpatijai, nes buvo tikra, kad tai jam padarys didelį įspūdį, sužavės, parodys, koks vertingas riešutėlis pasitaikė jo kelyje. Mergina suvaidino, kad jai iki kitos dienos reikia išsiųsti CV dėl vieno potencialaus projekto ir labai reikia, kad kas nors peržvelgtų, ar nėra klaidų, tad paprašė jo. Liko apšalus, kai gavo atsakymą: „Man nerūpi tavo darbai ir pasiekimai, man rūpi, kokia tu esi nepaisant darbų, norėčiau pažinti tave ne kaip darbuotoją“, – rašė tinklaraščio „Sociali sociologija“ autorė.
Neperdegusius vadina dykaduoniais
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto docentas, dr. psichologas Antanas Kairys DELFI sakė, kad vadinamasis jauno žmogaus „perdegimas“ gali būti sąlygotas dviejų priežasčių – tam tikru žmogaus įverčiu tapęs jo „užimtumas“ ir šiuolaikinis gyvenimo būdas.
„Yra kai kurios įmonės, kurios ne tai, kad skatina asmens užimtumą, ne jo darbo kokybę, o tai dažniausiai būna nenaudinga tiek įmonei, tiek ir pačiam žmogui“, – kalbėjo pašnekovas.
Psichologas teigė, kad dažnai net atrodo, kad tas, kuris turi laiko, yra bene „dykaduoniais“.
A. Kairys taip pat kalbėjo ir apie socialinių tinklų vartojimą, kai darbas nuolatos nutraukiamas, norint patikrinti, kas naujo atsitiko socialinėje medijoje, tai trikdo darbą, sukuria nuolatinę įtampą ir nuolatinį „užimtumą“. Psichologas feisbuką ir instagramą paprasčiausiai vadina „laiko rijikais“.
Jis teigė, kad nesprendžiamas „perdegimas“ gali tapti rimta problema, kurios pats asmuo išspręsti nebegalės. „Jeigu perdegimas yra rimtas, tam gali prireikti ir specialistų pagalbos“, – sakė A. Kairys.
Pašnekovas pridūrė, kad jaučiantiems „perdegimą“ vertėtų pradėti vesti socialinių medijų dienoraštį, stebėti, kiek laiko yra praleidžiama būtent tam.