Nežinau, kaip jūs, bet aš, būdamas prie Baltijos jūros, visada stengiuosi dairytis po kojomis ir ieškoti gintaro. Tokį įprotį turiu nuo vaikystės, nes iš vyresnių vis girdėdavau, kiek daug šio lietuviško brangakmenio jūra išmeta į pakrantę. Tik, deja, niekas man nepaaiškino, kad ieškant reikia žinoti tam tikrus, sakyčiau, labai svarbius dalykus. Jeigu nežinai – nieko nerasi. Man taip ir buvo – trisdešimt metų po kojomis neaptikau nei vieno gintarėlio, net pačio smulkiausio. Aišku, niekam dėl to nesiguodžiau, nesinorėjo pasirodyti nevykėliu. Tas apmaudas slėpėsi mano viduje.
Visiems tokiems nusivylusiems patariu kreiptis į tikrus profesionalus, kurie per vieną rytą gali pakeisti jūsų požiūrį, ir susikaupęs apmaudas iš karto dings. Man sunku tuo patikėti, bet yra tokia ypatinga ir labai reta, sakyčiau – galbūt net pati keisčiausia profesija Lietuvoje – tai gintaro gaudytojai. Žmonės, kurie kasdien brenda į bangas ir ieško šito lobio. Jie turi savo darbo kodeksą, labai rimtas taisykles, specialią aprangą ir nepaprastą pasišventimą tam, ką daro.
Neperdedu – man prireikė vos penkių minučių ir gintaro gaudytojas, profesionalus gidas Igoris Osnač (gintalinis.lt) padėjo surasti pirmąjį gyvenime gintaro gabalėlį. Po kelių minučių dar vieną ir dar vieną. Atrodo, kad kas nors tų visame pasaulyje vertinamų akmenukų ten specialiai primėtė.
Apie grybavimą ir uogavimą žino visa Lietuva. Vieni tuo užsiima, kad prisirinktų atsargų žiemai ir palepintų savo šeimas, kiti į mišką eina tam, kad pravėdintų galvą, atsipalaiduotų ir pamirštų kasdienius rūpesčius.
Bet aš jums pasiūlysiu naują, dar mažai kieno bandytą pramogą. Siūlau leistis į tikro, lietuviško lobio paieškas prie jūros. Man tai šių metų atradimas, kurį tikrai rekomenduoju kiekvienam. Leiskitės į šitą nuotykį su draugais ir šeimomis.
Tai naujienų portalo DELFI ir greitai paruošiamų, sveikų košių „Activus“ projektas „Atrask Lietuvą“. Jo metu aš, DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas, klajoju po mūsų šalį ir pasakoju apie daugelio dar neatrastas vietas, kurias būtina aplankyti ir pamatyti. Grožybės ir įdomybės yra visai šalia mūsų, tačiau ne visi tai žinome. „Atrask Lietuvą“ tikslas populiarinti naujas vietas ir kelionėms išjudinti net didžiausius namisėdas. Juk kada vėliau, jeigu ne dabar – pats geriausias laikas pradėti aktyvesnį gyvenimą.
Tik vienos išvykos to „aktyvumo“ reikalauja mažiau, kitos daugiau. Tikriausiai turėčiau visus įspėti, kad šis nuotykis yra iš tų, kai energijos jums tikrai prireiks. Po maždaug dvi valandas trukusio gintarų gaudymo jaučiausi, kaip po sporto klubo. Norėjosi ramiai prisėsti ir atsikvėpti. Bet žinot tą jausmą, kai esi laimingas labiau nei pavargęs? Jums reikėjo matyti, kaip aš savimi didžiavausi. Kaip mažas vaikas ten krykštavau iš laimės.
Jeigu norite sėkmingos gintaro medžioklės – privalote ją pradėti kuo anksčiau. Vos prašvinta – rekomenduojama jau būti prie jūros pilnai pasiruošus. Taip ir darėme su Igoriu. Susitikome Karklėje, prie lankytojų centro. Iš pradžių, pamatęs, kaip išsipuošiau – ėmė juoktis. „Jokių stiliaus detalių gintaro paieškose neprireiks“, – kvatodamas paaiškino. Ten jis man liepė nusirengti savo drabužius ir davė specialią, neperšlampamą aprangą. O lygiai 7 valandą ryto mes jau buvome ant Baltijos kranto.
Pradžioje – maždaug penkiolikos minučių apmokymai – Igoris paaiškina, kaip viskas vyks ir ką svarbiausio turi žinoti gintaro ieškotojai.
Tą laiką puikiai galima išnaudoti pasistiprinimui. Iš kuprinės išsitraukiau porą indelių mano kelionių po Lietuvą partnerio „Activus“ avižinių košių ir termosą su karštu vandeniu. Užsipylėme vietoje ir pavalgėme per keletą minučių.
Ar bent nutuokiate, kaip tai yra romantiška, kai saulė dar tik kyla, o tu jau sėdi ant akmens tiesiai prie vandens ir mėgaujiesi šiltu maistu. Tiesa, reikia paskubėti, nes kuo ilgiau nepradėsi – tuo daugiau konkurentų susirinks ir tave aplenks. Todėl apsimoka žinoti ypatingų ir ramesnių vietelių, kur kitų ieškotojų būna mažiau.
Jis giria Karklę, nes ji yra atokiau nuo Klaipėdos ir Palangos, todėl čia visada ramiau – ypač pasibaigus vasarai. Vietiniai gyventojai prie jūros beveik nesirodo, o turistai užsuka nebent tik savaitgaliais. Tad jeigu jau ką sutiksi – tai daug šansų, kad tai kitas gintaro gaudytojas.
Igoris sako, kad tokių profesionalių ir pastovių „gintarininkų“ Lietuvoje yra tik apie 20 ir visi vieni kitus puikiai pažįsta. Tačiau kartais į paieškas mūsų šalies pakrantėje atvyksta užsieniečiai. Ne tik iš aplinkinių šalių, bet iš įvairiausių žemės kampelių. „Juk visi žino, kad šito gėrio mes turime labai daug, todėl tarp šios srities profesionalų Lietuva yra labai populiari“, – aiškina mano gidas. Savo ekskursijas jis taip pat rengia Klaipėdoje, Palangoje ir Kuršių nerijoje.
Nuo seno liko toks paprotys, kad gintaro ieškotojai su savimi patys turi turėti bent gabalėlį šio akmens. Kad gintaras – gintaro pritrauktų. Ar auskarus, ar apyrankę, užtektų ir į kišenę mažyti gintarėlį įsidėti. Pavyzdžiui, Igoris pasikabinęs ant kaklo nešiojasi kadaise paties surastą laimikį, didelį akmenį su skylute. Tiems, kas į paieškas leidžiasi kartu, jis visada padovanoja po mažesnį pakabuką – aš irgi tokį gavau. Taip pat į rankas jis man įdavė specialų tinklelį, tai pagrindinis ir vienintelis šiam darbui naudojamas įrankis.
Pirmiausia paieška prasideda nuo pasivaikščiojimo pakrante, prieš brisdamas į bangas Igoris liepia nusiimti akinius nuo saulės ir atidžiai stebėti sau po kojomis, daug smulkių gintarėlių jūra išmeta per naktį, dažniausiai jie būna įsimaišę tarp visokių žolių ir šapelių. Visi ieškotojai turėtų atkreipti dėmesį į pačias menkiausias smulkmenas. Iš kur pučia vėjas, kokios bangos, pasirodo, svarbu netgi tai, kurioje paplūdimio vietoje renkasi kirai iš žuvėdros.
Ant kranto randame penkis smulkius gintarėlius, užteko dvidešimties minučių. Igoris sako, jeigu eitume toliau – jų būtų dar daugiau, ypač pliažuose, kur žmogaus koja įžengia labai retai.
Bet įdomiau yra paieškos vandenyje. Gintaro gaudytojas gerai apsidairo, randa patį tamsiausią tašką ir liepia sekti paskui jį. Įbridę iki kelių mes tiesiame savo tinklus ir jais braukome palei dugną. Tada tempiam tai, ką pririnkome į krantą, ten išberiame tinkluose susikaupusias žoles, smėlį. Visą tai pagaliuku išsklaidome ir štai prašom – daug didesni gintaro gabalėliai. „Viskas, ką randame, priklauso tau. Visada taip yra, aš tik specialistas, mokytojas. Ką mano mokiniai randa – jie pasiima namo“, – pradžiugina Igoris. Ištraukęs ypatingos formos, tądien didžiausia gabaliuką klausiu jo, gal tokį ypatingą nori sau pasilikti, bet šis vyras visai negodus. Sako, net jeigu ištraukčiau rekordinį, patį didžiausią – vis tiek neatimtų.
Anksti ryte pliaže vos vienas kitas praeivis, visi kas ėjo pro šalį teiravosi – ką gi čia tokio keisto veikiame. Žmonėms buvo sunku patikėti, kad taip atrodo profesionalus gintarų ieškojimas. „Galvojome, kad jūs žvejai“, – juokėsi kelios poros. Bet juoktis nustojo, kai parodžiau mūsų laimikį. „Mes irgi taip norime, parodykite, kur čia tie gintarai“, – prašė mūsų.
O viena jaunuolių kompanija, nakvojusi paplūdimyje ir iš vakaro turėjusi ten audringą vakarėlį, pagalvojo, kad mes kokie gamtos inspektoriai, kiek išsigando, kai ėjome pro šalį.
Savo karjerą Igoris pradėjo vaikystėje. Iš pradžių su tėvais eidavo prie jūros ieškoti gintarų, po to su kiemo draugais, galiausiai pradėjo į tai žiūrėti vis rimčiau ir tapo profesionaliu gaudytoju. Jau penkiasdešimt metų tuo užsiima. Jokių gintaro mokslų, specialaus universiteto ar kursų nepraėjo. Tiesiog skaitė daug knygų, domėjosi, praktikavosi – todėl drąsiai gali sakyti, kad apie šį akmenį žino viską. Klaipėdietis turi ir kitą profesiją – jis yra profesionalus virėjas, daug metų dirbo maitinimo versle. Bet galiausiai nusprendė, kad gyvens vien tik iš gintarų.
Ši veikla neturi sezoniškumo, tuo užsiimti galima ištisus metus, ar saulei šviečiant, ar pūgai siaučiant. Tiesa, pats didžiausias gintaro derlius būna pavasarį ir rudenį, tuo metu, kai mūsų šalyje sustiprėja vėjai ir bangos, ypač derlinga pakrantė po rimtų audrų. Jeigu tik perskaito orų prognozėje, kad stiprėja vėjas, jau žino, kad turės daug darbo. Rugsėjis, spalis, lapkritis – gintaro gaudytojas šiuos mėnesius labai myli.
Kartais į paieškas išsiruošia net naktį, kad aplenktų visus kitus. Arba draugiškai sutaria su kolegomis, kad eis į bendrą naktinį žygį ir vieni kitiems padės. Sako, tuomet būna labai įdomus vaizdas – vandenyje mirguliuoja daug prožektorių.
Didžiausias Igorio laimikis – per vieną rytą pririnko pusantro kilogramo mažesnių ir didesnių gintarėlių. O vienam jo kolegai yra pavykę rasti net 891 gramą sveriantį akmenį.
Ką daryti su tokiais ypatingais radiniais? Juos galima parduoti supirkėjams, juvelyrikos gamintojams ir iš to gauti neblogus pinigus. Net praturtėti. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad gintariniai karoliai gali kainuoti nuo kelių dešimčių eurų iki kelių tūkstančių?
Bet priduoda ir parduoda tikrai ne viską. Kai ką ieškotojai pasilieka sau, atminimui. O iš mažesnių, mažą vertę turinčių gintarų patys daro papuošalus, ruošia gintarų dulkes, kuriomis vėliau gardina maistą, sako, tai labai sveika. Dar Igoris ruošia gintarų užpiltinę, kuria vaišina savo klientus.
Dvi kartu su Igoriu praleistos valandos kainuoja 70 eurų. Įdomiausia, kad kaina nepriklauso nuo to, keliese būsite. Ar vienas, ar dviese, o gal visa dešimties žmonių kompanija – mokestis lieka toks pats. Todėl apsimoka drauge prisikviesti draugų. Tiesa, Igoris įspėja, kad specialia apranga papuoš ne visus, tik vieną arba du žmones. Visi kiti gintaro galės ieškoti tik ant kranto.
Šio vyro paslaugas užsisako ne tik lietuviai, jis taip pat kalba angliškai, vokiškai ir rusiškai. Tad jeigu sulauksite svečių iš užsienio ir norėsite juos nustebinti kokia nors ypatingai originalia veikla – gintaro paieškos turėtų būti būtent tai. Tik turėkite omenyje, kad Igoris dirba pats vienas, tad laisvų, dar nerezervuotų dienų pas jį nedaug. Ypač užimti savaitgaliai. Stenkitės tartis kiek įmanoma iš anksto.
Pačiais įdomiausiais savo klientais Igoris pavadino porą iš Amerikos. Tie žmonės atvyko specialiai tam, kad pasivaikščiotų Baltijos pakrante ir paieškotų vietinių gintarų. „Galvojau, kad tai paprasti senukai, pasakojau jiems, kaip gintaras susidaro, kiek metų jis išbūna jūroje ir panašius dalykus. Tada vyras mane ėmė tildyti, sako: mes viską žinome. Nusistebėjau, bet nieko nesakiau. Toliau rodžiau, kaip viskas vyksta. Tada jie man prisipažino, kad yra ne paprasti turistai, o gintaro profesionalai. Pasirodo, abu priklauso Amerikos gintaro tyrinėtojų asociacijai“, – prisiminė neseniai nutikusį nuotykį. Iš tų ponų Igoris gavo ir dovanų – ypatingai reto teksasietiško gintaro. Tokio Lietuvoje daugiau niekas neturi.
Kai baigėme savo paieškas, jausmas buvo kaip po rimto fizinio krūvio. Skaudėjo ir kojas, ir rankas, bet tas skausmas toks malonus. Atsisėdome mudu su Igoriu vėl ant akmens ir ramiai žiūrėjome į banguojančią jūrą. „Ach, kaip gera, kaip gražu“, – pagalvojau aš. Ir tikrai, ta rytinė pakrantės romantika, rytinė saulės šviesa, ramybė, kai nėra tūkstančio poilsiautojų. Kiekvienam linkiu tai patirti. Ir, žinoma, surasti savo gintarėlį, gal net ne vieną. Praturtėsite jeigu ne finansiškai, tai dvasiškai.
