Apie ką mes čia…
Prieš septynerius metus praradusi ligoninės gaisre savo vaiką, Lizė diena iš dienos išgyvena šį košmarą, kuris sugriovė ne tik jos, bet ir jos artimųjų gyvenimus. Tačiau staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai vienoje vaikų šventėje ji pastebi mažą mergaitę. Lizė yra įsitikinusi, jog tai yra jos mirusi Rozė.
Kūrinio turinys
Eidamas žiūrėti šio filmo nežinojau apie jį nič nieko, todėl po peržiūros labai nustebau. Ir mano nuostaba buvo ne dėl filmo kokybės ar jo pasakojimo formos, bet dėl to, kada jis pasiekė kino ekranus. Tiesiog dažniausiai tokie depresyvūs, pilkai atrodantys bei slegiantys trileriai pasiekia žiūrovus spalio-lapkričio mėnesiais, bet tikrai ne vasaros pabaigoje, kai dar yra išleidžiami blokbasteriai. Tad vasariška nuotaiką kiek sujaukė drama, kuri galiausiai virto trileriu.
Pats filmo siužetas atrodo pakankamai įdomiai – yra moteris, kuri kažkada prarado vaiką, ir yra mergaitė, kuri jai atrodo labai artima. Moteris pradeda persekioti mergaitę ir šeimą, kurioje ji gyvena. Ir... Viskas. Toks yra šios juostos siužetas, kuris iš pradžių išties įtraukia, bet praėjus pusvalandžiui ima kelti nuobodulį. O tas nuobodulys sukeliamas ne šiaip sau, o dėl pernelyg monotoniškų scenų, kurios tik erzina tuo, jog jose buvo bandoma pateikti motinos skausmą per tokią prizmę, jog ji akimirksniu tapo pagrindiniu šio filmo antagonistu.
Žiūrėti pusantros valandos į psichiškai nestabilų žmogų, kuriam lyg ir turėtum simpatizuoti, yra išties sunku, nes neįmanoma pamėgti tokio personažo, kuris ne tik kad nesusitvarko su savo gyvenimu, bet dar ir terorizuoja normalią šeimą. Suprantamas yra vienas aspektas – tragedija ir skausmas, kurį teko išgyventi pagrindinei filmo veikėjai Lizei. Dėl to buvo pasidarbuota neblogai, nes ir personažas buvo atskleistas iš įvairių perspektyvų, ir jo noras sugrąžinti tai, kas buvo prarasta gaisre, buvo kaip ir pagrįsta, bet jos savanaudiškumas ir maniakiškas siekis sukeldavo ne itin geras emocijas.
Iš kitų personažų, ant kurių laikėsi juostos siužetinės linijos eiga, paminėčiau buvusį Lizės vyrą Maiklą, kuris visose scenose paliko labai sveikai mąstančio žmogaus įvaizdį. Panašiai galima pagalvoti ir apie Lizės terorizuojamą porą, kuri gyvena augindama du žavius vaikus. Ir iki pat šio pasakojimo finalo nei vienas iš jų nepaliko visiškai jokio neigiamo jausmo, nors laukiant kulminacijos įvyksta kai kas svarbaus.
Įtampos filmas neturi, tik kelias akimirkas filmo gale, todėl jį žiūrėti yra pakankamai nuobodu, nors, kita vertus, ir įdomu, nes smalsu, kaip visgi baigsis Lizės istorija ir ką ji išpeš finale. Bet nemanau, kad žiūrėti pusantros valandos į vietoje stovintį veiksmą, kad galiausiai penkias minutes pasidžiaugtum, yra verta.
Todėl filmą rekomenduočiau tik ištikimiems trilerių gerbėjams, kuriems patinka tamsūs ir vientisi pasakojimai su bandymu suklaidinti žiūrovą. Ir ne, tai nėra blogas filmas, bet jis tiesiog pernelyg blankus ir neišsiskiriantis iš būrio panašių juostų, kurios kiekvienais metais papildo trilerio žanrą.
Techninė juostos pusė
Vizualiai ši juosta labai primena kitus panašaus pobūdžio projektus, todėl nieko ypatingo čia kaip ir nėra, kas galėtų išties nustebinti viską mačiusį žiūrovą. Standartinis operatoriaus darbas, įtampą sukelianti muzika, kokybiškas meninis apipavidalinimas ir neblogas vaizdo bei garso montažas – pliusai, kurie leidžia jaustis komfortabiliai peržiūros metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį atlikusi Noomi Rapace čia pademonstravo visus savo talentus suvaidindama psichiškai nestabilią ir itin atgrasią moterį, kurios veiksmai kartais sukeldavo pasišlykštėjimą. Iš kitos pusės – visos jos išspaustos emocijos buvo labai tikroviškai pavaizduotos.
Antraplaniuose vaidmenyse filme epizodiškai buvo galima pamatyti Luke‘ą Evansą ir Yvonne Strahovski, kurie irgi įnešė savo indėlį į kokybišką šio filmo vaidybinę dalį. Tiek vienas, tiek kitas aktorius sukėlė pakankamai malonius įspūdžius.
Verdiktas
„Mano angelas“ – standartinis ir pernelyg niekuo neišsiskiriantis iš kitų panašaus pobūdžio juostų pasakojimas, kurio esminiu varikliu tampa nežinomybė bei stipri pagrindinių aktorių vaidyba. Tačiau be solidaus Noomi Rapace pasirodymo ir neblogo finalinio akcento, filmas pasiūlo pakankamai vientisą ir netgi šiek nuobodžiai atrodančią peržiūrą.
Filmo anonsas:
