Vilnietę Aną į paskutinę kelionę palydi tik kaimynai. Moters vyras miręs prieš 13 metų, vaikų nėra, ar yra giminių kaimynai sako nežinantys, tačiau iš laidojimo salės, kur buvo pašarvota, Ana vežama ne į kapines, o į šaldytuvą, rodoma LNK Žinių reportaže.

Senolės laidotuvėmis besirūpinanti įmonė ketina kūną kremuoti ir palaidoti kapinėse, kur guli benamiai, neatpažinti ir artimųjų neturintys žmonės.

Toks įmonės planas apstulbino Anos kaimynus. Anot jų, moteris Sudervės kapinėse buvo įsigijusi kapavietę, kurioje palaidojo vyrą, ir planavo atgulti pati.

„Žmogus čia gyveno, turėjo vyrą. Turi prižiūrėtą vietą, kapai labai gražūs, prižiūrėti. Ji gyveno, ir dabar mirus tave kažkokiam 111 ar kokiame ten (kape) palaidotų. Nežinau, labai negražu“, – kalbėjo kaimynė Marija.

Tetos Anios, kaip ją visi vadino, kaimynė Nadežda nuvedė žurnalistus prie kapo, kur palaidotas kaimynės vyras.

„Žinote, kaip jie vadino vienas kitą – „zalotoj“ ir „zalataja“ (auksinis ir auksinė – DELFI). Man baisu. Čia gi yra vyras ir žmona, pragyvenę tiek metų. Tada visi turime pagalvoti, kokias turime palikti pažymas“, – kalbėjo Nadežda.

Nadežda kreipėsi į kapinių prižiūrėtoją, kad senolė būtų palaidota šalia vyro.

„Man kapinių prižiūrėtoja pasakė, kad aš esu niekas, ir nieko (negaliu padaryti). O savivaldybė man pasakė, kad perskambins, bet kiek aš skambinau, nepakėlė ragelio“, – pasakojo Nadežda.

Su velionės kaimynėmis žurnalistai nuėjo pas kapinių administraciją. Jos darbuotojai nuo klausimų spruko.

„Aš tikrai neduosiu (interviu), be komentarų. Čia savivaldybė“, – prieš uždarydama žurnalistams prieš nosis pasakė jauna moteris.

Kapinių darbuotoja užsirakino administracijos patalpose. Po kelių minučių persigalvojusi ji trumpai paaiškino, kodėl neleidžia laidoti senolės šalia vyro.

„Mes neturime jokių dokumentų, įrodančių giminystės ryšį. (…) Ten buvo skirtingos pavardės, vyras Leonovas, o ji – Danguriova“, – sakė Sudervės kapinių administracijos darbuotoja Olga Maksimenkova.

Tačiau kaimynai piktinosi, kad senolei laidoti vyrą skirtingos pavardės netrukdė. Jie yra įsitikinę, kad kapavietė priklauso velionei.

„Išpirkta 100 proc., ir paminklas stovi, ir numeris, ir vieta“, – sakė kaimynė Marija.

Administracijos darbuotojos teigimu, velionė turi teisę būti palaidota šalia, tačiau reikia pristatyti reikiamus dokumentus, kad ji buvo prieš tai ten palaidoto vyro žmona.

„Mes nedraudžiame, jeigu jūs pristatysite visus dokumentus, kad čia tikrai buvo vyras ir žmona“, – sakė O. Maksimenkova.

Tačiau velionės kaimynės yra ne giminės, įgaliojimo gauti pažymą apie svetimo asmens santuoką neturi. Jos turi senolės pasą, ir tai tarybinį, kur moteris buvo padėjusi dabartinį, jos neranda.

„Čia yra štampukas, kad jie yra vyras ir žmona“, – vartydama pasą rodė kaimynė.

Istorija pradėjus domėtis žurnalistams, Vilniaus savivaldybė pažadėjo surasti trūkstamus dokumentus

„Susiorganizavome dokumentus, įrodančius, kad miręs žmogus, palaidotas ten, ir šita mirusi moteris yra vyras ir žmona. Iš metrikacijos gausime pažymą, mirties liudiją jau irgi beveik turime. Tai tiesiog bus palaidotas žmogus toje kapavietėje“, – sakė savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas Gintautas Runovičius.

Kad nepasikartotų panaši situacija specialistas patarė giminių neturinčius žmones iš anksto pasirašyti įgaliojimą laidoti asmeniui, kuriuo pasitiki – kaimynui arba draugui. Įgaliojime patartina nurodyti, kur ir kaip pageidauja būti palaidotas.