Nepaisant to, kad oficialiai Rusija ir toliau neigia, savo karinių pajėgų indėlį karo veiksmuose Donbase, daugybė liudijimų, nuotraukų ir vaizdo įrašų internete rodo priešingai.

Didžiosios Britanijos tyrėjų grupė „Forensic Architecture“ „Ilovaisko katilo“ – Ukrainos pajėgų apsuptis prie Ilovaisko miesto, už 50 km nuo Donecko – penkmečio minėjimo proga paviešino didžiulį tyrimą. Tyrimo rezultatai įrodo, kad „Ilovaisko katile“ dalyvavo reguliarioji Rusijos kariuomenė.

„Forensic Architecture“ ekspertai savo analizę pagrindė palydovinėmis nuotraukomis ir vaizdo įrašais iš susirėmimų zonos rytinėje Ukrainos dalyje. Nuotraukose ir vaizdo įrašuose įamžintas tankas T-72B3 – modernizuotas sovietinis tankas, kuris 2014 m. buvo tik Rusijos kariuomenės ginkluotės sudėtyje. T-72B3 lengva atpažinti iš unikalių ypatybių, pavyzdžiui, ant bokštelio įrengto taikiklio „Sosna-U“ ir modernizuotų dinaminių šarvų „Kontakt-5“. Bet tai nėra vieninteliai Rusijos agresijos prieš Ukrainą įrodymai.

Laisvės radijas“ primena apie kitus Rusijos ginkluotės elementus, kurie oficialiai niekada nebuvo atgabenti į Ukrainą ir gali neginčijamai įrodyti Rusijos reguliariosios kariuomenės dalyvavimą kariniame konflikte Donbase. Jų naudojimo Ukrainos rytuose įrodymus kruopščiai rinko tarptautinių tyrimo grupių, tokių kaip „InformNapalm“ ir „Bellingcat“, savanoriai bei ekspertai.

Tankas T-90A

Dar viena rusų modifikacija, atlikta naudojant sovietinio tanko Т-72 bazę. T-90A išskiria kelios ypatybės: pleišto pavidalo dinaminiai šarvai, kuriuos pavyko išdėstyti viena eile ant iš kelių dalių suvirinto bokštelio, taip pat antros kartos termovizoriai „ESSA“. Kaip ir T-72B3, T-90A niekada nebuvo eksportuojamas į Ukrainą, tačiau toks tankas buvo pastebėtas Luhansko srityje besibaigiant kovoms dėl Ilovaisko. Toliau pateiktas vaizdo įrašas, spėjama, nufilmuotas 2014 m. rugpjūčio 25 d.

„InformNapalm“ savanoriai ir „Twitter“ naudotojas Askai707 sugebėjo nustatyti filmavimo vietą. Tai į pietryčius nuo kaimo Lysoje esanti geležinkelio pervaža.

Dar vienu patvirtinimu, kad rytinėje Ukrainos dalyje vykusiame konflikte dalyvavo T-90A, tapo profilis socialiniame tinkle „VKontakte“, priklausantis gvardijos 136-osios motorizuotosios pėstininkų brigados tankistui iš Buinaksko Vitalijui Marakasovui.

Tarp jo paskelbtų nuotraukų (vėliau jos buvo pašalintos, tačiau profilio archyvinė kopija išsaugota) matyti kadrų, kurių fone įamžintas Luhansko srities kelio ženklo stulpas, esantis netoli Luhansko oro uosto, taip pat T-90A kolonos vaizdas.

Šios nuotraukos rodo, kad tankai T-90A dalyvavo ne tik mūšiuose prie Ilovaisko, bet ir šturmuojant Luhansko oro uostą. Tai buvo viena pirmųjų didelio masto operacijų, kurioje petys į petį kariavo „Vagnerio grupės“ samdiniai ir Rusijos kariuomenės kariai.

Sunkioji liepsnosvaidinė sistema „Buratinas“

Vienas baisiausių šiuolaikinių karų ginklų – sunkiosios liepsnosvaidinės sistemos – buvo sukurtas Sovietų Sąjungoje XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmieji prototipai buvo pagaminti Omske 1978–1979 m. Šiandien tokias sistemas gamina įmonė „UralVagonZavod“. Kompleksą sudaro dvi pagrindinės dalys: važiuoklė (tanko ar sunkiojo sunkvežimio bazė) ir paleidimo vamzdžiai, iš kurių šaudoma nevaldomais reaktyviniais užtaisais.

Pagrindinę užtaiso dalį sudaro termobarinė medžiaga. Ši sistema veikia tokiu principu: užtaisui pataikius į taikinį, padegamoji medžiaga išpurškiama kaip aerozolis, ir susidaręs dujų debesis užsiliepsnoja. 2009 m. žurnale „Populiarioji mechanika“ išspausdintame straipsnyje rašoma, kad didelio kalibro termobariniai sprogstamieji užtaisai galingumu prilygsta ypač mažiems taktiniams branduoliniams užtaisams, žinoma, išskyrus radiacijos poveikį.

Elektroninės kovos priemonė "Krasucha-4"

Liepsnosvaidinės sistemos naudojamos išvesti iš rikiuotės lengvai šarvuotą techniką ir automobilius, padegti ir sugriauti infrastruktūrą bei pastatus ir naikinti priešo gyvąją jėgą, dislokuotą atviroje vietoje ir įvirtinimuose. Tai taip pat yra efektyvus psichologinis ginklas.

Rusijos sunkioji liepsnosvaidinė sistema „Buratinas“ įrengta ant to paties tanko T-72 bazės. Šių sistemų yra kai kurių posovietinių šalių karinėse pajėgose, pavyzdžiui, Armėnijos, Kazachstano ir Azerbaidžano, tačiau Ukraina tokių sistemų neturi.

2015 m. spalio mėnesį Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai sunkiąją liepsnosvaidinę sistemą „Buratinas“ pastebėjo netoli Krugliko kaimo, esančio Luhansko srityje, ir šį faktą užfiksavo savo ataskaitoje.

Apie tai, kad Ukrainoje buvo naudojama sunkioji liepsnosvaidinė sistema „Buratinas“, taip pat netiesiogiai užsimenama Ukrainos programišių paviešintuose Rusijos prezidento padėjėjo Vladislavo Surkovo el. laiškuose. Į V. Surkovo priimamojo el. pašto dėžutę reguliariai ateidavo laiškai su veiksmų planais dėl Minsko susitarimų vykdymo.

2015 m. sausio mėnesio pabaigoje viename iš tokių planų buvo kalbama apie sunkiųjų liepsnosvaidinių sistemų atitraukimą nuo demarkacinės linijos, tačiau galutinėje dokumento versijoje (šie susitarimai gavo neoficialų pavadinimą „Minskas-2“) apie tokias sistemas nieko neužsimenama.

Yra žinoma, kad modernizuotą „Buratino“ versiją – sunkiąją liepsnosvaidinę sistemą „Solncepek“ – Rusija naudojo Sirijoje. Sistemos buvo permestos į šią šalį iš Žemutinio Naugardo srities, iš 20-ojo radiacinės, cheminės ir biologinės saugos pulko.

Kaip 2015 m. pasakojo „Laisvės radijo“ šaltinis, žinantis situaciją 20-ajame radiacinės, cheminės ir biologinės saugos pulke, į Siriją buvo nusiųsta apie 20 pagal sutartį tarnaujančių kareivių ir keletas dešimčių mašinų – ne tik „Solncepekai“, bet ir užtaisomosios mašinos, valdymo mašinos ir lydintysis transportas. Tiesa, kai kuriems kariams teko pasilikti Rusijoje: 2015 m. rugpjūčio mėnesį pulko kariai (tiek tarnaujantys pagal sutartį, tiek šauktiniai) buvo išsiųsti į mokymus Kursko srityje, netoli sienos su Ukraina, esančiame poligone.

Daugeliui iš mokymų grįžusių karių atsirado neaiškios ligos simptomų: geltonos dėmės ant odos ir aukšta temperatūra. Negaluojančiuosius paguldė į ligoninę ir visiems nustatė vienodą diagnozę – streptokokinė odos infekcija ir streptodermija.

Remiantis internete, pavyzdžiui, portale guns.ru, pateikiama informacija, į „Solncepekų“ termobarinių užtaisų mišinio sudėtį gali įeiti trotilas, amonio perchloratas ir nitratas, heksogenas, etileno oksidas. Visos šios medžiagos yra gana toksiškos. Net trumpalaikis kontaktas su jomis gali sukelti rimtų pasekmių žmogaus sveikatai.

Radioelektroninės kovos priemonės

Pastarieji pavyzdžiai yra greičiau išimtys iš taisyklės, nes didžiąją dalį kovinės karinės technikos, naudotos Ukrainos rytinėje dalyje, tuo metu turėjo tiek Rusijos, tiek Ukrainos kariuomenė. Daug paprasčiau identifikuoti Rusijos karius, naudojančius šiuolaikines radioelektroninės kovos sistemas.

Remiantis atvirų duomenų šaltinių informacija, šios sistemos Ukrainoje, galima sakyti, buvo išbandytos realios kovos sąlygomis prieš oficialų įtraukimą į Rusijos kariuomenės ginkluotę. Žinoma, oficialiai į Ukrainą jos niekada nebuvo gabenamos. Tiesą sakant, dauguma tokių sistemų apskritai nebuvo gabenamos į jokias šalis.

Jei savo šalies teritorijoje Rusijos valdžia gali pamėginti susitarti su mobiliojo ryšio operatoriumi, kad laikinai išjungtų mobilųjį ryšį opozicinio mitingo metu, tai norint išjungti GSM tinklą priešininko teritorijoje, reikia naudoti specialią techniką.

Pavyzdžiui, radioelektroninės kovos kompleksą RB-341V „Lejer-3“. Kaip rašoma rusiško el. leidinio „Karinė apžvalga“ interneto svetainėje, „kompleksas „Lejer-3“ yra skirtas slopinti mobilųjį ryšį naudojant trikdžius, kuriuos skleidžia specialus bepilotis skraidantis aparatas.

Lengvame bepiločiame skraidančiame aparate įrengtas specialus siųstuvas imituoja bazinės mobiliojo ryšio stoties darbą ir trikdo įprastą abonentų mobiliojo ryšio prietaisų veikimą“.

Kompleksas „Lejer-3“ buvo pagamintas Peterburgo ribotos atsakomybės bendrovėje „Specialusis technologinis centras“ ir pirmą kartą pristatytas visuomenei 2015 m. spalio mėnesio pradžioje vykusioje parodoje „Pietų karinės apygardos inovacijų diena“.

„Lejer-3“ geba ne tik slopinti mobilųjį ryšį, bet ir pateikti prie tinklo prijungtų mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių koordinates. Šie duomenys gali būti naudojami, pavyzdžiui, apskaičiuoti artilerijos smūgio vietą.

Donecke „Lejer-3“ buvo pastebėtas dar prieš oficialų komplekso pristatymą – 2015 m. vasarą. Vėliau jis buvo užfiksuotas 2016 m. pavasarį Donecko srityje padarytame vaizdo įraše.

Visas abejones dėl rusų radioelektroninės kovos sistemų naudojimo Ukrainoje išsklaidė ta pati ESBO stebėtojų misija.

2018 m. rugpjūčio 11 d. paskelbtoje ataskaitoje rašoma, kad netoli Černuchino gyvenvietės (separatistų kontroliuojama teritorija, esanti už 64 km į pietvakarius nuo Luhansko) buvo pastebėtos rusų radioelektroninės kovos sistemos „Lejer-3“ RB-341V, 1L269 „Krasūcha-2“, RB-109A „Bylina“ ir radioelektroninės kovos kompleksas „Repelent-1“.

Būtina paminėti, kad retkarčiais naujausių Rusijos radioelektroninės kovos sistemų „praktiniai bandymai“ baigiasi jų praradimu.

2019 m. birželio mėnesio pabaigoje Ukrainos kariuomenė pranešė, kad sunaikino du mobiliuosius radioelektroninės žvalgybos kompleksus „Torn-MDM“. Šios sistemos yra skirtos pelenguoti, analizuoti ir registruoti iki 3000 MHz dažnio signalus bei nustatyti tokių signalų šaltinį.

Kaip ir „Lejer-3“ bei kitos pirmiau nurodytos radioelektroninės kovos sistemos, „Torn-MDM“ oficialiai niekada nebuvo gabenama nei į Ukrainą, nei į kitas pasaulio šalis.