Vergiškos darbo sąlygos
Viešumoje mėgstama eskaluoti temą, kad tolimųjų reisų vairuotojai išnaudojami kaip vergai – jie yra priversti vairuoti taip vadinamas „fūras“ beveik visą parą be pertraukų, neturi galimybių pavalgyti, išsimiegoti, atlikti gamtinius reikalus. Gal tokia situacija ir buvo tuomet, kai tik pradėjo formuotis transporto rinka, kai dar kūrėme Lietuvos valstybės pamatus. Tačiau šiandien situacija yra maždaug tokia: darbo ir poilsio laiką vairuotojams detaliai reglamentuoja Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktai, kuriuose numatyta, kad vairuotojas privalo ilsėtis nustatytu laiku.
Darbo ir poilsio režimo laikymąsi prižiūri ne savininkas ar įmonės vadovas. Sakysite, tachografus galima išjungti? Gerbiamieji, taip galvojantys yra pakankamai naivūs, nes išjungus tachografą automobilio judėjimą galima sekti pagal GPS sekimo sistemą, kurias turi dauguma tarptautiniais pervežimais užsiimančių bendrovių. Todėl taip apgauti galima nebent žmoną, kurią reikia įtikinti, kad dirbi daug, o uždirbi mažai.
Stebėjimui bei darbo ir poilsio režimo fiksavimui šiandien naudojami išmanūs tachografai. Iš šių išmanių prietaisų vežėjas kas 28 dienas privalo nuskaityti duomenis ir juos saugoti metus laiko. Tachografo parodymus bet kurioje šalyje gali patikrinti tos šalies pareigūnai ir už pažeidimus gali nubausti. Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA) gali patikrinti vežėjų įmones, tachografų duomenys tokiu atveju yra paimami ir analizuojami. Tai reiškia, kad padaręs pažeidimą tu gali sulaukti baudos nebūtinai dabar – ji tave gali pasiekti ir po metų.
Šiuolaikinės technologijos leidžia nuolat stebėti automobilių judėjimą, darbo laikas fiksuojamas ir lengvai patikrinamas, todėl sukčiauti per sudėtinga ir sąžiningiems verslininkams ekonomiškai nenaudinga. Be to, kiekvienas verslininkas, patikėdamas savo turtą (šiuo atveju – labai brangų automobilį) darbuotojui, nori, kad darbuotojas tą turtą naudotų atsargiai ir atsakingai. Pasakykite, kaip neišsimiegojęs vairuotojas gali būti budrus ir atsargus kelyje? Todėl joks vežėjas nesuinteresuotas ilginti darbo laiką.
Vairuotojų atlyginimai labai maži
Šiais teiginiais švaistosi keli socialiniuose tinkluose ypač aktyvūs vairuotojai. Apie kiekvieną konkretų atvejį reikėtų kalbėti atskirai (vairuotojo darbo istorija, padaryti pažeidimai, nuostoliai ir kt.), tačiau bendros tendencijos yra labai paprastos – atsakingiems vairuotojams mokamas nemažas atlyginimas, kuris lenkia algas, mokamas Lietuvos mokytojams, gaisrininkams, muitininkams, policininkams ir net medikams.
Jei įvertintume tai, kad mokytojai ir medikai ne vienerius metus savo darbui kaupia žinias aukštosiose mokyklose, policininkai ar gaisrininkai nuolat patiria didžiulį stresą, drįsčiau teigti, kad darbštaus ir atsakingo vairuotojo atlyginimas šių dienų Lietuvoje tikrai konkurencingas. Tikrai neteko girdėti, jog vairuotojas, metęs savo darbą, eitų dirbti mokytoju. O priešingų atvejų teko girdėti ne vieną – turime vairuotojų net su dviem aukštaisiais.
Vežėjai gauna milžiniškus pelnus
Eskaluojant vairuotojų atlyginimų temą vienas iš labai mėgstamų argumentų – didžiuliai vežėjų pelnai. Nežinia, iš kur toks įsitikinimas atsiranda, nes oficiali statistika liudija visai ką kita – pelningumas pervežimų versle vos viršija 3 proc. Manau, tikrai daug sričių, kuriose pelningumas yra kur kas didesnis, nei pervežimuose.
Tiesa, kelios didelės bendrovės dėl didelių apimčių gali pasidžiaugti neblogais rezultatais, tačiau atmetus tas kelias bendroves, paaiškėja, kad likę vežėjai yra visiškai smulkūs verslininkai, valdantys po 3–5 krovininius automobilius. Dirbdami „Linavoje“ matome, kad dažniausiai tai yra šeimos verslas, kur dirba visi šeimos nariai, o tuo pačiu, vystydami šį verslą smulkūs verslininkai rizikuoja savo šeimos turtu ir gerove. Tokios bendrovės dažniausiai turi nemažus įsipareigojimus bankams ir kiekviena nesėkmė ar sąlygų pabloginimas jiems reiškia ne pelno sumažinimą, o bankrotą.
Kalbėti apie didžiulius visų vežėjų pelnus yra tas pats, kaip sakyti, kad maža kepyklėlė turi tokią pačią pelno maržą kaip didžiuliai Lietuvoje įsigalėję prekybos tinklai. Jei mūsų valstybė neatskirs skirtingų kategorijų, su pervežimų verslu gali nutikti taip pat, kaip nutiko su smulkia prekyba – smulkūs verslininkai buvo sužlugdyti, nes nepajėgė konkuruoti su dideliais, įvairiomis priemonėmis rinkoje kovojančiais verslo banginiais.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad šiandien vežėjai dėl tam tikrų priežasčių yra kaltinimų smaigalyje, tačiau, mano manymu, trumparegiška girdėti tik vienos pusės argumentus ir pagal sovietinių laikų paprotį visus verslininkus laikyti vagimis ir nusikaltėliais.
Išvardinau kelis pagrindinius mitus, kuriuos eskaluoja politikai ar kai kurie profesinių sąjungų atstovai, siekiantys neaiškių tikslų, tačiau mitus apie vairuotojų darbą būtų galima vardinti ir vardinti. Faktas yra tai, kad šie mitai kuriami siekiant sužlugdyti Lietuvos transporto sektorių. Norėtųsi, kad už valstybės gerovę ir visų mūsų vaikų ateitį atsakingi asmenys realiai suvoktų situaciją, o tuos, kurie manipuliuoja žmonių likimais tik tam, kad pasiektų siaurų asmeninių tikslų, vieną kartą pavytų atsakomybė už savo žodžius ir veiksmus.
O visus tuos, kurie mano, kad transporto verslas yra aukso kasyklos, kviečiu vieną kartą nustoti tuščiai aušinti burną ir imtis konkrečių veiksmų – kurkite savo įmones, gaukite reikalingus leidimus, operatyviai reaguokite į nuolat besikeičiančią situaciją rinkoje, konkuruokite su kitų šalių vežėjais, puoselėkite savo darbuotojus. Uždirbkite pagaliau tą savo milijoną.
