Prezidento inauguracijos atveju laisvai interpretuojamas renginio aprangos kodas („šventinis-vakarinis“) sukėlė tikrą sumaištį renkantis tinkamą aprėdą (mažiausiai trečdalis svečių vis tiek vilkėjo jokio formalaus aprangos kodo neatitinkančią aprangą) ir pademonstravo, kad mūsų dauguma vyrų absoliučiai nemoka pozuoti prieš fotoobjektyvus. Negana to, bene pusė jų visą vakarą praleido tylėdami (niekuo nesidomėdami, o ir patys būdami niekam neįdomiais), jau nekalbant apie tokias mūsų balių svetimybes, kaip šokiai, susilaikymas nuo maisto ar asistavimas damai.
Galbūt net ir galima konstatuoti, kad Lietuvos vyrams yra būdinga ne pati geriausia ir efektyviausia pasaulyje „prancūziška“ etiketo doktrina: jie per ilgai valgo, pernelyg akcentuoja savo nelaimingumą ir pernelyg ilgai kalba tarpduryje atsisveikindami.
Naivu ir tikėtis, kad šiais jaunų tatuiruotų Instagramo herojų, susiurbiančių visą žiniasklaidos dėmesį laikais mūsų brandžiojo amžiaus aukštuomenė ūmiai persikvalifikuos ir išmoks fokstroto žingsnelį ar tinkamai tepti ant skrebučio „foie gras“ – anaiptol! Tačiau bent jau šiokius tokius elgesio ir laikysenos pagrindus vertėtų žinoti, ir štai kam: žydai, ta sėkmingiausia pasaulio tauta jau nuo senovės laikosi unikalios pasaulėžiūros taisyklės, teigiančios „niekada nesek paskui minią“.
Šiais laikais tai reiškia, kad kuo rafinuotesnis esi, tuo ir ypatingesnis esi, nes tokių žmonių – mokančių pasirodyti ar bendrauti yra maža, o ir vis mažėja. Kiti, Holivudo žydai teigia, kad „tavo pirkėjas tave mato visada“, o tai reiškia, kad šiek tiek padorumo ir žvitrumo lengvai padės Jums tapti išskirtiniu – kartu su visomis maloniomis to pasekmėmis: pagarba, meile, palankumu ir, ką čia slėpti, populiarumu. Argi Jūs nenorite būti toks – mokantis bendrauti, savimi pasitikinčios laikysenos, mandagus, rafinuotų manierų vyras, t. y., toks, kokių jau nebegamina? Tokie yra aukso vertės.
Ir Jūs galite būti toks. Tai – ne branduolinė fizika. Tereikia tik panorėti ir tai nebebus pasaka. Ir bet koks apsilankymas formaliame renginyje taps nebe kankynė, o puiki proga parodyti likusiam pasauliui, kad Jums – viskas gerai, ir Jūs esate šio pasaulio valdovas.
Pradžiai – apranga. Pirmas ir svarbiausias patarimas – nepasiduokite trumpalaikei madai. Šiais laikais, kai visi seka socialinių tinklų herojus, tatuiruojasi pažastis ir tikisi gyventi amžinai, tai dar ne priežastis nebemokėti asmenuoti įvardžių, mokėti keletą frazių prancūziškai ir parodyti žemėlapyje Biskajos įlanką. Ir atsisakyti klasikos.
Argi Jūsų tėvai nenorėtų išmesti nuotraukų, kuriose jie yra ūsuoti ir gauruoti, vilkintys neiloninius klostuotus marškinius ir varpo formos kelnes, ryšintys plačius kaklaraiščius, avintys platforminius batus? Argi Jums negėda dėl savo studentiškos jaunystės nuotraukų – vilkinčio raudoną švarką ir „banankes“, avinčio batus nukirstomis ar itin smailiomis nosimis? Argi nebus gėda Jūsų vaikams, žvelgiantiems į save ankštuose tarsi išaugtiniuose švarkeliuose (ir dar su pretenzingai įkišta marga nosinaite krūtininėje švarko kišenėlėje) bei basomis kojomis, įspirtomis į aksominius batelius?
Visos laikmečio mados anksčiau ar vėliau pradeda atrodyti kvailai ir juokingai, išskyrus klasiką – ir, beje, atkreipkite dėmesį, klasikinius ir niekada nekintančius aprangos kodus. Keičiasi politinės santvarkos, keičiasi technologijos, keičiasi herojai, tačiau niekada nekinta nei klasikiniai fasonai, nei jų spalvos – juoda, pilka ir tamsiai mėlyna.
Taigi, ką daryti? Paprasta – renkitės pagal savo amžių. Nes atminkite, rengiatės ne mums, rengiatės sau. Nebijokite smokingo ir juodos spalvos. Vyriška formali apranga yra nepalyginamai paprastesnė nei moterų (pavyzdžiui, moterims dar tenka pasukti galvą, ar aprangos kodas „Black tie“ reiškia palaidus ar „sudėtus“ plaukus, perlus ar auksą ir t.t.), ir turi du ženklius pranašumus – pirma, bet kuris vyras su smokingu atrodo gerai, antra, smokingą (ar fraką, jei iki to prieis) lengva išsinuomoti.
Tik svarbu neužmiršti, kad smokingą reikia nešioti tik su varlyte (jokiu būdu ne su kaklaraiščiu) – tikiuosi, jau supratote, kad be gumytės ir galiausiai išmoksite ją susirišti (pasaulio rekordas – 3 sekundės), tik su balta nosinaite krūtininėje kišenėlėje ir tik su baltomis petnešomis (smokingas yra vienintelis drabužis, kuriame tinka petnešos su gnybtais) ir tik su kamerbandu (beje, ponai iš regionų – kamerbando klosčių plyšiai turi žvelgti į viršų – mat, kadaise jie buvo skirti kitų svečių vizitinėms kortelėms susidėti).
Jei smokingas būtų per žiauru ir pernelyg tolima, turėkite jam keturias alternatyvas, kurios pravers visais atvejais:
Trijų dalių kostiumą – dviejų sagų švarkas, kelnės ir liemenė yra, kaip sakoma, „dalykinė klasika“. O kad neatrodytumėte joje nuobodžiai, išsirinkite audinį su plonomis baltomis linijomis, o vietoje baltų marškinių vilkitės spalvotus, geriausiai – žydrus. Atminkite, toks rūbas vilkimas visada tik su kaklaraiščiu ir klasikiniais aksesuarais. Gatvėse ir ypač klubuose vakarais galima užtikti vaikinių, vilkinčių trijų dalių kostiumą be kaklaraiščio ir, o siaube! – atsegtais marškiniais, tačiau tokios kombinacijos nešiotojai yra labiau panašūs į žigolo ar apsišaukėlius bitkoinų milijonierius, „dirbančius prie vieno įdomaus projekto“ nei pagarbos vertus veikėjus.
Taip pat nepatartina prie trijų dalių kostiumo rištis peteliškę, nes tada atrodysite pernelyg išsispustęs, o kai kurie specialistai taip pat pataria nekišti nosinaitės į krūtininę kišenėlę – girdi, neatrodys rimtai.
Klubinį švarką (arba bleizerį) – klasikine prasme, tamsiai mėlyną su auksinėmis sagmis, o XXI amžiuje – bet kurį nekostiuminį švarką, išskyrus languotą tvido. Nors oficialiai klubinis švarkas yra skirtas tik neformalioms progoms ir su sportu susijusiems renginiams, tačiau sveika jį užsivilkti ir einant į formalius renginius. Dėl dviejų priežasčių – nors ir suteikiantis atsipalaidavusį vaizdą, bet jis vis tiek atrodo gana formaliai. Antra, tasmiai mėlyna spalva su auksinėmis sagomis suteikia puikią progą išsiskirti iš pilkos ir juodos minios.
Patartina jį vilkėti su pilkomis kelnėmis ir kaklaraiščiu, pageidautina, dryžuotu (prieš keliasdešimt metų tie kaklaraiščio dryžiai buvo parenkami pagal klubo ar pulko spalvas), tačiau iš bėdos kaklaraiščio gali ir nebūti, o jį išvis gali pakeisti kaklaskarė, kokias mėgo ryšėti Algimantas Čekuolis. Pretenzinga, bet visada elegantiška. Nevilkėti su nosinaite krūtininėje kišenėlėje – pernelyg puošnu.
Švarką su viena saga – toks fasonas yra kilęs iš 60-ųjų, bet ir vėl madoje. Su siauromis kelnėmis tinka į ofisą ir į renginius. Nešioti su siauru kaklaraiščiu arba golfu. Nenešioti su plačiu kaklaraiščiu, netinkančiu siauriems švarko atlapams.
Dvieilį kostiumą – žinoma, labai senovinis fasonas, tačiau jis niekur neišnyko per pastaruosius 120 metų ir tur daug pranašumų: suteikia šiokį tokį siluetą storuliams, visada „vietoje“, atrodo rimtai. Tamsūs tonai – rimtoms dalykinėms progoms, šviesūs – iškilmėms. Nešioti su kaklaraiščiu arba golfu. Nenešioti su varlyte – ji tinka ne visiems modeliams.
Ko vengti formaliuose renginiuose?
Languotų tvido švarkų – ši „angliška klasika“, deja, buvo sukurta medžioklei ir laikui, praleidžiamam gamtoje. Jis ir lig šiol tebelieka neformalus išeiginės dienos modelis. Galima nešioti su velvetinėmis kelnėmis, trikotažine (megzta) liemene, megztu kaklaraiščiu ir nosinaite, t. y., viskuo, kas netinka formaliame renginyje. Nenešioti – su varlyte arba šilkiniu kaklaraiščiu.
Aksominių švarkų – nuo estrados scenų nusileidęs į salonus švarkas gal ir atrodo tvarkingai, tačiau taip pat visada atrodo pižoniškai, ekstravagantiškai ir šiek tiek „ne vietoje“. Tas pats taikoma ir neformalių fasonų švarkams, pavyzdžiui, be atlapų ar sagų, su užapvalintais atlapais – bet jie ir skirti ekstremalams. Jei jau norite tokiu būti, nešiokite juos su golfu. Ir jokiu būdu nesivilkite prie jų klasikinių marškinių su kaklaraiščiu.
Prie formalios aprangos vyriški aksesuarai apsiriboja tik dviem dalykais – laikrodžiu ir vedybiniu žiedu. Jokių „išmaniųjų laikrodžių“, jokių pulso ar širdies ritmo matuoklių ant rankos.
Kas turi būti formalios aprangos kišenėse? Suprantu, visi esame ūkvedžiai ir turime nešiotis didelius raktų ryšulius, kirvį ir termometrą. Tačiau tie, kas deleguoja savo veiklas kitiems, kišenėse, kurios turi būti išvis užsiūtos ar prigludusios prie kūno, nešioja užrašų knygutę, rašiklį, vizitinių kortelių dėklą, neprikimštą piniginę (negi nešitės į inauguraciją savo sporto klubo kortelę?), nosinę, vaistus ir gertuvę, jei yra alkoholikas. Jokių „šveicarų armijos“ peiliukų, kad ir kokių elegantiškų, ne banditų „strėlėje“ esate. Saulės akiniai – ant nosies.
Kaip gerai atrodyti nuotraukoje?
Dauguma mūsų aukštuomenės vyrų nuotraukose atrodo pernelyg niūrūs, pernelyg stori ir pernelyg suglamžyta apranga. Pastarąją problemą galima išspręsti lengvai – įsigyti geresnės kokybės drabužių ir juos nuolat lyginti. Nesunkiai išsprendžiamos ir pirmosios dvi – tereikia šypsotis ir numesti svorio. Bet jei nemalonumi darbe, o ir genetika neleidžia, tada egzistuoja kitos išeitys.
Pradžiai, didžiausia klaida, kurią daro besifotografuojantys žmonės – tai netinkamas žvilgsnio kampas. Fotografuojami visu ūgiu žmonės dėl daugelio priežasčių intuityviai kelia savo smarką aukštyn, dėl to nuotraukoje ne tik matosi jų šnervės (negalima!), bet ir kaklas atrodo ilgesnis, o veidas – platesnis. Vietoje to nuleiskite smarkrą žemyn (bet ne pernelyg žemai, kad nuotraukoje neatsirastų dar kelių Jūsų pagurklių) ir lengvai palenkite galvą į priekį.
Dar geriau – pasukti galvą į vieną arba kitą pusę, kaip patogu, nestovėkite kaip alavinis kareivėlis („anfas“ bet kuriuo atveju nuotraukoje atrodo blogai). Ir atpalaiduokite apatinę veido pusę (žandikaulį) – tada veidas atrodys natūralesnis ir linksmesnis. Ir plačiai atmerkite akis, nes būtent akys daro bet kurį žmogų gražiu. Svarbiausia – atrodyti pabudusiu, neišsigandusiu, atsipalaidavusiu ir geros nuotaikos. Jei esate įsitimpęs, tai atsispindės ir nuotraukoje.
Kiekvienas salonų liūtas nuotraukai turi savo firmines pozas. Jei jų dar neturite, iškart skubėkite prie veidrodžio. Susivokite, kokiu kampu geriausiai atrodote.
Ką veikti?
Pradžiai – ko neveikti. Pradžiai, neprisigerti. Netgi skanus alkoholis – dar nepasiteisinimas rodyti pasauliui, kad ateinate iš aplinkos, kur jo nėra. Antra, nepulti ėsti, nes vyras, skubantis prie stalų su maistu visada atrodo apgailėtinai ir įtartinai. Trečia, nebendrauti su Jums nemaloniais žmonėmis, net princas Harry yra pasakęs, kad „aš – ne diplomatas ir neprivalau skirti daugiau nei 10 sekundžių žmonėms, kurie man nepatinka“.
Ketvirta, negalima kritikuoti paties renginio (ir žvilgčioti į laikrodį). Jei kažkas nepatinka, pavyzdžiui, muzika, visada galima tyliai iš to renginio išeiti. „Angliškai“ – ramiai ir diskretiškai. Ne „žydiškai“ – atsisveikinant su visais po keturis kartus ir išeiti praėjus dviem valandoms po to, kai išėjo paskutinis svečias.
Taigi, o ką veikti. Labai paprasta – mėgaukitės akimirka (bet ir nebijokite daryti klaidų. Įtampa dėl baimės suklysti etiketo klausimais padaro vakarėliui daugiau žalos nei pačios klaidos) ir asistuokite savo moteriai, o ir visoms moterims, kurios yra šalia. Nieko nėra šiame pasaulyje prasmingesnio, nieko nebūna prasmingesnio ir visuose formaliuose renginiuose. Kalbinkite jas, žerkite joms komplimentus, šokdinkite jas! Tai suteiks didžiausią malonumą tiek šeimininkams, tiek Jūsų aplinkai, tiek Jums pačiam, tiek visam pasauliui.
Beje, tada automatiškai iškyla ir papildomas klausimas – kada sveikintis su moterimi pasibučiuojant, o kada tiesiog paspaudžiant jai ranką? Priklauso nuo situacijos ir jūsų asmeninių santykių. Geriausi draugai? Apsikabinkite ir bučiuokitės, kiek patinka. Tačiau šiaip dama pati pirma duoda suprasti, kas jai patogu ir malonu. Ir atminkite, galantiškas džentelmenas, bučiuojantis damos ranką, neturi prie jos prisiliesti lūpomis, tai „mauve ton“.
