Geriau vieną kartą patikrinti pačiam, negu 10 kartų išgirsti skirtingus pasakojimus, juolab, kad grybautojai, panašiai kaip ir žvejai, mėgsta pasigirti savo pasakiškais laimikiais arba, atvirkščiai, neišduoti grybų dygimo vietų, kad kiti jų nenurinktų. Todėl nusprendžiau pats patikrinti, ar vasaros pradžioje nuo sausros nukentėjusiuose Dzūkijos nacionalinio parko miškuose jau įmanoma prisirinkti grybų.
Sugalvojau sau štai tokią užduotį: atvykstu į nepažįstamą mišką, porą valandų grybauju ir nugabenu laimikį į artimiausią grybų supirktuvę pasverti bei įkainoti.
Nuo Vilniaus-Druskininkų plento suku į vieną iš daugybės miško gilumon vedančių keliukų ir pavažiuoju apie kilometrą. Artimiausias kaimas – Mardasavas, bet iki jo dar toloka. Griebiu pintinę, nusistatau telefono žadintuvą skambėti po 2 val. ir traukiu gilyn į mišką.
Pirmąsias voveraites radau vos už kelių žingsnių. Po trečiadienio lietaus jos prisigėrę drėgmės, samanos taip pat dar šlapios, nors visai dar ne rudeniškai šildanti saulė sparčiai džiovina miško paklotę.
Kitų grybautojų jau nesutinku, bet šiandien jų čia tikrai būta – kur ne kur geltonuoja nupjaustyti grybų kotai. Varžytis su grybavimo profesionalais, išeinančiais į mišką vos prašvitus, kas anksčiau susiruoš grybauti, nemačiau prasmės. Keli žingsniai į šalį nuo nugrybautos vietos ir jau pjaustau niekieno nepaliestas voveraites.
Jų rinkimas arba, kaip sako dzūkai, lepeškavimas, turbūt yra pati lengviausia grybavimo rūšis, tinkama ir jaunam, ir garbingo amžiaus žmogui. Supainioti su kokiais nors kitais grybais voveraites būtų sudėtinga, jos beveik nekirmija, o kuo lėčiau vaikščiosite po mišką, tuo daugiau prisirinksite. Taip ir slenku koja už kojos per šilą, kol pamatau iš tolo geltonuojantį grybą. Pasilenkęs ar pritūpęs jo išrauti, užsižiūriu dar kelis, geriau pasislėpusius po samanomis. Toks lankstymasis ir nespartus vaikštinėjimas po mišką su sparčiai pilnėjančia pintine rankoje seniai turėjo būti pripažintas sveikiausia sporto šaka ir išrašomas medikų sėdimą darbą prie kompiuterių dirbantiems pacientams kaip sveikatinimo procedūra.
Kas kita, kai pradeda dygti didieji rudeniniai baravykai, kurių ieškant svarbu sparčiu žingsniu apeiti didelius jaunų pušynėlių plotus. Bet šįkart mano grybapjūtė taip ir liko lepeškavimu, nes keli rasti baravykai buvo jau įveikti kirminų, o vienas raudonikis ir 3 šilbaravykiai pintinėje kaip mat pasidengė nauju voveraičių sluoksniu.
Šilbaravykiai šiomis dienomis dar tik prasideda, radau vos kelis, bet tai – ženklas, kad iki savaitgalio jų jau gali būti pilni miškai.
Išsiruošęs į mišką niekuomet nesinešu nei maisto, nei gėrimų, tik iki soties atsigeriu mineralinio vandens, o paskui, pajutęs troškulį, tiesiog suvalgau pusę saujos bruknių. Jų švelni rūgštelė ne tik numalšina troškulį, bet ir suteikia žvalumo.
Nesinešu jokių pašalinių daiktų, tik telefoną su navigacijos programėle, jei kartais nerasčiau kelio atgal prie automobilio, gerai išgaląstą peilį ir paprasčiausią Marcinkonių meistro nupintą bulvinį kašiką. Kiek kartų bandžiau grybauti į plastikinius kibirus ar maišelius, visada grybai būdavo sutrupinti arba ištežę, o pintinėje ir po poros valandų vaikštinėjimo jie atrodo kaip ką tik išrauti.
Telefono žadintuvo skambutis grąžina iš gamtos į žmonių laiką – metas apibendrinti rezultatus. Pintinė jau pilna, o kelias paskutines didžiausias voveraites įmetu pagal saulės padėtį ir kelio triukšmą ieškodamas palikto automobilio. Navigacijos šįkart neprireiks, o kitą kartą čia atvažiavęs jau žinočiau, ties kuriuo apsamanojusiu sausuoliu dairytis grybų, o kurią laukymę praeiti spartesniu žingsniu.
Merkinės miestelyje susirandu pirmą pasitaikiusią grybų supirktuvę. Voveraičių supirkimo kaina – 2,70 euro už kilogramą. Pasveriam mano laimikį – beveik 4 kilogramai, neskaitant pintinės. Gaučiau kiek daugiau, negu 10 eurų ir dar liktų pietums pasikepti raudonviršį bei šilbaravykius. Jeigu grybaučiau ne 2 val., o visą dieną, turbūt galima šiaip taip iš to pragyventi, bet verčiau vežčiau voveraites į Veisiejų arba Druskininkų turgų, kur už kilogramą jų pardavėjai prašo nuo 4 iki 5 eurų.
