Tiesa, atostogos edukacijos ir vidinio augimo prasme žavi mane, gaila, bet tik užsienyje – kitas žmonių mentalitetas ir kultūra.
Na, bet dėl trumpesnio atstumo vis tik šią vasarą, liepos pabaigoje, nuvykome pailsėti su dukrele į Palangą.
Rašau „Baltijos kelio“ išvakarėse, kai neva dauguma laikysis už rankų ir bus vieningi. Žinokite, netikiu mūsų, lietuvių, vienybe, brolybe ir kitu reikalu, ir dar ilgai tuo netikėsiu.
Su dukrele, pirmąjį šiltą atostogų vakarą liepos pabaigoje, vakarieniaudamos kavinėje „Vandenis“, mėgavomės tiesiog gražiu vakaru bei oru, laukėme užsakytos vakarienės. Netoli mūsų sėdėjo kelios poros, tiesa, mūsų lietuvės kaip visada ryškiu makiažu ir „oria“ laikysena vaizdavo elegantiškas damas.
Šalia jų stovėjo kūdikio vežimas, užėjusi močiutė ryškių juodų plaukų ir antakių šnektelėjo su savo vaikais bei paėmusi kūdikio vežimą pradėjo važiuoti, labai užtikrintai, lyg nieko aplinkui nebūtų, pervažiavo man per koją. Žinoma, aš to nesureikšminusi, pakėliau galvą, žvilgtelėjau ir tikėjausi elementaraus tokiu atveju žodžio „atsiprašau“, pastarojo nesulaukusi, bandžiau paaiškinti ryškiajai damai, jog ji negražiai pasielgė ir ką tokiu atveju dažniausiai žmonės daro. Jos atsakymas – „nieko tokio“. Va, šitas mažas vaikas augs karaliumi ir ką jis bepadarys, jo močiutė ryškiais antakiais jam atsakys „nieko tokio“, vaikeli, kiti žmonės yra išmatos, tu tik eik į priekį. Šis jos atsakymas man buvo simbolis, kas tie dauguma lietuvių yra ir kiek dar daug reiks nuveikti, kad būtume atjaučianti, kultūringa ir elementariai išauklėta ir mandagi tauta.
Ech tie ryškiai juodai dažyti plaukai ir antakiai. Kiek nuostabių galių jie suteikia moteriai!
Ole ole ole!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.