Tiesa ta, kad avietes kone kasmet tenka gelbėti nuo pragaišties. Kaip nepavėluoti ir tinkamai tai padaryti.
Kritinės ribos geriau nelaukti. Norint užbėgti tragedijai už akių, reikia iš anksto išpjauti derliaus nebeduodančius ūglius ir iš karto juos sudeginti. Seni stiebai neduoda jokios naudos ir tik gožia jaunus. Be to, jie gali tapti kenkėjų ir ligų veisykla.
Atkreipkite dėmesį, kad seni ūgliai iškarpomi ir iš remontantinių (per vieną vegetacijos periodą kelis kartus žydinčių ir mezgančių uogas) veislių augalų, o jauni, dar derantys – paliekami. Taip daroma siekiant kitąmet kuo anksčiau sulaukti derliaus. Visgi jei ligų ir kenkėjų keliamos problemos ypač rimtos, vėlų rudenį būtina nupjauti visus ūglius sulig žeme. Pavasarį iš nupjautų krūmų derliaus nesulauksite, tačiau rudeniop jie užderės gausiau.
Taip pat reikia išpjauti ūglių cecidijų, arba galų, apimtus stiebus. Šiaip jau reikia pašalinti visus galus. Tokiu atveju viso ūglio pjauti nebūtina – jį trumpinti reikia ties riba, esančia kiek žemiau galų pažeistos vietos. Visus nupjautus stiebus privalu sudeginti.
Jei reikalai visai prasti ir pasodinti augalai nyksta be jokios akivaizdžios priežasties, iškaskite keletą jaunų, sveikų atvašų ir persodinkite jas kuo toliau nuo senų krūmų. Turėkite vilties, kad būtent taip pavyks išgelbėti pamėgtą veislę nuo išnykimo. Atminkite, kad ilgą laiką toje pačioje vietoje aviečių auginti neverta. Maksimalus terminas – penkeri–aštuoneri metai. Jam suėjus avietyną dera perkelti kitur.
Nepamirškite, kad aviečių derliui nemenką įtaką turi dirvos įtręšimas mėšlu. Todėl toje vietoje, kurioje ketinate užveisti aviečių plantaciją, perkasdami žemę negalėkite mėšlo. Jo galima įkrėsti ir į griovius, kuriuose bus sodinami augalai. Plotai, kuriuose dera avietės, mulčiuojami mėšlu arba puvenomis. Jei vadovausitės šiais nurodymais, galite tikėtis, kad avietės augs sveikos ir nepašykštės uogų.
