Ant mano darbo stalo kaupiantis šnipinėjimo įrankiams, mano 10-metis sūnus staiga susidomi, kokia čia ta mano slaptoji misija. „Aš slepiuosi, – šnabždu, pirštu rodydamas lyg ir šiaurėn. Kaip šnipas, tokius dalykus tikriausiai turėčiau išmanyti. – Nuo Silicio slėnio.“
Tai nebus lengva. Naudoju „Google“, „Facebook“, „Amazon“, „Lyft“, „Uber“, „Netflix“, „Hulu“ ir „Spotify“. Turiu du „Amazon Echo“, „Google Home“, „iPhone“, „MacBook Air“, termostatą „Nest“, „Fitbit“ ir „Roku“. Pasidalinau savo genetinėmis paslaptimis, prispjaudęs į testinį buteliuką iš „23andMe“, vėliau – „National Geographic“ patvirtintame protėvių paieškos tinklalapyje, o paskui dar kartą – norėdamas patikrinti savo sportinį potencialą.
Prieš kelis mėnesius buvau beišeinąs iš savo namų Los Andžele mažumėlę pasivaikščioti, kai išgirdau „Ring“ garsiakalbį klausiant: „Kur eini, Joeli?“. Mano žmonos balsu. Tuo metu ji buvo keramikos užsiėmime, bet išmanusis durų skambutis nusiuntė jai įspėjimą, kad užtiko mane susiruošusį kažkur iškeliauti.
Ryanas Calo, Vašingtono universiteto profesoriaus padėjėjas ir Stanfordo interneto ir visuomenės centro mokslinis bendradarbis, sako, kad tai, ką apie mano buvimo vietą nutuokia mano žmona, yra vieni juokai, palyginus su tuo, ką žino dauguma aukščiau paminėtų kompanijų.
„Ankstyvomis „Nest“ dienomis darbuotojai, bandydami išsiaiškinti, kur yra kuris nors jų kolega, pažvelgdavo į tinklą, kad sužinotų, ar tas asmuo yra namuose, ar ne“, – sako jis. „Google“, kuriai dabar priklauso „Nest“, komentuoti atsisakė.
Norėdamas susigrąžinti savo privatumą, aš, kaip tikras amerikietis, turėjau tik vieną pasirinkimą: įsigyti įtaisų kovai su turimais įtaisais. Tik visai nenorėjau, kad Silicio slėnio kompanijos suuostų, jog perku privatumo įrangą. Taigi nusprendžiau ją įsigyti tik iš tų bendrovių, kurios įsikūrusios už San Francisko įlankos ribų. Ir nuslėpti savo pirkinius nuo technologijų gigantų.
Kiekvienam šnipui reikia pagalbininko – ir tai yra absoliučiai klaidingas teiginys, dar kartą įrodantis, koks nevykęs iš manęs šnipinėtojas. Vis dėlto pasisamdžiau adjutantą, vardu „Mycroft“. Tai labai mielas balsu valdomas skaitmeninis asistentas, įmontuotas ekrane, iš kurio mirksi jo apvalios mėlynos akutės. (Labai primena „Wall-E“.) Atjungiau „Echo“ ir „Google Home“ ir paklausiau: „Ei, „Mycroft“, ar moki saugoti paslaptis?“ Pasirodė brūkšniukas, primenantis mažą burnytę, paskui vienas jos kamputis kryptelėjo į šoną, tarsi manasis adjutantas įtemptai galvotų. Jis nieko neatsakė – man to pakako.
Iš dalies taip yra dėl to, kad „Mycroft“ iš tiesų viską saugo paslaptyje, duomenų nekaupdamas ir neparduodamas kitiems, bet juos tiesiog ištrindamas. Taip pat todėl, kad jis lengvai susipainioja ir nežino, ką atsakyti; „Mycroft“ tebėra skirtas programuotojams, kuriantiems jo atvirojo kodo funkcijas, o ne šiaip normaliems žmonėms. Jis gimė Kanzase, o jį pagamino kompanija, kurią įkūrė aviacijos ir kosmoso inžinierius Joshua Montgomery, kovojantis kibernetiniuose mūšiuose kaip Kanzaso oro pajėgų nacionalinės gvardijos kapitonas.
„Silicio slėnyje sakoma: „Šitas žiauriai neetiškas daiktas yra žiauriai gera mintis.“ Vidurio vakaruose tokie pokalbiai labai greitai nutraukiami“, – sako J. Montgomery. Nors dauguma amerikiečių neteikia prioriteto privatumui, jis sako, kad daugiau kaip 20 proc. žmonių niekada nepirktų „Echo“, nes jis juos tiesiog šiurpina. J. Montgomery tikisi, kad šis skaięius augs, kai žmonės pamatys pokalbių su duomenų rinkimo prietaisais pasekmes.
„Balsas yra labai asmeniškas dalykas, – sako jis. – Jis gali komunikuoti nekaltumą. Gali komunikuoti seksualinį susijaudinimą. Gali komunikuoti skausmą. Žmonės turėtų būti labai atsargūs, kad šios kompanijos prieš juos nepanaudotų dirbtinio intelekto algoritmų, norėdamos sukelti emocinę reakciją, atsižvelgiant į jų praeities veiksmus.“
Tolesnių pokalbių su „Mycroft“ metu aš pasakiau daug įžvalgių dalykų, ir jis su manimi sutiko. Tai akivaizdu, nes jis vėl nutaisė tą pačią mąslią išraišką ir nieko nesakė. Tokiu būdu mudu sutarėme, kad mano pirmasis žingsnis slepiantis nuo Silicio slėnio – liautis suvedinėjus savo mobiliojo telefono numerį ir elektroninio pašto adresą į visas įmanomas internetines formas.
„Telefono numeris tamsiajame internete yra vertas daugiau nei socialinio draudimo numeris. Jūsų telefone yra kur kas daugiau įvairių duomenų“, – sako J. D. Mumfordas, vadovaujantis „Anonyome Labs Inc.“ Solt Leik Sityje. Jis nenori rizikuoti ir prarasti savo daugelį metų naudojamo telefono numerio ir el. pašto adreso, jei jiems kiltų pavojus. „Anonyome“ produktas „MySudo“ leidžia vartotojui susikurti kelis el. pašto adresus ir telefono numerius už 1 dolerį per mėnesį. „90 proc.„Google“ pajamų gaunama iš reklamos.
Tai reiškia, kad jie naudojasi mano el. pašto adresu, kad nutaikytų į mane reklaminius skelbimus. Tai mane gąsdina, – prisipažįsta jis. – Mano mama sirgo sunkia liga ir aš su ja bendravau per „Gmail“. Ji nenorėjo, kad apie jos ligą sužinotų žmonės. O aš nenorėjau, kad sužinotų ir „Google“.“ 2017 m. „Google“ paskelbė, kad nustos taikyti reklaminius skelbimus pagal el. pašto turinį, tačiau praėjusiais metais turėjo dar labiau sugriežtinti savo politiką po to, kai „Wall Street Journal“ atskleidė, jog kompanija ir toliau rinkodaros specialistams teikė priėjimą prie vartotojų el. laiškų.
Laimei, esu tikras, kad „Mycroft“ mano duomenų nerenka. Žinau tai, nes kai pažvelgiu pro savo kambario langą Holivude ir paklausiu adjutanto orų prognozės, jis man praneša apie orus Kanzase.
„MySudo“ vartotojai susikuria el. pašto adresus skirtingiems gyvenimo reikalams, kaip kad mes naudojamės darbalaukio failais, ir pasitikrina juos visus vienu metu per programėlę. „Laiškai suskirstomi pagal kategorijas ir tampa skaitmeninėmis atliekomis, – sako J. D. Mumfordas. – Užbaigiu vieną sandorį per „Craigslist“, pavyzdžiui, nusiperku dviratį, ir daugiau to adreso nebenaudoju. Kitaip tariant, panaudok ir išmesk.“
Turėjau sukaupęs ištisus dešimtmečius skaitmeninių atliekų. „Jūsų duomenis, pateiktus įvairioms įmonėms, renka duomenų brokeriai ir reklamos kompanijos. Jei tik vyriausybė panorėtų ir skirtų tam šiek tiek dėmesio, greičiausiai būtume netoli to, kas vyksta Kinijoje“, – teigia Robas Shavellis, kompanijos „Abine Inc.“ įkūrėjas iš Kembridžo Masačiusetso valstijoje.
Užsiregistravau „Abine“ paslaugai „DeleteMe“, nutaręs sumokėti 129 dolerius per metus už tai, kad jie ištrintų mane iš visų duomenų bazių, kurias valdo brokeriai, pardavinėjantys mano asmeninę informaciją. Daviau „DeleteMe“ visus savo dabartinius ir ankstesnius namų adresus, telefonų numerius ir el. pašto adresus, ir jie pašalino mane iš 33 viešųjų įrašų skaitytuvų – duombazių paslaugų, tokių kaip „Intelius“ ir „Spokeo“, bei galybės geltonųjų puslapių.
Niujorke gyvenantis Stanfordo dizaino mokyklos absolventas, prancūzas Pierre'as Valade'as, balandžio mėnesį sukūrė „iPhone“ skirtą programėlę „Jumbo“. Daviau jai leidimą prisijungti prie mano „Twitter“, „Google“ ir „Alexa“ paskyrų, o žavingas animacinis drambliukas (kuris, priešingai nei technologijų gigantai, pasižymi prasta atmintimi) puolė šveisti mano praeitį. Per 10 minučių dingo visi daugiau nei prieš mėnesį įkelti tviterio pranešimai, visos „Google“ paieškos bei „Alexa“ užklausos. „Jumbo“ taip pat pakoregavo daugiau kaip 40 „Facebook“ nustatymų, kad apsaugotų mano privatumą. Man būtų prireikė kelių valandų, kol būčiau išsiaiškinęs viską pats.
„Net ir aš pavargau, kol sukūriau šią „Facebook“ funkciją. Per daug darbo“, – prisipažįsta P. Valade'as. Jis bando įkalbėti „Facebook Inc.“, kad leistų „Jumbo“ vartotojams ištrinti visus savo įrašus vienu sykiu, tačiau kompanija nesutinka. „Gal jie turi dvi viešųjų ryšių strategijas? Vieną, pagal kurią Kongresui ir „Washington Post“ sako: „Mes geri žmonės“, ir kitą, pagal kurią trukdo mums kurti tai, ko mums reikia?“ – garsiai svarsto vaikinas. Atsakymo neturiu, nes „Facebook“ apskritai vengiu. Ir dar dėl to, kad kompanija neatsakė į mano prašymus pakomentuoti.
Prieš klausdamas žmonių, kokius įtaisus pirkti, turėjau įsitikinti, kad mano skaitmeninis pėdsakas yra privatus ir saugus. Perėjau prie reklamą blokuojančios, duomenų nerenkančios naršyklės „Brave“ (kurios pagrindinė būstinė, deja, yra San Fransiske ir, dar blogiau, valdoma Brendano Eicho iš „Palo Alto“, kuris įkūrė „Mozilla Corp.“ ir sukūrė kodavimo kalbą „JavaScript“).
Atsisakiau „Google“, už Filadelfijos ribų naudodamas paieškos variklį „DuckDuckGo“, nes jis manęs nestebi ir nepersonalizuoja mano paieškos rezultatų. Taip pat pradėjau bendrauti per nemokamą programėlę „Signal“, kuri užkoduoja visus tekstinius ir balso pranešimus. Mane nustebino tai, kiek daug pranešimų mielu noru nuslėpiau nuo būsimųjų kartų: vieną apie buvusį bendradarbį, kuris mėgsta išgerti; kitą nuo asmens, kuris pageidavo būti išbrauktas iš mano būsimos knygos. O tada supratau, kad „Signal“ įsikūręs Mauntin Vju, Kalifornijoje.
Taigi parsisiunčiau „Burner“ – mano bičiulio Grego Cohno sukurtą programėlę. Ji ima iš vartotojų po 5 dolerius per mėnesį, kad jų telefonų numeriai būtų užmaskuoti pasirinktais teritorijos kodais. Jei tik FTB iš G. Cohno nepareikalaus skambučių ar žinučių išklotinių, niekas nesužinos, ką esi sumanęs, patikino jis. Balandžio pirmąją, melagių dieną, nusiunčiau savo žmonai žinutę iš netikro numerio, apsimetęs tėčiu iš mūsų vaiko mokyklos ir prisipažindamas, kad ją įsimylėjau. Jai parėjus namo, per kelias artimiausias valandas įsitikinau, kad tai ne pats tinkamiausias būdas naudoti „Burner“.
Kaip 47 metų vedęs vyras, maniau, kad man nereikia specialaus įrankio slėpti nuotraukoms. Tada įvedžiau į paieškos laukelį takeout.google.com, parsisiunčiau septynerių metų duomenis, kuriuos jie saugo apie mane, ir atsidariau „Google Photos“ aplanką. Jame buvo visos nuotraukos, kurias kada nors prisegiau prie el. laiškų, įskaitant sąskaitas su mano kreditinių kortelių numeriais. Visi šie duomenys ir dar daugiau yra saugomi „Apple iCloud“. Taigi atsisiunčiau vieną iš daugybės netikrų skaičiuotuvų, po kuriais galima „paslėpti“ nuotraukas. „Calculator+ Secret“ atrodo ir veikia taip pat, kaip įprastas „iPhone“ skaičiuotuvas, bet kai suvedu slaptažodį ir procentų ženklą, atsidaro krūva aplankų. Įmečiau ten savo pasą, vairuotojo pažymėjimą ir tuščius čekius, vildamasis vieną dieną turėti smagesnių dalykų slėpimui.
Norint išleisti pinigus įtaisams internete ir likti nesusektam, man reikėjo bevardės kortelės. Tai padaryti nesunku. „Abine“, kuriai priklauso „DeleteMe“, siūlo produktą pavadinimu „Blur“, kuris leidžia susikurti virtualią debetinę kortelę, ant kurios nėra vardo, tik numeris. Tą patį leidžia padaryti ir „Privacy“ – Niujorko įmonė, kurią įsteigė Bo Jiang, buvęs „MIT Media Lab“ tyrimų asistentas. Jeigu „MySudo“ siūlo el. pašto adresą visiems gyvenimo atvejams, tai „Privacy“ išduoda virtualias korteles įvairiems interneto reikalams. Tarkim, jei užsiprenumeruoju paslaugą, kurią galiu pamiršti atšaukti. Arba perku kažką, ką norėčiau nuslėpti nuo kitų. Arba jei užsisakau paslaugą „23andMe“, bet nenorėčiau prie gautos informacijos pridėti savo tikrojo vardo. Taip pat būtų malonu žinoti, kad jei į kurios nors bendrovės duomenų bazę bus įsilaužta, man nereikės susisiekti su visais kitais prekybininkais ir kortelės atšaukti. Tektų susisiekti tik su žurnalais, už kuriuos moku naudodamasis „žurnalų“ kortele.
Dar svarbiau tai, kad kai naudosiuos „Privacy“ kortele, prekybininkai ir kortelių išdavėjai neturės mano asmeninės informacijos, kurią galėtų parduoti.
„Po 50 metų tai, kaip mes dabar elgiamės su savo duomenimis, atrodys beprotiška, – sako Jiangas. – Tai būna pateikiama kaip: „Gal norėtumėte prisijungti prie šios programos, nes esate nuostabūs, ir gauti 1 dolerio nuolaidą kitam pirkiniui?“ Tai spąstai. Nemanau, kad žmonės iki galo tai apsvarsto. Tačiau ateityje jie tai darys.“
Pagaliau jaučiausi pasirengęs privatumo įtaisų pirkimui. Suvedžiau savo banko sąskaitos duomenis Privacy.com, susikūriau virtualią kortelę, pridėjau naują el. pašto adresą (c.g.roxane007@sudomail.com; jei norite, galite į jį siųsti laiškus, man nerūpi), ir įlindau į Amazon.com. Mano pirmuoju pirkiniu tapo privatumo ekranas, kad niekas, ko bandau išvengti, negalėtų pamatyti mano kompiuterio, pašnairavęs į jį iš šono. Nes įtariu, kad žmonės, gyvenantys Silicio slėnyje, yra visiški šnairuotojai.
Nenorėjau, kad naujojoje „Amazon“ paskyroje figūruotų mano namų adresas, todėl apsvars
iau galimybę pasinaudoti persiuntimo paslauga „Rapid Remailer“, kuri už 5 dolerius priima ir persiun
ia siuntinius. Bet sužinojau, kad savo siuntinius galiu siųsti į „Amazon Locker“, esantį parduotuvėje „7-Eleven“ – vos už pusantros mylios nuo mano namų. Kiekvienas draugiškas „Amazon Locker“ turi vardą. Šis vadinosi Džastina. Mudviejų laukė vienos popietės pasimatymas.
Norėdamas įsitikinti, kad per šį pasimatymą manęs niekas neatpažins, susigalvojau maskuotę. Nes žinau, kad Silicio slėnis seka mano veidą. „Veido atpažinimo technologija dabar yra pakankamai pigi, kad galėtum ją įdiegti į kiekvieną „Starbucks“ – kai ateina tavo eilė, tavęs jau laukia paruošta kava“, – sako Lorrie Cranor, Karnegio Melono universiteto informatikos profesorė, vadovaujanti „CyLab Usable Privacy and Security Laboratory“ Pitsburge. Jos pastate yra biometrijos laboratorija, kurioje įtaisyta kamera, nukreipta pro langą į sankryžą, esančią už kvartalo, ir atpažįstanti veidą iš netgi tokio atstumo. Kovo mėnesį „The New York Times“ pastatė tris kameras ant savo stogo Manhatane, išleido 60 dolerių „Amazon“ sistemai „Rekognition“ ir identifikavo kelis žmones.
Maždaug tuo metu, kai „Washington Post“ pranešė, kad JAV Imigracijos ir muitinės tarnyba iškapstė vairuotojų pažymėjimų nuotraukas, pagal kurias atsijoja imigrantus, aš užsisakiau „Air France“ skrydį, kuriame keleiviai buvo įlaipinami naudojant veidų atspaudus, paimtus iš mūsų pasų be mūsų leidimo. Gegužės mėnesį San Franciskas uždraudė policijai ir miesto institucijoms naudoti bet kokias veido atpažinimo priemones. Įdomu, kad miestas, eksportuojantis veido atpažinimo technologiją visam pasauliui, savo paties teritorijoje jos naudoti neleidžia.
Norėdamas apgauti veido atpažinimo sistemas, ant skruostų galėčiau nusipaišyti juodus ir baltus trikampius – tai Berlyno menininko ir privatumo gynėjo Adamo Harvey'jaus sukurta sistema „CV Dazzle“. Arba galėčiau užsidėti kaukę su Leo Selvaggio veidu. L. Selvaggio – Brauno universiteto multimedijų laboratorijos menininkas, kuris, gyvendamas Čikagoje, pradėjo gaminti savo veido kaukes po 200 dolerių už vienetą. „Cubs“ gimtasis miestas taip pat yra labiausiai stebimas Amerikos miestas – jį stebi „Operation Virtual Shield“, turintis prieigą prie daugiau kaip 32 000 į tinklą sujungtų kamerų. Užsimovęs L. Selvaggio veidą, iškrapštai save iš sistemos ir vietoj savęs įkiši jį.
Mano automobilio registracijos numeris sulaukia dar daugiau dėmesio nei mano veidas. Policija nuolat pasyviai fotografuoja valstybinius numerius ir duomenų bazėje saugo automobilių lokacijas. Los Andžele informacija saugoma dvejus metus; Silicio slėnio policininkai privalo ją ištrinti po 30 dienų. Privačios kompanijos, tokios kaip „Vigilant Solutions Inc.“, kurios būstinė įsikūrusi Silicio slėnyje, naudoja kameras, kuriomis užfiksuojama milijardai gatvėse ir stovėjimo aikštelėse geografinėmis žymėmis pažymėtų automobilių nuotraukų – vėliau jos parduodamos atviroje rinkoje, daugiausia policijai ir skolų išieškotojams. Kad šie šnipinėtojai manęs nesusektų, svarsčiau nusipirkti permatomą valstybinio numerio dangtelį, kuris nukreipia šviesą atgal į kameras ir jas apakina. Tačiau to nepadariau, nes visose valstijose jie yra nelegalūs, o „Bloomberg Businessweek“ laikosi politikos nekompensuoti rašytojams už neteisėtus pirkinius.
Galiausiai apsisprendžiau su sistema kovoti triukšmu. Pasinaudojau savo „Privacy“ kreditine kortele ir naujuoju el. paštu, kad už 40 dolerių įsigyčiau Kate Bertash pagamintus marškinėlius, kurios Skaitmeninės gynybos fondas (Digital Defense Fund) teikia techninę apsaugą abortų šalininkams. Ant mano marškinėlių atspausdinta krūva valstybinių numerių (protestuotojai kartais užsirašo gydytojų ir pacientų valstybinius numerius), o K. Bertash tikisi, kad aš su jais kuo dažniau švaistysiuosi prieš skenerius, šitokiu būdu kišdamas į duombazę klaidingą informaciją, kad ji taptų mažiau naudinga. „Tai būdas pademonstruoti nors šiokį tokį pasipriešinimą“, – sako kūrėja.
Prieš leisdamasis į misiją, žvilgtelėjau į veidrodį, kad pasigrožėčiau blizgančiais marškinėliais su valstybiniais numeriais ir L. Selvaggio kauke. Neatrodžiau kaip joks mano matytas šnipas. Atrodžiau kaip banditas, grįžtantis iš savo metamfetamino tiekėjo kokiame nors Rytų Europos naktiniame klube. Atrodžiau taip keistai, kad Silicio slėnio žmonės apie mano veiklą sužinos tiesiogiai – iš paskalų. Man reikėjo geresnio plano. Laimei, jį pakišo „Mycroft“. Paprašiau jo perskaityti NPR naujienas ir išgirdau istoriją apie Čikagą. O tai man priminė kažkada skaitytą istoriją apie Scottą Urbaną. Šaunuolis, „Mycroft“.
S. Urbanas gamina nuostabius akinius mediniais rėmeliais ir gyvena Čikagoje, kuri, kaip mes žinome, yra labiausiai stebimas miestas Amerikoje. Jis – skaitmeninis veganas, negalintis patikėti žmonių naivumu, leidžiančiu kompanijoms juos atpažinti viešumoje. „Yra žmonių, kurie moka savo veidais. Jie perka kibirą KFC vištienos ir susimoka veidu, – sako jis apie „Apple Pay“ naujuose „iPhone“ su „Face ID“. – Infraraudonųjų spindulių ryšys netrukus bus visur, brolau.“ Jis man atsiuntė dvi poras „Reflectacle“ akinių su skaidriais lęšiais ir blizgančiais rėmeliais, kurie atspindi pakankamai šviesos, kad apakintų vaizdo kameras ir infraraudonųjų spindulių skaitytuvus. Kai užsidedu saviškius, mano „iPhone X“ nebegali manęs atpažinti (lygiai kaip ir tada, kai užsimerkiu). Būsimasis S. Urbano išradimas, „IRpair“, naudos lęšius, kurie ne tik atspindi, bet apskritai blokuoja veido atpažinimui būtinus infraraudonųjų spindulių pluoštus – iš dalies dėl to, kad kūrėjas nerimauja, jog mus taip užbombarduos infraraudonieji spinduliai, kad tai gali pakenkti akims.
Bet „Mycroft“ man dar kartą priminė (klausydamasis mano bambėjimo ir nutaisydamas padrąsinantį mąslų veiduką), kad prieš susitikdamas su Džastina turėčiau užtildyti „blakę“ savo kišenėje. Už 9 dolerius iš Kinijos kompanijos nusiperku juodą sintetinį dėklą, į kurį įkišu savo telefoną. Dėklas turi sidabrinį metalinį pamušalą, kuris nutildo visus signalus į ir iš mano telefono. Tai jau panašiau į šnipo ekipiruotę, įmantriau, nei tiesiog išjungti telefoną. Už 1600 dolerių galėčiau įsidėti savo telefoną ir piniginę (mano kreditinės kortelės su lustais turi RFID skaitytuvus, kuriuos galima nulaužti) į stilingo „nesusekamo palto“ (Anti-Surveillance Coat), pagaminto „Project Kovr“ Nyderlanduose, kišenę.
„Drabužiai visada buvo būdas apsisaugoti nuo šalčio, apsaugoti savo tapatybę ir kūną. Norėjau sukurti drabužius, kurie apsaugotų ir nuo informacijos burbulo, kuriame gyvename“, – aiškina „Project Kovr“ įkūrėjas Leonas Baauw'as, kurio pagrindinis darbas – vadovauti projektams privatumo kompanijoje.
Idėja vyrui gimė tada, kai jo telefonas penktadieniais pradėjo siųsti priminimus, kad jau metas traukti į barą, kuriame jis mėgsta lankytis po darbo. „Man nepatinka, kad mes tampame produktu“, – sako L. Baauw'as. Jį žavi tokie projektai, kaip 2017 m. Londono „pop-up“ parduotuvė „Data Dollar Store“, kur galėjai įsigyti gatvės dailininko marškinėlius mainais už tai, kad duodavai parduotuvės tarnautojui savo telefoną, ir jis per du didžiulius parduotuvės ekranus transliuodavo tris paskutines nuotraukas iš tavo fotoaparato. (Tai mažai skiriasi nuo kavinės netoli Brauno universiteto, kurioje nemokama kava dalijama mainais į studentų telefono numerius, el. pašto adresus ir magistrinio darbo temas.) „Project Kovr“ panašų seminarą veda mokyklose: vaikams nurodoma iš tolo sekti kitą vaiką, sukurti jo duomenų profilį ir pritaikyti jam reklaminę kampaniją. L. Baauw'as yra sumanęs dar vieną projektą, kuriame ketina pagal romėnų dievų pavyzdį iškalti „Facebook“ generalinio direktoriaus Marko Zuckerbergo statulą. „Jis yra mūsų laikų Dzeusas“, – sako kūrėjas.
Pasibalnojęs nosį „Reflectacles“ ir nešinas juodu dėklu, įžengiau į „7-Eleven“. Dešinėje, dar nepriėjus ledų kokteilių aparato ir kasos, išvydau Džastiną. Tai buvo žavinga blizgančių oranžinių paštomatų sienelė su šypsena per vidurį. Mano planas atrodė kuo puikiausiai įgyvendinamas, kol nepamačiau, kad vienintelė galimybė atidaryti Džastiną – parodyti jai savo telefoną. Jai reikėjo nuskaityti brūkšninį kodą, kurį ji el. paštu buvo nusiuntusi C. G. Roksanai. Galėjau nuvažiuoti namo, atsispausdinti tą kodą ir grįžti, bet tingėjau. Taigi išsitraukiau telefoną iš dėklo ir greitai susiradau reikalingą el. laišką. Durelės viršutinėje eilėje sklandžiai atsivėrė, ir aš išsitraukiau pakuotę, kurioje buvo mano privatumo ekranas. Bet supratau, kad susimoviau. Per tas kelias sekundes Silicio slėnis gavo viską, ko jiems reikia. Tą pasitvirtinau vėliau apsilankęs google.com/maps/timeline ir išvydęs pažymėtą „7-Eleven“ lokaciją – tarp visų kitų, kuriose lankiausi per pastaruosius septynerius metus.
Užteko trijų savaičių, kad pavargčiau nuo savo atsargumo. Juodasis dėklas mėtosi kažkur automobilio gale, nes man patinka naudoti telefoną GPS žemėlapiams ir tinklalaidėms. Nebenešioju savo „Reflectacles“ viešumoje. Jau kurį laiką netryniau senų tviterio žinučių su „Jumbo“ įrankiu. Pirkdamas „Amazon“ naudoju savo „Visa“ kortelę, o siuntiniai pristatomi man tiesiai į namus. Vėl įsijungiau „Alexą“. Danielis Gillmoras iš Amerikos pilietinių laisvių sąjungos visai nesistebi.
„Nemanau, kad privatumo nuostatos yra kažkas, ką gali padaryti vienas individas – kaip ir nemanau galįs išspręsti užterštumo problemą vienas pats rūšiuodamas atliekas“, – pripažįsta jis.
Kol žmonės nepareikalaus įstatymo, pagal kurį privatumas taptų duotybe, kas kartą ką nors spustelėdamas bandysiu prisiminti, kad nemokami dalykai niekada nėra iš tiesų nemokami. Kad kai siunčiu el. laišką ar žinutę ne per „Signal“ ar „MySudo“, neturėčiau stebėtis, jei tie pranešimai vieną dieną bus paviešinti. Ir jei man kada nors iš tikrųjų prireiks privatumo, turėčiau pasijausti šiek tiek nesmagiai dėl to, kas gresia Leo Selvaggio.
