Buvo apie pusę dviejų ar lygiai antra nakties. Paėmiau jį ir laukiau skambučio iš pamiršusio žmogaus draugų ar artimųjų dėl pradingusio daikto. Nesulaukęs jo, patraukiau namų link miegoti. Skambučio sulaukiau iš merginos, apie pusę šešių ryto. Iš skambinančiosios sulaukiau priekaištų dėl telefono paėmimo, vos ne pavogimo. Pasiūlė susitikti prie tos pačios picerijos, kuri yra Pilies gatvėje.
Pasakiau, kad man yra tolokai iki tos vietos eiti, nes buvau pačiame miego įkarštyje. Sulaukiau daugybės priekaištų, kodėl aš paėmiau paliktą, bet užmirštą daiktą. Padėjau ragelį ir parašiau merginai žinutę, kad lauksiu ryte skambučio iš supratingesnio ir labiau vertinančio daiktus žmogaus.
Peržiūrėdamas skambučių sąrašą, radau numerį jo(s) mamos. Nenorėjau skambinti tokiu metu, nes žmonės miega dažniausiai tokiu laiku. Vis dėlto šiandien jau darbo diena. Po kelių minučių sulaukiau dar vieno skambučio. Skambintojui pasiūliau susitikti prie Karaliaus Mindaugo tilto stotelės, nes šalia gyvenu. Šiaip ne taip įkalbinau. Po keliolikos minučių, mes susitikome troleibusų stotelėje. Atėjęs vaikinas buvo maždaug dvidešimties metų amžiaus. Nepasisveikinęs, tiesiog paklausė kur telefonas. Atgavęs jį, dar spėjo apkaltinti, kodėl jį paėmiau ir nepalaikau gulėti ant kėdės.
Nueidamas, jaunuolis dar iškošė pro sukąstus dantis tylų, tylų ačiū. Tiesiog teko prisiminti panašią istoriją. Prieš keletą mėnesių, mano amžiną atilsį teta, kuri išėjo Anapilin prieš savaitę, buvo palikusi telefoną troleibuse. Grįžo namo visa susinervinusi, verkdama. Telefono nebuvo labai gaila, buvo liūdna dėl prarastų telefono knygoje užrašytų numerių. Pavyko prisiskambinti į jos telefoną. Atsiliepusi moteris pasakė, kad ji rado telefoną, tvarkydama troleibusą. Jeigu aš noriu jį atgauti, galiu atvažiuoti į troleibusų parką.
Išgirdęs džiugią naujieną, kuo skubiausiai nuvažiavau į sutartą vietą, neužmirštamas šalia esančioje parduotuvėje nupirkti šokoladą. Atvažiavęs į sutartą vietą, vos neapkabinau ir neišbučiavau radusiosios. Taip buvo gera ir linksma, širdis verkė iš laimės. Berašant šią istoriją, man buvo išmetę žodžius „Bučiuoju“ ir jos vardą. Ilsėkis ramybėje, žiūrėk iš dangaus karalystės, kaip man sekasi gyventi be tavęs. Tikiu, kad didžiuojiesi manimi, jog nenuėjau į netoliese esantį lombardą, su naktį raštu telefonu. Nes, kaip tu man mėgdavai kartoti, ne piniguose yra gyvenimo esmė, o nuveiktuose darbuose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.