Ponai ir ponios, visai gali būti, kad suradau naują, ypatingą vietą mūsų šalies sostinėje. Ten pašalinių visai nebūna, turistai nesilanko, o visai galėtų. Toji vieta toli nuo centro, kokį pusvalandį važiuoti viešuoju transportu, bet verta. Kviečiu aplankyti miegamąjį Šeškinės rajoną, senjorų ir šeimų karalystę. Bet neklaidžiokite po visą rajoną, nurodysiu tikslią vietą.
Tarp Ukmergės ir Dūkštų gatvių – ten surasite pėsčiųjų ir dviračių alėją, kuri oficialiai vadinasi „Šeškinės taku“. Drąsiai to tako pradžioje galima prikalti auksinę, na gerai, bent jau bronzinę lentą, ir ant jos parašyti, kad tai pavyzdinis rezervatas, kuriame iki šiol išliko nepaprastai šilti kaimynų santykiai. Kiekvieną vakarą tuo galima įsitikinti.
Tai naujienų portalo DELFI ir greitai paruošiamų, sveikų košių „Activus“ projektas „Atrask Lietuvą“. Jo metu aš, DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas, klajoju po mūsų šalį ir pasakoju apie daugelio dar neatrastas vietas, kurias būtina aplankyti ir pamatyti. Grožybės ir įdomybės yra visai šalia mūsų, tačiau ne visi tai žinome. „Atrask Lietuvą“ tikslas populiarinti naujas vietas ir kelionėms išjudinti net didžiausius namisėdas. Juk kada vėliau, jeigu ne dabar – pats geriausias laikas pradėti aktyvesnį gyvenimą.
Žinote, pats blogiausias dalykas, kad mes visi dar prisimename ir dažnai naudojame tą bjaurų lietuvių liaudies posakį, kad tikras lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno stogas dega. Taip dažnai tą kartojame, kad patys save užprogramuojame negatyvui. Po to, nors ir gerą kaimyną turime, netikime, kad jis toks gali būti. Taip ir susiklosto, jog tarp vienoje laiptinėje gyvenančių neužsimezga draugystės.
Bet daugiabučiuose Ukmergės ir Dūkštų gatvėse, tiksliau toje neilgoje atkarpoje, kur eina minėtas takas, žmonės lyg iš kitos šalies atvyko, ten tokio posakio niekas nežino ir negirdėjo. Vos baigiasi dienos rūpesčiai, pradeda leistis saulė – vyresnio amžiaus sulaukę kaimynai puošiasi, dabinasi. Kas lūpikes pasidažo, kas odekolonu pasikvepina. Ir žengia tokie pasiruošę, išdidūs pro savo buto duris, skuba į lauką ir sėdasi ant Šeškinės alėjoje įrengtų suoliukų. Tai būna metas aptarti šalies aktualijų, politikos naujienų, rajono temų, na ir žinoma savo pačių gyvenimų.
Nepatikėsite, bet paskutinį kartą kažką panašaus į šią alėją mačiau toli toli nuo mūsų esančioje Kuboje. Ten sostinėje Havanoje, irgi šiek tiek atokiau nuo centrinių gatvių, žmonės vakarais išlenda iš savo būstų ir keletą valandų bendrauja su kaimynais. Juk Kuboje nėra lengvai prieinamo interneto, ir mobiliųjų telefonų taip paprastai negausi. Viskas ten, kaip kadaise pas mus, kokiais aštuoniasdešimtaisiais – pagrindinė komunikacija vyksta laidiniais telefonais, popieriniais laiškais, arba iš lūpų į lūpas. Šeškinės take lygiai taip pat. Vis dar madingi gyvi pokalbiai. Kadangi daugeliui čia ateinančių gerokai virš septyniasdešimties, ir tikrai ne visi žino, kad dabar jau egzistuoja komunikacijai skirtos programėlės. Gyveno be jų ir toliau gyvens.
Kai ką svarbaus turėčiau paminėti. Šeškinės seniūnija arba Vilniaus miesto savivaldybė praėjusiais metais šitą alėją kaip reikiant patvarkė – padarė generalinį remontą. Vietiniai gyventojai ir patys tiksliai nežino, kas čia toks geras buvo, seniūnas ar meras. Bet jie dėkingi tam žmogui. Tiesiai į akis nesakė, bet liepė šiame rašinyje parašyti.
Per daugiau nei pusę metų vykusius remonto darbus buvo paklotos naujos plytelės, nutiestas platus dviračių takas, įrengtos žaidimų aikštelės vaikams, o geriausia –sumontuoti nauji suoliukai. Labai daug suoliukų, įsivaizduokite, gyventojai skaičiuoja, kad net gi šiek tiek per daug.
Alėjos remontas žinoma viską labai pagyvino, pagražino. Todėl dabar vietiniams daug maloniau čia rinktis. Išlenda net ir tie, kurie ankstesniais metais veiksmą stebėdavo po langą. „Dabar tiesiog taip gražu, kad norisi būti toje aplinkoje“, – čia kelių vietos gyventojų atsiliepimai.
Ir dar, vieną dalyką aš jums pasakysiu. Klokit ir tieskit kuo daugiau dviračių takų, užtieskit visą Lietuvą jais. Šeškinės takas akivaizdus pavyzdys – dviratininkai, paspirtukininkai, o visų svarbiausia – bėgikai, lekia ir lekia pro šalį, kas minutę, jeigu ne dažniau. Kas ten žino, gal tokie takai žmones išverčia iš lovų. Kai panosei turi – vis tiek užsinori išbandyti.
Dvidešimt arba net trisdešimt metų ant vietinių suoliukų kiekvieną vakarą prisėda trys geriausios draugės Sabina, Irina ir Kristina. Sabina ateina ne viena, su savo šuneliu Muse. O Kristina atsiveda savo keturkoję Pupą. Šunyčiai tarpusavyje žaidžia, kol moterys užsiima svarbiais dalykais – aptarinėja viską iš eilės. „Negaliu ramiai nueiti miegoti, jeigu nepasikalbam. Man tai kaip tradicija prieš dienos pabaigą. Viena kitą paguodžiam, išklausom. Labai gerai išeiti, grynu oru pakvėpuoti. Net jeigu lyja išlendam, bet tada ne ant suoliuko sėdim, o kur nors vaikštom, arba stovim po stogeliu“, – sako rajone nuo neatmenamų laikų gyvenanti Sabina. Ji viena pirmųjų šioje gatvėje.
Kristina gi atsidūsta, ji lauke dar labiau mėgo būti prieš metus. Nes po savo buto balkonu turėjo nemažą sodelį, augindavo jame ko tik širdis geidė. Bet pernai, kai prasidėjo tas gatvės remontas – darbininkai išrausė jos sodelį, viskas buvo sunaikinta. Vėl imtis sodininkavimo nuo pradžių Kristinai nekyla rankos. Todėl bent kol kas nieko dėl to nedaro. „Gal kitais metais“, – atsidūsta.
Kiek toliau sutikau dar dvi ponias, jos sau ramiai sėdėjo ant atskiro suolelio ir viena kitai kažką kuždėjo į ausis. Tarsi paslaptimis dalintųsi. „Taip ir yra, čia mūsų paslaptys apie kitus kaimynus“, – garsiai, per visą kiemą užsikvatojo į lazdą atsirėmusi moteris, ji taip pat prisistatė esanti Kristina. Ir puolė aiškinti, kad šiame kieme jos bendravardžių labai daug, gal keturios, ar penkios. Ne, gal net šešios. Žodžiu – visos Kristinos. Bet iš tų, kurios sėdi ant suoliuko – ši pati vyriausia. „Man aštuoniasdešimt trys, o mano draugei Zinai dar daugiau – aštuoniasdešimt keturi. Kitos mūsų amžiaus jau niekur neeina, o mums norisi gyventi. Nors ir su lazda, jau sunku paeiti, bet į kiemą visada išlendu“, – pasigyrė ši miela dama.
Draugės sako, kad šioje alėjoje, nuo pats jos atsiradimo pradžios žmonės mėgo bendrauti ir megzti pažintis. „Kiti žmonės važiuoja į centrą, po parkus ar prospektus vaikšto, o mes turim savo parką – tai šita alėja. Galim ir turistų priimti, tik prašome nešiukšlinti ir netriukšmauti“, – visus smalsuolius pas save į kiemą kviečią senjorės.
Nors niekas nepripažįsta to, bet Šeškinės pėsčiųjų take vyksta nebyli konkurencija, net gi sakyčiau – šioks toks grožio konkursas. Moterys stengiasi į kiemą apsivilkti kuo gražesnę suknelę, o kai kurioms ir to negana. Į kovą griebiasi rimtųjų ginklų – aksesuarų. Segės, apyrankės, auskarai ir pakabukai čia nieko nestebina. Preciziškai sudėliotos šukuosenos taip pat tapo įprastu vaizdeliu. Ypač tarp kai kurių damų.
Nesupykite kitos, bet pačiomis stilingiausiomis pavadinsiu buvusią kirpyklos administratorę-kasininkę Zinaidą ir jau pensininkę, bet vis dar statybų sąmatininke dirbančią Liuciją.
Zinaida taip pat jaudinasi dėl vardų painiavos. Kieme yra kelios Zinos ir ji vienintelė Zinaida. Daug metų atidirbusi grožio industrijoje ši moteris priprato, kad visada reikia būti pasitempusiai ir puošniai. „Į žmones neeinu nepasidažiusi lupų. Daug netepu, bet šiek tiek reikia visada. Nors einu tik pasėdėti ant suolelio, draugių pamatyti – pasistengiu ir aksesuarų užsidėti, ir kvepalų papurškiu. O kur daugiau man puoštis? Į balius retai kas kviečia, gimtadienių nedaug būna. Todėl į kiemą einu kaip į šventę, kaimynams maloniau į mane žiūėrti“, – juokiasi Zinaida.
Beje, kai kurios kiemo draugės ją vadina ypatingai pagarbia pravarde. Sako, kad tai – jos ekselencija, Šeškinės prezidentė. Nes tam tikrais kampais, dėl savo šukuosenos Zinaida kiek primeną kadenciją baigusią šalies vadovę Dalią Grybauskaitę. Tokia pati galantiška.
Šalia sėdinti draugė Liucija polinkį puoštis paveldėjo iš savo šeimos. Taip ji buvo auklėjama nuo mažų dienų, kad visada atrodytų nepriekaištingai. Ir tikrai stengiasi: perliukai ant kaklo, perliukai ausyse. Ne tik manikiūras, bet ir pedikiūras. Pro basutes šviečia ryškiai raudoni nagai. Aš jai į ausį pakuždėjau tokį komplimentą: oh, kad visos mūsų šalies senjorės taip atrodytų! Ir to tikrai norėčiau. Ne tik dėl grožio, bet ir dėl šypsenos, kuri nedingsta nuo Liucijos veido.
„Neleidžiu sau pasenti. Noriu jaustis reikalinga, todėl vis dar dirbu. Man visi sako: eik ilsėtis, sėdėk ramiai namie. O aš nenoriu, man reikia būti tarp žmonių, jausti gyvenimo pulsą. Todėl ir į mūsų Šeškinės prospektą ateinu, labai įdomu, ką kaimynai papasakos“, – kikena ji.
Kiekvieną dieną pokalbiams ant suoliukų Liucija skiria porą valandų, o tada eina valgyti vakarienės su vyru.
Didžiąją dalį suoliukų užima moterys, jos visada būriais čia ateina. Bet yra ir vyrų, tik jie daug kuklesni, ne visi norėjo pasisakyti. Kaimynų vardu įspūdžiais sutiko pasidalinti buvęs šaltkalvis Stanislovas. Itališkais „United Colors of Benetton“ marškinėliais pasipuošęs ponas, tikriausiai to pats nesuprasdamas, labai taikliai palygino save ir kaimynus su italais vyrais. „Moterys čia ateina pletkinti apie viską iš eilės, o mes kaip italai – rimtus dalykus sprendžiam. Pagrinde eina politika, mokesčiai, ūkio problemos“, – rimtu veidu sako Stanislovas. Ir štai, iškart iškėlė problemą – kai palyja, toje naujoje alėjoje – prastai subėga vanduo, stovi didelės balos. Šiam gyventojui neramu, o kas bus, kai prasidės ruduo, ar tik neišplauks visa tą jų nauja gatvė. Ir šalies valdžiai jis turėjo priekaištų, nes per mažos pensijos, per dideli mokesčiai. Bet tegu ateina koks seimūnas iki alėjos, viską galės išgirsti iš pirmų lūpų. Kas ten toks Šeškinės apygardoje išrinktas? Oi, gi būsimas Eurokomisaras Sinkevičius. Jis dabar užimtas, ateis čia kitas, tas kas norės jo vietą užimti.
Kitas, labai ypatingas šios pėsčiųjų gatvės išskirtinumas – tai, kad žmonės po savo balkonais daržus ir sodus augina. Juk tiek žmonių kasdien pro ją praeina, norėjosi gyventojams kokio nors išskirtinumo. Štai ir sugalvojo – reikia daug visko prisodinti.
Pirmasis į savo daržą pakvietė ilgakasis Kazys, buvęs santechnikas. Jis, kai išėjo į pensiją nusprendė, kad labai trūksta sąlyčio su gamta. Todėl pradėjo auginti viską, ko tik širdis geidė. Kaziui net sunku išvardinti, kiek ir ko turi, kai kurių pavadinimų pats jau neprisimena. Bet vyras susikaupė ir pabandė suskaičiuoti savo sodinunukus. Pirmiausia ėmė vardinti gėles: kelių rūšių rožės, dabar vėl labai madingi kardeliai, begonija, nasturcija, o kitų pavadinimų nežino. Šalia gėlių auga agurkai, pomidorai, prieš keletą metų pasodino obelį, kriaušę, o nuo daug seniau auga šermukšnis.
Didžiausios problemos Kaziui su kriauše. Ją kažkodėl labai pamėgo darže lizdą susisukę žvirbliai, apvalgo medelį kaip kokias salotas.
Tačiau agurkams Šeškinės žemė labai palanki. Pro balkoną išlindusi antroji Kazio žmona Galina suskaičiavo, kad per vasarą jie su vyru nuskina net 300 agurkų. Ir visam sezonui užtenka ir dar užmarinuoja žiemai. Po to per Kalėdas ir Naujuosius metus valgo su šeima. Taip pat ši pora gali pasigirta po langais augančiais slyvų medeliais. Tris didelius kibirus surenka, o svarbiausia – saldžios, sultingos. Kazys tuoj puolė reklamuoti: „Čia gera rūšis – „vengerka“.
Sodo gėrybėmis kasdien džiaugiasi ir Vidmantas Pasakinskas. Šis mielas senjoras man priminė laimingus amerikiečius. Išėjo į gatvę su ryškiais marškinėliais, ant galvos – tarp keliautojų labai populiari „panamkė“. O jau koks įdegęs, tarsi tik būtų grįžęs iš kruizo po Bahamus. Vienoje rankoje Vidmantas laikė savo lazdą, kitoje maišelį su gėrybėmis, kurias prieš porą valandų savo sodelyje nusiskynė: pomidorai, agurkai, prisirpusių vynuogių kekė.
Seneliui į parankę įsikibusi devynmetė anūkė Greta – ji didžioji sodininko padėjėja. Kartu laisto, kartu ravi. Tikra komanda! Vidmantas pasidžiaugė, kad šita žemė po balkonu – nenormaliai derlinga. Viskas, ką pasodina – išbujoja, nespėja valgyti. Todėl kitus apdalina, kaimynams, kaimynėms, draugams duoda.
Vidmantas savo augalus vardais vadina. Štai kelios tų vardų atsiradimo istorijos. Pavyzdžiui sultingus vaisius nokinantį pomidorą pavadino „Mindaugėliu“. Todėl, kad per Mindaugines – liepos šeštąją pasodino. O vynuogę – „Augustina“, nes per anūkės Augustinos pirmą komuniją pradėjo auginti. Pats naujausias Vidmanto augintinis – bambukas. Pasodino ir laukia, kas bus. Atrodo tvirtai šaknis į žemę įleido.
Vis tik sodininkas lyderis Šeškinės take yra ponas Algis. Jį čia visi žino, nes Algio balkonas šviečia iš toli. Algis kaip koks vietinis pirmininkas kiekvieną vakarą apeina visus kaimynus susėdusius ant suoliukų: moterims komplimentus dalina, vyrams irgi ką nors gražaus pasako. Labai geros širdies žmogus, tik kartais nusikeikia, bet ne iš piktumo, taip jau gaunasi jam.
Algis niekada neturėjo žmonos, gyvena vienas, todėl nuo neatmenamų laikų laisvalaikį mėgo leisti po savo balkonu. Jis pats pirmas pradėjo šioje gatvėje sodininkauti. Kasdien, ryte ir vakare ateina pažiūrėti, kaip jo augalams sekasi, ar netrūksta drėgmės, ar ne per daug saulės. Išbujojusias saulėgrąžas apriša, kad tik paukščiai nenuskabytų. Tas saulėgrąžas augina ne dėl savęs, viskas dėl kitų. Kai kurias dovanoja kaimynėms, kaip pačias gražiausias gėles. Kai kurias neša į namus, nes ten augina papūgėlę, todėl visas sėklytes duoda jai sulesti.
Algis kūrybiškas žmogus, virš savo daržo jis primontavo daug papildomų puošmenų – paukštukų muliažus. Tai tam, kad visada pažvelgus pro langą matytų gražų vaizdą. Ir yra vienas kiek neįprastas papuošimas – disko burbulas. Šitą Algis dėl jaunimo pakabino, kad visi matytų – koks patrakęs senjoras čia gyvena. Taip ir yra, eina gatve kaimynai, ir jauni, ir vyresni, visi moja Algiui. Šis žmogus gatvės siela. Be jo būtų daug liūdniau.
Šeškinės takas įstrigo giliai mano širdyje. Aš dar būtinai ten sugrįšiu, pas tuos mielus žmones, kurie patys sau susikūrė nepaprastą vietą. Visiems linkiu taip pasenti.
