„Mūsų šeichas apie savo apsilankymą pranešė elektroniniu paštu ir telefonu, tad buvo sutiktas su priderama pagarba“, – rašo „Dandy Diary“.

Prabangios universalinės parduotuvės darbuotojai su skėčiais jau laukė tariamo milijardieriaus priešais parduotuvę, kai prie jos privažiavo baltas „Mersedesas“ ir iš jo išlipo tariamasis šeichas su trimis žmonomis, vilkinčiomis nikabais.

Šeichas iškart „instruktavo“ jį pasitikusius darbuotojus, kad šie kalbėtųsi ne su žmonomis, o tik su juo. Su žmonomis kalbėtis turįs teisę tik jis. Svečią iš Artimųjų Rytų aptarnaujantys darbuotojai kantriai pakėlė visas jo provokacijas, veido išraiška neišduodami nė menkiausio nepasitenkinimo ar nuostabos.

Tarkime, kai privačiu liftu į kitą aukštą vežtas šeichas „storiausią“ savo žmoną nusiuntė lipti laiptais. Arba kai jauniausia žmona, vyrui įsakius, paklusniai šokčiojo pardavėjų akivaizdoje.

O kai komentuodamas žmonų apipirkimą šeichas pastebėjo: „Mano šalyje esama posakio: nepuošk savo arklio labiau nei pats savęs“, – vienas iš darbuotojų netgi pritariamai nusijuokė.

Seksualus apatinis trikotažas žmonai penkioliktojo gimtadienio proga

Spaudoje vienbalsiai kritikuojami parduotuvės darbuotojai, moteris žeminančius komentarus ir šeicho elgesį su savo žmonomis palydėję tyla ar net šypsena. Tačiau ką jie turėjo daryti? Pamokyti šeichą, kad su moterimis taip elgtis nevalia? Ar kad negerai vesti mažametę?

Seksualaus moteriško apatinio trikotažo skyriuje šeichas sakėsi norįs nupirkti jaunėlės žmonos penkioliktajam gimtadieniui dovaną. Pardavėjos paslaugiai padėjo išrinkti apatinius ir laikė juos priešais nikabą vilkinčią „žmoną“, kad šeichas galėtų „geriau įsivaizduoti“.

Šiame skyriuje tariamasis šeichas netgi išsitraukė cigaretę ir užsirūkė, tačiau ir tada aptarnaujantis personalas neiškart išdrįso atkreipti dėmesį į draudimą parduotuvėje rūkyti. Toliau – dar gražiau: šeicho prašymu parduotuvės darbuotojas kasė jo nugarą, apmovė jam kojines. Nuolankumo viršūnė buvo pasiekta, kai du darbuotojai nešė jį ant rankų iš parduotuvės iki mašinos, – mat, šeichą apsipirkimas taip nuvarginęs, kad jis nebenorėjęs eiti.

Ko siekė „Dandy Diary“ šia provokacija?

Pats tinklaraštis „Dandy Diary“ aiškina šia provokuojančia akcija norėjęs atkreipti dėmesį į negeras tendencijas madų pasaulyje. Filmuką „Fata Morgana“ jie vadina satyra.

„Tačiau kas galų gale ja išjuokiama? Šeicho reprezentuojama kultūra? O gal pramonė, kuri – vos tik bakšišas pakankamai didelis – praranda bet kokį saiką?“ – retoriškai klausia filmuko kūrėjai, atsakymą palikdami žiūrovui.

Tinklaraščio komentare nurodoma, jog „hedonistinė Vakarų mados industrija“ noriai aptarnauja musulmonišką pasaulį, perimdama hidžabą ir čadrą, nes „musulmoniška mada ateityje žada didžiulę rinką“ ir Vakaruose.

„Tačiau kokiems kompromisams yra pasirengę madų kūrėjai ir pardavėjai, kai susiduriama su ideologijomis ir gyvensena, nesutaikoma su vakarietiškomis žmogaus teisėmis?“ – klausia meno ir gyvenimo žurnalas „Monopol“, komentuodamas filmuką „Fata Morgana“.

Verta priminti: emancipuoti Vakarai musulmoniškuose kraštuose paplitusį moters dangstymą laikė jos priespaudos simboliu. Bet dabar čadra ar nikabas vis dažniau imami interpretuoti kaip moters sąmoningo apsisprendimo, jos laisvai pasirinktos tapatybės išraiška. Kad ir kaip būtų pradoksalu, bet tai daryti pirmosios skuba kairuoliškos feministės.

Vakarų mados pasaulio kompromisai – smūgis į veidą kovotojoms už moterų teises

Būtent jos sveikino šį pavasarį Frankfurto taikomosios dailės muziejaus suorganizuotą parodą „Šiuolaikinė musulmoniška mada“ (Contemporary Muslim Fashion) su šūkiu „daugiau elegancijos, rodant mažiau plikos odos“. Hidžabas ir nikabas parodoje buvo pateikiami vien kaip stilingo požiūrio apraiška.

Grupė „Migrantės už sekuliarumą ir apsisprendimą“, kurią sudaro didžiąja dalimi iš Irano kilusios feministės, parodą pavadino smūgiu į veidą kovotojoms už moterų teises. Parodos organizatoriai kolaboruoja su islamiškų šalių religijos policija, – piktinosi jos. Būta netgi spėlionių apie parodos kaip „propagandinio renginio“ finansavimą iš Saudo Arabijos.

Šiame kontekste satyrinis filmukas „Fata Morgana“ žiūrisi visai kitaip.

Vis dėlto žurnalas „Monopol“ pagrįstai kritikuoja, kad akcijos organizatoriai, užsimoję demaskuoti korumpuotą, savo vertybių išsižadančią sistemą, nusitaikė ne į tą adresatą, – ne į atsakingus asmenis, o į parduotuvės darbuotojus, bijančius prarasti darbo vietą. Tad ši satyra, pasak žurnalo, galų gale tėra piktas pokštas.